things on my mind

O gal gi viskas bus gerai?

( truputį per daug darbų ir įtampos, nuovargių ir priekaištų, svetimų darbinių klaidų ir svetimų žaizdų).

Beliko sugalvoti, ką daryt su vienu ligatu, paklijuoti kitą DNR šen bei ten per savaitgalį, ir bus galima eit namo.

Bet užtat patinka, kai taip sninga. Žinau, kad nepraktiška. Bet man gražu.

Ir dar užbalamūtijo. Nu imsiu ir nesiginsiu, o ką?

Ryži garbanoti plaukai

Savaitė visiškai beprotiškai įtempta.
Supainiotus likučius lyg ir išpinu.

Perskaitau dešimties metų senumo paauglišką laišką. Daug juoko ir naivumo.

miego rieškučios

Beveik išsimiegu, nors dar tilptų.

Skanumynų gaunam dovanų. Knygos, pieštukai. Maistų gal kiek ir per daug.

Saulėgrįžos, Kiaulėdos, Justukadieniai. Ančių valgymo dienos.
dar kelių dienų reikėtų.

Noriu spanguolių cukruje.

Ataskaitą kažkaip skausmingai pribaigiu.

Pusę nakties studentus sapnuoju. Žiūriu šiandien į egzamino žiniaraštį. Per geri pažymiai.

Chimeriukai supainioti užpainioti, man taip nepatinka. Bet tai gal kitą savaitę mazgus atrišiu.

Ar tu suvoki, kad viskam tam, ką mes priplanavę pagaminti, reikės šimto tūkstančio milijonų metų?
Turbūt. Naminės garstyčios ir paštetas su džiovintais baravykais. Charčio ir J. sriuba, dešrelės, kibinai, koldūnai, plovas, majonezas, makaronai ir morengai, plikyti sausainiai ir sviestinis-brendžio kremas, moliūginė sriuba ir bulvių-porų grietinėlės sriuba. Tuomet dar stiklainėlis-kitas čutnio, svogūnsriubė ir troškinti inkstai su svogūnais. Aij, tuomet gal dar ir duonos su žolelėmis, aha. Ir prieskoniniai actai, ir salotų bliūdai, laimo skiltelės ir greipfruktų cukatai...


Nupirkau lesyklėlę ir lesalo.

nuovargiai

(nekenčiu užtemimų. Jei dar pati sugebi susivaldyt, tai kas nors būtinai pritrolina)

Va, antį atidavėm.
Paštą išsiuntėm.
Pirštą nusimušiau.
Pavargau iki negalėjimo, o ataskaita vis dar graudžiai žiūri į mane.

pirtis sniege

eukaliptas, mėta ir česnakas pirtyje. Ir sniegas voliojimuisi.

Vėl neišku kelintas iš eilės savaitgalis darbe. Va, atsidust, apsirengt ir vėl važiuot.


Šiek tiek tingu. Norisi miegot. Kokia didelė prabanga man darosi miegot nežadinamai. Beveik niekad negaunama prabanga.

cukrinės žiemos atsiminimais žingsniuojant

Cukraus spygliukais visi kampai aplimpa, ir miegoti darosi vis saldžiau.

Žalios arbatos kvepalais dvelkia oras, sniegas blizga ir vis dar gera nuo vakaro prisiminimų. Palengvėjimo brūkštelėjimai, šypsenos garsas ir "vis geriau ir geriau". Dovanų pirkimas, vos ne pirmąkart teikiantis tiesiog džiaugsmą. Atvirukai.

Knygų krūvelė ant grindų prie lovos, oranžinis pūkuotas pledas ir skaitymo džiaugsmas.

Turbūt šventa Liucija prasklaidė. Prašvito viduj.

šiandien

šiandien tesinori pečių masažo ir ramaus vakaro. Jau tuoj, jau tuoj.

O chimerų derlius, o popierių kiekis!

už

Už bučinius, laiku atsiųstus - ačiū.
Už paklausimą, ar viskas gerai.

Močiutės ašaros. Ir sušalusios kojos.

mažyčiai dūžiai

truputį užsiciklinau.

plonas ledas

truputį karščiuoja akys.

ir vėl artėja mirties metinės. 17 metų.

visi sako, kad nesimaumočiau be reikalo.

kartais atrodo, kad viskas byra, kad viską neteisingai darau.

vorbei alles ist vorbei

Noriu plikytų sausainių ir sausio pabaigos.


nuostabiai sekasi.

ore

Kažkas tvyro ore.

Kartu su visa panika - smagu ir juokinga.

o su H. barame mūsų peckelį, rytoj turbūt visokių demagogijų pripils lig ausų.

Dilgtelėjo. Taip tyliai paikai ir be reikalo, bet nutvilkė. Kiek nedaug neatsargių žodžių tereikia.

gėla ir sniegas

kas paukštį nupraus, apkabins ir priglaus? Gal tik pirštai lietaus...


Jei turėčiau ilgus plaukus, nešiočiau kasą ant peties.
Susisiūčiau savo rudą paltą raudonais storais siūlais, išilgai nugaros.
Išsitraukčiau proprosenelės kaišytinę prijuostę su raudonom lelijom.
Jei turėčiau mamą, prisiglausčiau prie jos kakta.

Ir ne išsklaidyt savo skausmo gniutulo gerklėje ėjom, o žinot, kodėl verkiam.

Pažliumbėm. Pasivaikščiojau per sningančias pievas su tankiomis eglaitėmis tol, kol sniego į pūkuotus batus pribyrėjo.

O po to porą dienų tiesiog bandėm ilsėtis pavargdami. Pasivaikščioti prie šlamančios garbanotomis ledo lytimis Neries, sugauti porą paukščių, smilginį strazdą, lesantį raudonas uogas, svirbelius su kuodais, nardančią mandarininę antį... Smagiai sušalti, apsnigti akinius, prisvajot gabalėlį. Viskas gerai, viskas gerai.

Namai kvepia sausainiais ir karameliniais morengais.

šiaurinė žvaigždė

Kartu su R. atsidūstame, kaip pasiilgome balandžio, skaidraus dangaus ir šiaurinės žvaigždės virš sidabrinio lauko. Kaip kartais jaučiamės idiotėmis dėl savo idealizmų. Kaip ne visi žmonės yra geri ar patikimi.. Ir atsiranda, kas apkabina, "už letenos, ausies palaiko", kartu į koncertą nueina.

Turbūt ta prieškalėdinė tamsa susikaupė. Bet paukščio žingsneliu prirėpliosim ir prie šviesos. O tuomet - "tik ilgas šviesos laukimas".

Kažkuria pakaušio dalimi nujaučiu kažkokią mažą bėdą, bet tai čia turbūt su mano doktorantūros atestacija ir metine ataskaita susiję - nieko naujo, ko nežinočiau. Džiaugiuosi mažais dalykais, sapnais, sausainių receptais ir mandarinine antimi Žvėryno tvenkiniuose. Maga išsitraukti fotoaparatą, plačiakampį objektyvą, išbandyti tas 1976-ųjų juosteles iš kino studijos, gauti išryškintas juosteles iš R. gimtadienio.

Galų gale ištiko įkvėpimas rašyti mokslinę ataskaitą - ne vien dėlioju ir stumdau pastraipas. Nuoseklus tekstas kol kas liejasi, ir viskas yra labai gerai.

Pasikalbu su J., tupinčiu Prahoje. Nebuvus aš apsnigtoje Prahoje, sako, kad gražu. Žaislinio dydžio nameliai riestose gatvytėse, troškinti pipirai ir sausainiai su cukatais. Džiazas ant Karlo tilto ir Vltavos garsas fleitoje.

telomerazių galiukais šokinėjant

Tataigi.

Šviežiai kepta duona ir marinuoti svogūnėliai.
Pavargstu, skauda, šokinėju, juokiuosi.
Kai kada patyliu, nors ir žinau, kad nejauku.

(Nors gera, kiek pamenu, plūduriuoti savoje tyloje).

R. išskrido į Kyoto.
Ir vasarį labai norisi išvažiuot kur nors. Į Stokholmą, į cukrinių namelių ir žuvies miestą, arba Kopenhagon, kur viskas lygu ir plokščia. Trumpam. Bet labai jau norisi.

(jau noriu namo šiandien. skauda viską.)

be ženklų

be skyrybos ženklų,
be ženklo skyrybų
(Agnė Žagrakalytė)

Įsuka žodžių žaismas.


Pavargstu šiandien, rankos tirpsta po truputį, ir netgi save truputį baru, kad per mažai dirbu. Nors rodos, ir rytojaus telekonferencijai pasiruošta, ir kursinių pluoštas ištaisytas. Bet vakare nebedirbsiu. Plikytų sausainių, morengų, makaronų, trapios tešlos krepšelių su silkės paštetu, ir kepenų pašteto su džiovintais grybais... nespėju. Gabaliukais savaitgalį teks bandyt.

palyginimai

Seniai nematyta kolegė sako, kad labai pasikeičiau per tuos porą metų.

Jaukumą palyginu. Ir nustembu.
Kai kur rambėju.

Bet turbūt viskas gerai.

Alkūnės nervo skausmas rimsta, eksperimentai vyksta, ir išsitraukiau lininę patalynę.

le ciel est de couleur de vos cheveux

Apsigaubiame šimtais pilkšvos ir žalsvos atspalvių lapais, ruda ir balta pakraščiuose. Dangus tavo plaukų spalvos, o vėjas kvepia ledu.

Rašau prancūziškus laiškus, susitvarkau savo popieryną, susidėlioju daug ką galvoje, darbų nesumažėja, bet kvėpuoju lygiau.

Bet šią savaitę vos neuždūstu, spazmuoju, panikuoju, bandau pati sau išaiškinti. "Pametu" piniginę, iš rankų krenta daiktai ir vieną vakarą nusirengti nebelabai sugebu. Šiandien dar likučiai bėgte, dar paskaitos modulio tvarkymas, eksperimentas, dvi studentės, bankas, mokslinė metinė ataskaita, kontrakto sudarymas, stalviršių planavimas gamykloje. Bet tai jau tuoj bus galima grįžt namo, po kelių valandų jau tuoj.

Chimera nauja yra, bet baltymistai sako - ne ne ne, nespėjam, o gal dar nereik?

(ir nepaisant visko, jokią kitą savaitę nesu tiek gavus švelnių baksnojimų, guodimų ir juokavimų. Tam tikra tema. Ir net jei aš leidžiu sau bent minutę pagalvot, kad esu siaubūnas, mane apsupa ir apkabina. Gera turėti juos, susispaudusius kaip vienas kumštis.)

sako, ryt žiema

Sako, ryt žiema.
Užsnigs pilnaties purslus. Maumus astralinius ir visa kitą.

Vėl iš naujo atrandu pasitikėjimą savimi, savo draugais, savo žmonėmis.

Pasisodinu apsiašarojusią mergaitę šalia, ir, kol baksnoju bakterijas ant lėkštelių, užkalbu dantis, pasakoju, kad ir man yra buvę sunku laboratorijoje. Nudžiūsta, pasijuokia, parvežu namo.
Yra gi gerų ir šviesių žmonių pas mane labėje. Kaip gera.

Tesinori gultis į lovą, skaityti knygą, mąstyt apie rytojaus paskutinę paskaitą...

tdn tdn tdn

Argentinietiški traukiniai dunksi galvoje, prifotografuotas rūkas spurda neišryškintoje juostelėje ir mane pagavo įkvėpimas sutvarkyti dalį spintos.

Aplijus akiniams, pasaulis išsiskaido į facetinius vaizdus. Oranžiniai vėlyvi grybai ant nuvirtusių medžių, voratinklių lopšiai lašams, šimtai rudos ir pilkos atspalvių. Pageltusi žolė ir antys, nesibaidančios tik manęs. Kaip gera išsimiegot, pabust nuo šypsenos, išeit pasivaikščiot ir išgerti idealios kavos.

Mano rūkai, neišsisklaidantys ir lipnūs, prišaukinėjantys žiemą ir šviesias dienas, skaidrų šaltį ir kalėdinius pyragus.
Miestą ir vaizdus sulankstyti į Rubiko kubą, namus iškvėpinti pyragais ir meile.

Samanos

Samanotas miškas taškosi rūku. O vaikystėje tam tikrą kačių rainumo atspalvį irgi samaniniu vadinau.


Pabandau supykt, pasibart, nė velnio nesigauna ir imu tiesiog graužt tuos Yshtabi padovanotus imbierinius sausainiukus ir šliurpsiu atvėsusią arbatą.
Alkūnės nervas nebegąsdina, kolegės disertacijos gynimas buvo farsas ir komedija, noriu miego, saldaus miego ir nieko nebegirdėt.

ne

Tik nesakyk, kad tau lengva išvažiuot.

Alkūnės nervo uždegimas arba užspaudimas, ar ką.

Vitaminų negeriu.

Glostau chimeriukus.

ghr rr rrrr

Persijungiame į aukštesnę pavarą ir kelios merginos jau judame beveik artišviesiniu greičiu, kai ką užkliudome, apibarame, avilys dūzgia. Bet metinės ataskaitos pabaiga, tuomet kita ataskaita, dar žinoma, 30 kursinių ištaisyt, ganyt chimeriukus, nauji prietaisai...


Ir logistikos direktorius juokiasi iš mano atsiliepimo telefonu "klausausi", atsakydamas - "kalbuosi". Mergytės nuperka man pyragėlį ir erzija Aušrą. Visuose kampuose bruzdesys, didis užsiėmimas ir visgi lengvas kikenimas. (tiek, kad dėdulė H. ateina pasiklausti, ko gi mes ten žviegiam ir dainuojam).

Kažkaip lyg mazurkos žingsneliu šokinėjamės.

chimerų vardų galvojimas

Gaunasi dar vienas chimeriukas, dar kitas šiaip spurda.

Apgraužiu keptos anties sparną ir nesugalvoju, ką čia dar valgyt.

O Marcelis Proustas sako - tikrovėje patiriamas sapno žavesys.

noriu belgiško alaus ir keptų bulvyčių su majonezo-garstyčių padažu.

trys valandos miego ir keturios valandos dėstymo man ne į sveikatą.

Plunksninis dangus

Pasidžiaugiu, kad mašina visgi servise, ir kad aš prisiverčiu pasivaikščioti po plunksniniais debesimis, su rudeniniu kvapu ir paukščiais.
Kvėpuot pilnais plaučiais, su tuo giliu, beveik skausmingu įkvėpimu.

Ir dar pagalvoju, kad nemaniau, kad susirinksiu šeimą. Susidėliosiu it puzlį iš buriuotojos, geriausios pasaulyje mamos, dviejų mažų mergaičių, svetimų tėvų, klasiokų ir bendramokslių. Susidėliojau, ir žinau, kur paslėpt nosį, jei liūdna.
Ir tai labai gera.

tuoj semestras praeis, o man tingulys dėstyt taip ir nepraėjo. Tiesa, stovint prieš auditoriją, stebuklas vis dar įvyksta. Bet tai tas tingulys :O

note for myself

dėkinga už tai, ką turiu.

Pasiguodžiu pašniurkščioju. Ir kaip aš taip moku prisigalvot?

Užtat šviečia saulė, keli chimeriukai ėmė krutėti, ir šiandien merginos yra tiesiog neišpasakytai nepadorios.
Taip slenka mūsų dienos.

trep trep

Nusiperku du naujus objektyvus savo Dianai ir pradedu vėl šiurpinti savo mergaites.

Iš vienos darbinės klaidos išsivysto - "nu gerai, padarykime dar tris variantus!", va, ką reiškia du mokslininkai vienoj vietoj. Akys žiba, mąstom ir truputį baramės. Kolegiukė plykčioja tyliu pykčiu, aš bitė, aš pikta bitė... ir aš pasižadu sutvarkyti vidurinį variantą, kad jau beviltiškasis chimeriukas ėmėsi rodyt gyvybės ženklus.

Lipniais lapeliais tuoj visa iki galvūgalio apsiklijuosiu, milijonas pastabų pastabėlių, straipsniai, patentai. Man rods, p. H. mane stimuliuoja. Moksline prasme.

Klonavimo schemos tiesiog liete liejasi, su metilinimais, lipniais galais ir kitomis subtilybėmis. Ach, siautėjam.

įkvėpimai, iškvėpimai

Užpuola įkvėpimas pradėti rašyti disertaciją. Bent jau duomenų bazę dėliojuos. Hipercitokinai ir bendri receptoriai, bendradarbiavimas su nanofizikais ir tylios idėjos.

Upė užsitraukus rūko pelėsiu, lipančiu ant vis dar gelsvai žalios žolės pakrantėse. Ir visos spalvos virsta į citrininius pyragėlius ir trapią apskrudusią plutą. Sustoju trumpam prie upės, pastoviu, pakvėpuoju šlapiu kvapu.

Truputį nemiga.

second

šakelės gale virpa du beržo lapai, geltoni ir panašūs į išprotėjusį drugelį.
Tiesiog susisukt į oranžinį pledą ir užmigt.

paikuma visiška.

giedruma

Mane išvadina giedruma ir aš susigėstu netgi.


Darbadienis išpuola ilgas, labai ilgas, ir be proto netgi gaila tos šviežios mergytės, kuri užsisėdi vos ne iki pusės dešimtos vakaro. Bet susiima, priduoda signalizaciją, ir gal per dar kelias savaites jos panikos aprims.

Moliūginė sriuba su muskato riešuto drožlėmis, seni ir nauji draugai, darbas šeštadienį ir sekmadienio tinginystė.

ir vėl

Ir vėl laboratorija pakvimpa atavistiniais maistais - kai nėra peptono, ta modifikuota terpė chimeriukams kvepia kažkuo mistiniu iš Alisos - kalakutu, braškėmis ir pienu iš karto.
Charmant, sako p. H, ir siūlo pradėti rašyti mokslinę ataskaitą (ir man darosi šiek tiek liūdna, na bet kaip nors).Tuo pačiu rašau ir mandagų laišką 91 m. legionieriui iš Paryžiaus. Pasakoju jam apie tvankią mūsų vasarą, apie siauruko geležinkelį ir savo vaikus, kurie gynėsi darbus birželį. Reikės Sigutės Ach atviruko, jie jam labai patinka.
Merginos laboratorijoje planuojasi atostogas tarpušventyje, o man nesigaus. O gaila.

polit-korektiškumas

Tataigi.
(prisimenu tą močiutės posakį - "jie į tave akmeniu, o tu -duona", kai liepdavo pamiršt nuoskaudas, gyvenimo gabalėlių atėmimą ir vistiek rašyt atvirukus, sveikinti juos, nepaisant visko, rašyti laiškus ir apsimest, kad neskaitei įžeidinėjimų. Praėjo beveik dešimt metų, turbūt. Ir ne, su jais šįkart niekuo nesusiję, tiesiog asociacija. )
Po to vėlyvą vakarą netikėtas gerumas ašaromis išsiveržia ir nesugebu paaiškint. Apie rūpestį, dovanas ir mamas.

Raudonus blizgančius karoliukus veriu.
Ir knisuosi gilyn į straipsnius, į eksperimentų artefaktus, antikūnus ir užsakymus, Gotanų 3.0, klonavimą, svetimos daktarinės santrauką, apmokėjimus kitiems žmonėms už mano atliekamą darbą, žarnelių diametrus ir aminorūgščių vienraidžius kodus, in vitro renatūraciją ir šešis naujus patentus.
Kažkur po ta krūva ir aš esu.

palpitacion

palpitacion de mi mujer, sciento tu respiracion

Klausausi ir vėl, tango svirduliavimo. Nerūpestingo švilpavimo ir graudžių melodijų.

Ir neįtikėtinai greitai sekasi dirbti. Gal kad pasveikau. Gal pajudėjom iš mirties taško. Juokiamės su merginomis, su dėdule H., laboratorijoje kvepia obuoliais ir spiritu. Beveik idilė :)

(o dar šiandien suimprovizavau per paskaitą pratybas-koliokviumą su bendru rezultatų aptarimu. Jiems buvo smarkiai į naudą)

metaliniai vandenys

Bronziniai veidrodiniai Verkių dvaro tvenkinėliai savo pakraščiukuose susidėlioja mozaikas iš pasenusių dumblių ir spalvotų lapų atspindžių. O plieninė aprūdijusi upė šiek tiek garankščiuojasi posūkiuose ir mato tik varinius ąžuolų lapus ir aštrius pabirusius raugerškius.

Visas gyvenimas vandens atspindžiuose, kaip mama sakė - net balose matyt dangus.

Baruosi su savo organizmu, kovoju, bandau pasveikt nuo peršalimo valios riba, labai labai nesiseka, nebesiseka net to paslėpt nuo kolegų ir mane galų gale išveja vėl į lovą, nu "nes jei tu man atkrisi", o bet tačiau...

Paukščiai

paukščių plunksnomis ruduo įsisuka.
Vis dar neišskridusiu geltonsnapiu varnėnu ir suįžūlėjusia žaliuke.

Kuosa, rodos, įsikūrė po langu, ir kasdien aklam pasauliui aiškina, kaip jo nekenčia.

Upė tamsi ir juoduoja, besiruošdama žiemai ir ledo raštams.
Jau beveik laukiu pūkinių snaigių.

Saldžiai

Karščiuodama vistiek šliaužiu iki virtuvės ir gaminu. Ir net sprandinė gaunasi šiek tiek saldi, rudeniška, su oranžine paprika.
Po langais šlapia kuosa barasi ant viso pasaulio.

paikuma

Pagauna, prigirdo arbatų, svarainių, paklausia, ką gi aš, paika, darau su ta temperatūra...

Sergu, matyt.
Užsiimu dabar tik prakaitavimu ir lengva nerimastim. Bet darban visgi nenueinu. Bekarščiuodama sapnuoju blogus sapnus, bet galų gale rodos nusispjausiu ir į tai.

Viskas oranžine spalva nusidažę. Noriu kepti antį, o nepajėgiu.

spanish galleon

"I'd give three ships of Spanish gold
To see my love again"

Prisimenu, kad su mama švęsdavom ir mano vardadienį spalio 20-ą. Gal kad linksmiau gimtadienio laukt būtų, kad ruduo neslėgtų.
Sapnavau japoniško valso šokimą.


Užsikemšu ausis muzika ir niūniuoju.

žyžė galvoje

Truputį apsiveliu kylančia temperatūra, rodos.

Bet darbai juda sukasi ir kruta, kaip gerai, kad tos dvi mergytės yra pas mane.

Žyžė galvoje ir iš tęžtančių geltonų lapų pakelėje.



Reikia tiesiog grįžt namo.
O kitą antradienį skanauti basmati ryžius su žaliuoju kariu, juoktis, pasisėdėt ir išsiilsėti.
Pilkas lietus užpildė palėpę savo garsu iki pat stoglangių, maistas pasidarė aštrus ir kvapnus, ir bakterijos ėmė noriau augti.

Ir niekšai latviai neatsiliepia, turbūt nieko ir jiems nesigauna.
O dar prodekanė labai prašė nemest dėstytojavimo, ateit dirbt į katedrą, rodos apie mane gandai nukeliavo iki pat dekano. Dėstytoja Zaulia, sėdinti ant stalo, raudonom kelnėm ir verčianti juos mąstyt.

dvi armijos

O darbe visos piktokai šaipomės, bet juokiamės pilna burna - naujai mergytei ne šiaip baisu, o jau kraupu. Rėkaujam, daužom spintelių durelėmis, skersvėjai ir išjunginėjami kondicionieriai. Tiesiog tokia diena, turbūt, kai visos iki negalėjimo nepadorios ir lengvai piktos.

O namie daržovinė sriuba, ir avienos gabalėliai, nešlifuoti ryžiai ir pilna lentyna prieskonių.

Mažytės moja moja vasarinės upės dvasios kyla rūko gabaliukais į viršų, o ruduo skverbiasi plonyčiu ledo traškesiu. Skaidruma, geltonis ir spanguolių rūgštuma.

Dar kiek, ir vėl imsiu šokti.

Ir dar man labai patinka paslaptys.

jaukiai

Nemaloni darbinė žinia nutvilko dilgesiu, ir noris apkabint ir paguost. Bet negalime. Mažomis smulkmenomis stengsimės.

Užtat planuoju anties kepimą, bulvinę bandą, plovą su antiena, moliūginę-imbierinę sriubą, morengus ir naminius makaronus ir kikenu nuo frazės "gerai, bent jau alkani niekad nebūsit".
Susirenku savo jaukumą, savo mažyčius nerimus, persidirbimus. Planuojame, svajojame, nerimaujame.
Noriu kur nors keliaut, it pavasarinis hatifnatas, neramiai, spurdu.

Skaidrios aukso rudens akys

Gera šiek tiek laimės įpūsti R., matyti ją besišypsančią.

Ir Verkių parko piknikas su paskutine rudens šiluma, skaidria ir jaukia. Saulėkaitoje besimarkstant, snūstančią Austėją benešant ant rankų.
Džiovinti pomidorai, grąžgarstė, aštri imbierinė sriuba, obuolių pyragas ir normalumo pojūtis.
Lengvas nuovargis, miego kampučiai, kvapai ir limpantys pirštai.

gabalėliais

Gabalėlį šalta, truputį pavargus, kažkiek pasijaudinus.

Minkšti raudoni siūlai.

Ruduo.

švelnus siluetas

Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...

Primena Licėjų, Astą Karaliūnaitę, mano lietuvių kalbos užrašus raudonu tušinuku.
Ir kaip ji pasakė - dabar jums lengviausia svajoti.

Ir vis dar svajojam, manau.

Rudeniniais obuoliais kvepia, biriomis baltomis bulvėmis ir sutręšusia žole.

namuose, tylumoj

parlekiu su radioheadais, unkle ir bitlais galvoje, visiška maišalyne. Ir sugebu netgi užmigt saulėtoje palėpėje, nors ir atrodo, kad tik akimirkai.
Bet saulė šviečia.
Skaidru viskas.
Savaitgalis, o po to imsimės visko iš naujo. Kelios idėjos. Pliusų sau susidėliojimas, kad visgi konstrukto, o ne durnos Zaulios problemos čia.

Grybai ir moliūgai, greipfruktai ir Malbeco vynas.
Namuose, tylumoj.

riiiiga.

Panikuojuos ir taskausi hiperaktyvumu.

Bet - rodos viska gerai darau, tiesiog turbut tas atvejis, kai nesigauna.

Ryga vietoj, as ryt jau namo.

Kaip be proto ishsiilgau.

kalniukais

Know-how padėjo itin trumpam, ir bakterijos lukteli, kol aš įgyju kokį trupinėlį vilties - ir iš karto vėl pameta tą nelemtą DNR gabalą.

Na, žiūrėsim. Gal jau imt aprašinėt ir tirti kaip nepavykstantį reikalą.

Rygon poryt, bus šalta, bet tiek to, bandysiu pusdienį-dieną laisvą sau išsiskirsti. Gal ką nors apžiūrėsiu, gal kelias valandas pati sau tyliai pasivaikščiosiu.

Užtat imbierinė sriuba pietums, daržovinė - pusryčiams, beveik pirmą kartą ragaujamas karpis, pokalbiai ir svajonės apie maistus, kalėdas, prieskonius, avieną, lysves ir vazonus. Spontaniškai kepamas pyragas, sraigės ant džiūstančių kiečių, naktiniai pasivažinėjimai. Vis dar neišskridusios dūminės raudonuodegės ir smalsios šįmetinės zylės, kvapni ciabatta ir bobų vasaros likučiai. Viskas gerai, viskas gerai.

mil millones

Nuostabi kava iš pat ryto, pietūs, pagaminti man iš vakaro - kone puiki diena, jei ne miego siautuliai, nuovargio lipnios letenos.

Ir nejaugi, nejaugi tokia maža smulkmenėlė, tas mažytis know-how, kurį lyg tarp kitko vienas latvis man pasakė eidamas kartu pietaut - nejaugi šita smulkmena išsprendžia mano vieno chimeriuko problemas per pastaruosius metus?
Nejaugi pajudės?

Maudžia sąnarius, nugara vėl pilna neišmasažuojamų skaudulių, net aikčioju. Visos merginos gripu grasinasi apsirgt, studentėms pakaitomis isterijos ir apatijos priepuoliai...

Klausausi gotanų ir širdies tvinksnių, laukiu teatro pirmadienį vakare, miego
savaitgalį ir gal netgi Rygos laukiu.

Noriu grybų ir grybaut.

Nebemoku pykti - nei dėl kvailų smulkmenų, nei dėl įprastų peckelio triukų, darosi keista ir tiek. Gal reikėtų piktai pasipurtyti, bet trūkčiodama, burbėdama judu tolyn.

Es una palabra importada, que existe en la gran mayoría de los idiomas europeos.

karoliukai

Karoliukais gyvenimas byra.

Nuostabus C. gimtadienis ir vėlyvas grįžimas namo, visai iš paskutinių jėgų.
Pramiegota visa diena, tingint ir nieko nedarant.
Omletas kinietiškais motyvais pusryčiams.


Ir darban nereikia šį savaitgalį. Gal ir reikia, bet neisiu.

Klausausi visokių blėnių, skaitau nemokslinę literatūrą, miegu ir bandau pailsėt.

ryga

nu tai ką, gražus miestas.

tik va gaut dar to Andris kontaktus, nes vizitinės nepaėmiau, o kiti dėdulės šiandie neadekvatūs. Pažadėjau medžiagos nusiųst. Bent jau pasitart-pasimokyt bus gerai.

Bet taip pavargau, uch...

oij

"oij, tai Jūs norit pasakyt, kad ir aš rytoj važiuoju Rygon?.."

Turbūt pasirodau visiška naivuole, dėdulė H. sau tyliai juokiasi, o aš staiga pradedu blaškytis it kvarkas koks. Ėėėė, aš visai nenoriu. Aš mažas mažas mokslininkas, padėkit mane į kamputį ir nejudinkite.

Užtat skaitau Orhaną Pamuką, kartodama - Kasdienybė, nušviesta meilės, verta muziejaus... Stiklinių rutuliukų dėliojimas ir raukšlelių akių kampučiuose skaičiavimas.
Nenoriu Rygon, noriu klonuot, noriu išplėtot tą savo idėją apie hypercitokiną.
Užkąst, pasiimti knygą kelionei ir eit miegot. Rygon pirmyn-atgal per vieną darbadienį. Gal duos pietus ten kokius nors? O tai imsiu ir šefo koją nugraušiu.

off today

J. sako, kad aš rodos jau penkis savaitgalius darban einu. Tai turbūt ta proga ir nebeprašneku ir svyruoju.
Net paskaitą skaudama širdim atšaukiu, nes suvokiu, kad vidury minties arba knaptelsiu galva į kompiuterį, arba nusišnekėsiu.

Guliu, miegu, ilsiuosi.

Užtat paupyje jau skaidrus geltonis ant rudenėjančios medžių žalumos. Rūkai, voratinkliai ir degančios žolės kvapas.

Iš lėto ir švelniai

Kosulys. Nuovargis, savaitgaliniai darbai, raustantys skruostai.

Džiaugiuosi kitų žmonių laime. Kai pradingsta nerimastys, neviltis, kai pasako - dabar bus viskas gerai, gal tik pusdienį, bet padarysim viską patys, kad viskas būtų šviesu.

Tuomet skaitau Gabrielės cituojamą Korintiečių ištrauką, ir atsimenu, kaip D. per savas vestuves užsikūkčiojo ties šiomis frazėmis.

Kartais svetimos baimės apčiuopiamos pirštais, užuodžiamos.

Darbe visą savaitę buvau pikta, turbūt be priežasties rėkavausi. Bet į pabaigą užglostau visus (mane erzija, kad esu mamytė visai labei, net dėdulei H., kuris ateina pasiskųst skaudančia nugara ar pasakyt, kad pirmadienį nebus), išleidžiu vieną kolegiukę atostogų, neleidžiu kitai šnirpščiojančiai ateit savaitgalį dirbt... Visais pasirūpinu, apibėgu, pajuokinu.

O tuomet dar ir pas Dzūką, užlekiu ir juokiamės, nes rūpesčių pilni kubilai, bet taigi kas! Vistiek juokiamės, vos ne su ašaromis akyse, užspringdami.

Nors kažkur giliai yra tiek to pesimizmo, tiek purvo.
Stengiamės nepanirt.

Burtai

Buriu ir kerus mezgu. Tyliai burtus iššnabždėti, pirštų galais palytėti.

Atsirado įkvėpimas tvarkytis.
Rinkti rudenio žoles ir sudžiovint. Viržiai jau kvepia.
Kepti antį su antaniniais obuoliais ir čiobreliais. Suplakti morengus.

O antradienį vėl paskaitos, vėl iš naujo tos apvalios akys, nesusipratimai, nepakantumai, tinginystės. Ir gal koks vienas vaikas, išgirsiantis, kas jam sakoma.

Ir dar sapnavau, kad jau dabar metinė doktorantūros ataskaita man, gal J. diserio rašymo nerimastis persiduoda, visa susipanikavau, kad nei straipsnio, nei publikuotinų duomenų. Nesvarbu, kad kaip tik per šią vasarą ir gavosi labai nemažai naujų duomenų. O kontraktas bus toks, kad niekur nieko nepaskelbsi.

Gaila, kad pasaulinį hepatito kongresą Oksforde nukėlė nenumatytam laikui. Taip norėjau. Ir dar žiemai Paryžiun noriu. Arba kovo pradžioj, kai tik magnolijos prasidės.

Jau noriu savo gimtadienio. Ir dovanų.

metalinis lietus

Vėsta.

Obuolių pyragas ir moliūginės sriubos.

Uf, kaip šiandien aš tingiu.
O vakarykštis darbadienis buvo kiek per sunkus.

Ir dar mėgstu gaut lauktuves, ačiū jums labai :)

Så mycket regn och blåst

En lugn och molnfri kväll i slutet av april kom Snusmumriken så långt norrut att snöfläckarna låg kvar på nordsidan.

Så mycket regn...

Ir dar labai daug galvoju apie mamą pastaruoju metu.

Ilga ir keista savaitė.

Kilpos ir antakiai

Darbe su dėdule vaikštom suraukę kaktas ir svarstom, kodėl ir kaip. Turbūt netgi baramės ir rėkaujam. Užtat verda mokslinis procesas. Tik gaila, kad šią savaitę visiškai išbyrėjo eksperimentai, ir telieka sutvarkyt ataskaitas, užsakymus, planus, sugalvot ką nors grandioziško...

Ir glostom tyliai chimeriuką. Labai atsargiai, net su baime.

Po to pasikalbam apie kilpos veržimą ant kaklo, ir aš suprantu tą mielą poną H., kuris geria bedugnius kibirus kavos kasdien.

Pro laboratorijos laiptukus praskrenda dūminė raudonuodegė, už kampo kažkuriame medyje tikrai gyvena žaliukė (turbūt ta pati, kuri į šefo kabinetą kadaise įskridus buvo) ir krankliai, įžūliai maklinėjantys aplink.
Koks geras šis rudeninis lietus. Tiesa, pats tas miegui, skaidriam liūdesiui ir kvapniems kepiniams.
Laukia karameliniai morengai su citrinos žievelių trupinukais ant viršaus, keksiukai, obuolių pyragai, gervuogių tartletės... Lietaus krumpliai, ir vėl jie čia.

Kaip ramu.

aaa, ir svoris normalus!

miego letenėlės

Susivyniot, užmigt, nors ir dieną miegota ir ryte išsimiegota...

Ir pasiilsėta taip, kad ir darban pirmadienį nebaisu. Darbų daug, aha, bet tai entuziazmo gi pailsėjus į visus kampus ir užkampius pribyrėjo. Ir merginų pasiilgau.

Medšarkės ir gervės, mažasis genys ir škvalas, nulaužęs vyšnią, perseidžių lietus ir baltas rūkas virš tamsios kūdros.

Šypsuliai ir laimės kamuoliukai.

grįžau.

Secret Heart in Paris

O kol kas, aš šoksiu ištiesusi rankas, beveik rėkdama, nes myliu ir nepaleisiu.
Kai džiaugsmas, nepaisant visko, gniaužia gerklę.

Ir ne, nebus šalta.

paukščiai

Tai išvažiuoju viržiaut, miegot, skaityt, tinginiaut ir piešt. Su paukščiu.
Grįšiu po savaitės.

lengva žydra suknelė.
Ryt namo.
Ir bent jau šiam momentui noriu į kokį nors urvelį, thank you very much.

Net ir niekur nevažiuot po kelių dienų.
Tiesiog karšta, tvanku, nuovargis. Galvoj nuovargis, prisigalvot sugebėjau daug visko, paikai, kvailai, egzistensiškai. Ir tik pakalbėjus, suprantu - gi gali viskas būt tiesiog paprasta ir gera, ramu. Rūpinantis, šypsantis, stengiantis neišgirst.

O po to gal gervių ežere eisim tykot.

lipnu

Lipniame karštyje nebesugebu net piešt.

Parašau besišyspsodama atviruką.

Spengianti tyla griaudžiančiame danguje. Žaibuoja.
Ir vėtra.

vyšniniai nagai

Ketursluoksnė politūra, kad juos kur. Keista ir neįprasta. Nu bet žaislas atostogų proga.

Papykau ant viso pasaulio, beasmenė neapykanta, gal kad pakilusi temperatūra.

Piešiu tušu į japonišką albumą, lietui lyjant ir griaudžiant.
Elektros laidų kraigalynes ir paukščius ant laidų.

medus

Uodega meduota, pirštai nuo išmirkimo razininiai, plaukai sūrūs.

Atostoga.

O močiutė - lyg niekur nieko, miega ant sofos.

O po to dar kelioms dienoms išvažiuosiu, gervių klausyt ir miegot tiek, kiek man norisi.

numb

atbunku svetimam skausmui.

tik linksiu galva, gerai, viskas bus kaip tu pasakysi.

kai praeis nerimastis, aš pagalvosiu.

ir padarysiu gal tą sprendimą, dėl kurio grauš sąžinė. bet liks mano gyvenimas sau.

turbūt tai yra gyvenimas, tokia yra senatvė ir sugedę laikrodžiai.

ir aš negaliu patempti pati visko.

Reisefieber

Tvankuma, nerimastis, ir reisefieber, kuria nepagydomai, neišdildomai serga mano vokiškoji šeimos gija. Dytbrenneriai, Linkai, Haškeriai ir Kleinai sugebėdavo susipakuot visą gyvenimą į penkis lavos lagaminus, kaustytus alksnio lištvelėmis, bet nerimastis niekad nedingdavo. Nenumaldomai stengiamės pamiršt namuose akinius arba sijoną nuo kostiumėlio. Oranžinius batelius pasidėt namuose ant virtuvės spintelės, po trijų dienų bandyt prisimint, ar tikrai išjungėme televizorių.





Bet kai atvažiuojam, išsipakuojam ir surandame viską, ką ir planavom susidėt į tuos lagaminus (vos dešimčiai dienų!), reisefieber aprimsta. Vakarinis Nemunas šnibžda, kad jau atostogos.
Tuoj tuoj patikėsiu. Ir atsikvėpsiu.

vinukas smilkinyje

kakle ir smilkinyje, po mažytį vinuką, besikaupiančio lietaus proga.
Ir be proto norisi miego.

Bet pasisėdėjimai pavėsinėje, ant Tauro gamyklos stogo, vakarėjantis Vilnius arba užmiesčio naktys. Viskas gerai, viskas ramu.
Pakraipyti galvas ta pačia kryptim, pasivaipyti, išsimiegoti.

Atostoga.
Ir Dieviškoji Tinginystė.

vasaros vėjas

Vasaros vėjas, pietinis ir minkštas, ūžia, atsinešdamas tirpstančių pušų sakų kvapą iš smėlėtų kapinių, sudrėkusių beržų kvapą iš gretimo kiemo ir pernokusios vasarinės pievos garsus - su visais žiedais, bitkrėslių, čiobrelių, motiejukų, kiečių kvapais.

Minkštas ir geras vėjas, apraminantis.
Jei dar atneštų lietų, gaivalingą ir stiprų.



Nuslūgus karščiui ir šviesai, netgi galiu pavalgyt, ir čiumpu viską iš eilės, sūkuriuoju virtuvėje su rozmarinu šakelėmis, kreivabudėmis, šviežia duona, vytinta dešra. Ir žadu, besijuokdama, ne ne, nepatrūksiu, aš per atostogas gaminsiu, gi tokia atgaiva. Naminių koldūnų, šparaginių pupelių, šviežių bulvių su citrinos gabaliukais, skrylių ir gal morengų, jei ištversiu orkaitę. Salotų vienokių, salotų kitokių, jūs tik valgykit visi, tik valgykit!

Tuomet prisimenu, ką svajojome. Ir kad sėdėsim pievoj kažkada, mokysimės visų žolių pavadinimų, kaip aš su mama. Ir paukščius vardinsime, pelkėje tykosime.

Štai vieną rytą nesugebėjau prisimint, kaip mane mama meilybiškai vadino. Saulele, Saulyte, Saulute? Kad Žvirbliuku, tai tikrai. Gal Saulutė?
Koks nepatikimas daiktas ta atmintis. Turbūt taip ir turi būt.

Va. Man atostogos. Aš tuoj tuoj įprasiu.

dėmėtasis šermuonėlis

Šįkart ir aš pripažįstu, kad +35C yra karšta.

Paskutinei dienai užsigrobiu aštuongubą eksperimentą, mane bando sustabdyt, bet aš urzgiu - ne, man per atostogas bus ramiau...

Darban dar ir sekmadienį trumpam gal, ir pirmadienį pavakare.

Svarstau, kad noriu ryškinti juosteles, daryti spausdinius, apdergloti visą vonią, supainioti kokius nors chemikalus...
Perskaityti krūvą knygų ir išsimiegot iki negalėjimo.

Skaitau Science apie mėlynus liežuvius ir supertasters vietoj to, kad apsirašyčiau projekto progresą per šią savaitę. Tinguma, Dieviškoji tinguma vidury alinančio karščio sūkurio.

Ponas H. juokiasi, žiūrėdamas į mus, tėviškai, aiškinasi, kad pažįsta mūsų senelius, močiutes, mamas.

c'est la vie

Lipnioje karštoje odoje pasiklysti.

Ir mąstau, tarpuose tarp pasiutiško bandymo pabaigt visus darbus ir palikti darbus bent pusėtinai atsekamus.

Apie tai, kokia visgi vertybė yra kuklumas ir tylumas. Gebėjimas dirbt ir nesakyti "o aš, Nuostabioji!", tiesiog dirbti, nes taip reikia. Nes savo buvimu ir darbu gal gali kažkam padėt. (Tuo man patinka mano neapmokama pedagoginė veikla).

Apie nenorėjimą laimėt visų pasaulio premijų, titulų, būti geriausiai. Gyvent be susireikšminimo.

Apie herojus ir idealus, ir ciniškumus.

Išsigandus svarbiausia šiek tiek pabijoti, pripažinti ir toliau šypsotis.

Pasižiūriu į vieną veidą ir suprantu, kad nepaisant gerklinio juoko ir plačios šypsenos, ji turbūt yra labai nelaiminga. Nepilna, nerimastinga ir netikra. Ir gal netgi man jos būtų gaila.
O kitas veidas srūva neviltim ir baime, kurių aš negaliu surinkt rieškučiomis.
O riesti lūpų kampučiai miegančiam veide neleidžia kelti ir žadinti.
O štai Austėja šiltai užsnūsta siauruke, Anykščių kaitroje, mano glėbyje, su triušiu savo glėbyje. Šyvos tankios blakstienos ir vaikiškas gerumas.

Tuomet pirštus paliečia ta sena frazė, kad "love is an extremely difficult realization that someone else than yourself is real", ir aš bandau suvokt, kad visi aplinkui yra tikri. Su savo mintimis.

Ah, kaip sakė ponas Jonas Henrikas, ah, c'est la vie, comme il a dit, seulement une vie, même la vie.

fėja aštriais dantimis.

Labai mėgstu daryti gerus darbus ir taip, kad kiti nesužinotų, va.

Ir dar mėgstu nustebinti maloniai tą nuostabų seną lenką, kuris bando delikačiai atėjęs man pasakyt, kad gal va, kol kolegiuko nėra, gal tu galėtum bent jau pradėti vieną eksperimentą... Ir aš džiugiai atsakau - jau. Jau padariau, jau galite imti ir tęsti. Manęs darbo klausimais stumdyti nereikia. Šypsodamas jis perklausia, ar apie tą patį chimeriuką kalba, ir aš džiaugsmingai linksiu nosimi - taip taip, aš jau!

O tas dėdulė yra itin polit-korektiškas mūsų kurvyne, prancūziško išsilavinimo ir kultūros. Taip mes su juo jau diskutavome apie prancūzišką tvarką darant tirpalus laboratorijoje, ir pro kuriuos vartus į Paryžių įjojo D'Artagnan'as. O rytais atsidūstame apie Raucho pragarišką karštį ir pasidarome stiprios kavos. Ir jis iš tiesų sugeba nuo mano galvos perimti dalį popierinių rūpesčių, kuriuose ir reikėjo labiau patyrusios galvos.

O vakare kepsiu mėsą svogūnų laiškų ir grietinėlės padaže (aha, C dydžio papų auginimas), o savaitgalį gal morengų iškepsiu, ir dar kažkada grybaut važiuosim.

urvelizmas.

Gyvenimiškas nuovargis, judu iš įpročio ir kol negalvoju, viskas visai pusėtina.

O tada pagalvoju, atsirėmus į kito žmogaus svajonę. Atsakomybė man. Baisu be proto. O jei su močiute kas, aš užsigraušiu pati save, savo noru. Ir jei į senelių namus, tai pati save užėsiu irgi.
Net atostogos bus tokios, kaip kiti nori, o ne kaip aš.

Aš urvelyje ir urzgiu ant praeivių. Nejudinti.

pjūklas

Kai aš buvau gal 14 metų amžiaus, mane vienas senas prieškarinio cirko konferansjė bandė įkalbėti tapti cirkininke.
Močiutei sakė - na, Jurgita Maksimilijanovna, pagalvok - užsiimtų ekvilibristika, grotų mažyte bandonja ir muzikiniu pjūklu. Gal lengvoji akrobatika netgi. Ir beveik norėjau, tiesą pasakius - jei tik Lietuvoj būtų padorus didelis cirkas. Siūbuot ant skardinių ir lentelių bokštelio, mosikuot rankomis it nepaskrendančiam paukščiui ir sugroti kažką graudaus.
Tas beveik šimtametis Vasilij Fiodorovič žadėjo viską, kad tik tapčiau jo paskutiniu projektu - tu tik mesk mokyklą ir ateik treniruotis. Pasamdysiu tarnaitę, viskas jums bus gerai, o tu tikrai gali groti muzikiniu pjūklu.


Ir po keliolikos metų stoviu pievoje, pilnoje jonažolių, katpėdėlių ir kanadinių ramunėlių, klausausi gotanų ir erase una vez su graudžia pjūklo melodija. Žiūriu į temstantį dangų, į juodą katiną, ežiukus baltomis priekinėmis kojomis, bandančius apsimesti, kad manęs nėra.
Vėlyvi vasariniai vakarai po lietaus, smagu ir malonu.

Apeinu būsimus fabrikėlius, pas kaimynus bus raudonas fasadas, o mes žali, bet pieva dar nenupjauta, medžiai neiškirsti.

Pietaujame vidurnaktį, nes tik tada pasibaigia visi darbai.

O šiandien krykštauju dėl to, kad su tuo pagyvenusiu prancūzakalbiu lenku šlėkta judame ir mąstome vienu tempu. Padarome per 15 minučių darbą, kurį peckelis nukėlinėjo gal savaitę. Suprantame vienas kitą, į "reikėtų padaryti tai", abu atsakome "jau padariau".

Chimeriukas augt ėmė vienas. Kas irgi yra labai gerai. Jau beveik džiaugiamės.

Kirpėjas labai juokėsi, išgirdęs, kad ketinu auginti plaukus. Padarė, kaip pats sakė - valiūkiškas garbanas.

Taip. Ir artėjančių atostogų proga, savaime suprantama, darboholizmas bum bum bum.

oh dear god, please fuck off.

Aplimpame karščiu, padorumas ištirpsta, iškirptės, pakelti sijonai, ledukai ir ledai, jogurtas pietums...

Smulkmenos smulkmenėlės, veda iš proto, bėgioju, baruosi. Ir stabteliu vakare, nusišypsau, kaire akimi žiūrėdama į tamsoką kielės jauniklį.
Ryt dėdulė mokslinis vadovas atsikraustys, rašysim bendrus planus, bandysim susidėliot savas problemas. Aptariame siestos galimybę.

Paukščiai jūs visi pas mane, paukščiai - apuokai, varnos, šarkos bei žvirbliai. Pingvinai dar.

Normal

Mokslinį vadovą gaunam, seną mielą lenką, nors man kai kurie aiškina, kad pasigailėsime mes dar.
Bet bent jau kol kas aš su juo susišneku. Ir žinau, kiek daug košės galvoje pas jį yra. Charakteriai charakteriais, bet idėjų generatorius man visai patinka. Ir dar vyriška ranka šiame kurvyne, pardon, mergyne - visai į naudą.

ir tyliai, ne visai pašnibždom, sau dainuoju, sakydama - kaip gerai jaustis normaliai.
Turbūt taip ir yra. Tas rytinis akių kampučių jausmas.
y qué seguridad saber que me esperas
y qué tranquilidad el siempre felices
y qué facilidad, creer lo que dices
Y el tiempo pasará, el sol se apagará
Y todo lo que sentiste fue normal.

androidas ir gervės

Kaip baisu suprast, kad aš nesiilsėjau jau daug metų. Tiesiog va taip - atostogų gal ir turėjau, bet apie poilsį šnekos net nėr.

Miegoti ir prabust nuo klykiančios gervės. Kvepėti miegu, o ne nuovargiu.

Nieko neveikti beveik kiaurą dieną.

Sugaudau rytinius rūkus drėgnais voratinklių lopšiais pievoje, suskaičiuoju po stogo kampu gyvenančius šikšnosparnius, išbaidau visus buožgalvius. Rasa ant pirštų, rausvi debesys, dvigubi horizontai virš miškų.

Pavalgiau, išmiegojau, pailsėjau. Kaip keista. Ir gera.

my heart is beating like a jungle drum

Kojas skalauja Štrauso valsai, Šopeno etiudai ir Ximena Sarinana.

Besikaupiantis lietus apsunkina galvą.

Ryte pritrūksta to mažo žiupsnelio miego. Smilginio strazdo jaunikliai traška ir čeža, viena akimi stebėdami mane, bešluojančią smiltingą takelį.

Neramiai miegu, rytiniai šeštadieniniai skambučiai iš darbo, per šviesios naktys... Įsiveliu plaukuose, frotiniuose užklotuose, mieguose ir pirštuose.
Gal va, ryt... pailsėsiu. Vakarop.

pirštų galiukais

Pirštu galiukais, įtrint, įsikibt, nurinkti pūkelius nuo skruostų, pasėdėt ramiai ant suoliuko parke.

Atsakyt, kad viskas man gerai, taip taip, aš tik pabyrėjau, zyziu...
Taip, norėčiau būt linksma ir nebyrėti gabaliukais. Bet pailsėjus pailsėjus.

Ir tai praeis.
Savaitgalį kaiman, trečiadienį su mergaitėmis pažviegt, ir atsigausiu. Akys šypsosis ne tik tyloje.

rūkyti

sėdėjom su Agne ant įkaitusio šaligatvio briaunos Olandų gatvėje ir rūkėm.

Žinotum, žmogau, savo mirties valandą...

Bet jis buvo labai laimingas pastaruoju metu.

kartu vaikystėj žaidėm, besijuokdami iki ašarų, iki tėvų nerimo, kad nusiversime nuo tų dviaukščių lovų besiraitydami.
Skauda, nekeista, neramu ir nemalonu. Be proto gaila tetos ir dėdės.

Ilsėkis ramybėje, Mindaugai.

popietinės mintys

Kai kurie dalykai siutina. Tai, kad vien savo egocentrišku egzistavimu kai kurie žmonės verčia savęs nekęsti. Nenorėčiau. Tvardausi, nekreipiu dėmesio, uždarinėju duris. Ir it blogas kvapas, it slogūs prisiminimai pro durų plyšius, iš lėto, smelkiasi ir nuodija.
Netgi ne pyktis, o nuostaba - už ką manęs nekenčia? Aš nesitikiu draugystės. Bet vistiek.

O taip, žinau. Reikėtų nusipurtyt visa tai. Važiuoti pirkt vitaminų, prirašytų onkologės. Ir kaip ten?.. "nesijaudint, valgyti, ilsėtis"?

Šiandien aš mizantropė. Praeis. Tik vienas tamsus akmenėlis smėlio upėje, tiesiog už jo šįkart pirštu užkliuvau.

Spygliai

Kiek daug gali padaryt viena para poilsio, nežinojimo, kiek valandų, saulėkaitos ir žydinčių motiejukų. Išsimiegojimo iki tiek, kad jau šonus skauda. Prieskonių pjaustymo ir spyglių plove, kavos gėrimo lauke.

Iš pikto ir nedėkingo žvėriuko tapau vėl savimi. Šaipytis vis dar moku, bet bent jau nebritku į save žiūrėt.

Tai va ta proga, kad vakar pailsėjau, šiandien siautėju plaudama kilimus, gamindama grandioziškus pietus, kepdama keksiukus, tvarkydama drabužių spintą. Iki visiško pavargimo, iki skaudančių kelių ir išgriuvimo popiečio miego.

Kartais naktimis prabundu visai be priežasties. Kad pasižiūrėčiau į suveltus plaukus, į rūką už lango, nuvytusią vakarykštę rožę. Ir tada vėl galiu ramiai miegot, nes patikrinau, kad viskas savo vietose.


Ir prieš miegą bandydama iš paskutinių jėgų skaityt, randu: human nature makes the good ones kind and the bad ones powerful. Suskaičiuoju visus tuos, įtakingus ir norinčius jais būt...

Ir šypsaus, prisiminus tą "kaip gerai, kad mes ne jie".

lietaus krumpliai

Lyja, lyja, kaip gera.
Norisi kurti haiku apie minkštą vasaros šiltumą ir lietaus krumplius, beldžiančius į skardinę palangę.
Apie šlapius paukščius jazminų šakose ir putotą žemę.

Prisiminti, kaip vaikystėje didžiausias džiaugsmas buvo vytis perkūniją, eiti pasivaikščioti su botais per naktines balas.


Temperatūra, nuovargiai, ryt darban. Slogus sapnas naktį.
Ir laukiu rytojaus, porytdienos, trečiadienio vakarų, ir ilgo savaitgalio.

Bet šiaip tai. Kaip gera.

liepžiedžiai ir lietus

Kaunas kvepia vasariniu lietumi ir liepžiedžiais.

D. ir V. atrodo laimingi. Bučiuoju abu.

Ir griūnu lovon. Nes temperatūra, nes visiškai ir galutinai pavargau. Ir tuoj nebeprakalbėsiu, o tylomis bartis nepatiks.

trupiniukai

Paskutiniai nuovargio trupiniukai, byra byrėte byra nuo manęs, bet va, gal sekmadienį išmiegosiu.
Po to Joninės.

Klausė šiandie miškinė: "O kodėl tu toks piktas nuo pat ryto?"

Truputį. Tik truputį. Bet ir toliau reikės rėkaut.

O žydėjo ir kvepėjo jazminai. Svaigiai ir vaikiškai.

viena žąsis su keturiais žąsyčiais

Konferencijoje pasivaikščioju it išdidi mama žąsis su mažais žąsyčiais. Pasijuokiam patys iš savęs. Iš kitų. Seni pažįstami, seniai matyti. Pasižadu padėt, nes nepainioju tam tikrų dalykų tarpusavyje.

Prieš pat išvažiuodama sėdžiu ir šypsausi, taip, kad net studentas sunerimsta ir klausia, kodėl tokia keista. O aš tik taškus dėliojuos, galvoje. Ir suima juokas, susipratimai apie akis, šypsenas ir žmones.

Užtat kita vertus, pasibaigė visi tie mirtinai skubūs reikalai. Chimeros pajudėjo. Mėnuo ramaus darbo. Užtat, sako, ant manęs matosi, kad nuovargis it nuo stygos nutrūko. Skaudančios akys.

Ciniškai prisijuokiam su M.M., skaidriai ir jaukiai su Mx3, pusę nakties sėdim su studentais ir kalbamės apie viską. Apie tai, kad esu per gera laboratorijoje, apie keliones ir kalnus, Radauską ir chemijos egzaminus, su Čilės rezerve vynu, aitroku ir sodriu.

Buriuotoja

Aš atvažiuosiu tavęs lankyt.

Gero vėjo. Ir jūros.

Skaudančios akys

Kažkas lyg nupurto, ir staiga norisi pasakyti, kad nekenčiu viso pasaulio, kai ko dar labiau. Suprantu, suvokiu, pamatau... Ir nekenčiu už tą suteiktą skausmą. Ir taip, kaip kažkada šaipiaus iš Ievutės, iš to jos by default visi žmonės yra geri, taip stabtelėjus suprantu, kad ir aš taip dažniausiai tikiuosi. Paika. Kaip tai paika.

O šiaip, ką. Studentai rytoj ginasi. Išdidi mama, etc. Turėtų visi labai gerai/puikiai apsigint, na... išskyrus vieną. Bet ten taip reikėjo, auklėjamaisiais tikslais. Kad žinotų, kad nusirašinėjimas ir tinginystė yra baudžiami.


Plakatas į konferenciją yra. Vienas. Iš trijų. Na, iš dviejų, trečiasis nelabai mano rūpestis. Saviškį per šią naktį pasidarysiu. O trečiąjį... Man labai gaila.

Juoko kauliukas

Perpučia ir aš čiaudau, neramiai miegu.

Bet sirgimui neturiu laiko. Susikaupt. Dar savaitė. Aišku, tuomet dar kas nors ištiks, na, ką padarysi.

Kamufliažinis žvėris

Apsirengiu kamufliažu - lengvu, perregimu.

Ir važiuoju darban trečią nakties.
Pasilabinu su kaimynais, pabėdavojame dėl dingusios elektros ir suveikusios priešgaisrinės signalizacijos.
Atsidūstame toje garuojančioje tvankumoje.

Užtat "Going Postal" iš vakaro, jaukiai ir juokingai, su geru Malbecu. Senamiestis, audra ir geri draugai.

Studentai pasirepetavo su gynimais - visai neblogai atrodo.

rasos

Tirpstame ir rasojame tvankiame karštyje.
Pasirašau, kad nenešiosiu trumpų suknelių, iššaukiančių marškinėlių ir šukuosenų. Turbūt tos mano raudonos kišeniuotos kelnės, paraitytos virš rausvų kojinaičių su oranžiniais bateliais puikiai įsipaišo į korporatyvinį verslo aprangos supratimą.

Močiutė epiškai supyksta, bet imu sau kartoti, suprasti, kad tai ne ji šneka, o jos senatvė ir ligos. Ir kad, deja, šį kartą neatsiprašinėsiu. Nors ji vistiek priverčia mane pasijusti kalta. Dėl to, kad gyvenu. Vistiek be galo nemalonu. Kad manimi nesidžiaugia. Kad į viską kaip į asmeninį įžeidimą reaguoja. O jei man nedrebėtų iš nuovargio rankos, aš gi galėčiau būt tokia laiminga.

Trečia para beveik nemiegojus, neišsiilsėjus, kažkada nutrūksiu ir nepabusiu kelioliką valandų.

Taip, suatestavo katedra, su pagyrimu, ir taip toliau, ir panašiai, visiems viskas patinka, sistemingas darbasi ir taip toliau, tik žinoma, šefas, ir jo milijonai, kuriuos galėčiau jam uždirbti, bet vis neuždirbu.
Dabar tiesiog dar trys plakatai, konferencija, vaikų gynimai, ir ir... ir tada turbūt viskas, tiesiog ramus chimeriukų glostinėjimas iki atostogų. O jų reikia.
Vakar skaičiavau, kiek metų nepailsėjusi.

Verkiai ir dūmai.

Na, prasidėjo tos dvi darbinės savaitės.
Dieve-mano-vistiek-ką-nors-pamiršiu-nespėsiu-neįtiksiu-šefui.

Miškai

Rodos, lyg visą savaitę atostogavau. Tas nuovargis, galvoje, ir raumenyse.

Šaltas patvinęs vanduo ir krioklys, paukščiai ir miškas.

Penktadienį šiek tiek nustembu ir labai apsidžiaugiu, kad esu dalis, kad apie mane pasakoja...

Apmiškuota.
Ryt darban. Daug visko. Bet viskas tik rytoj.

Patys patumai

Siutulinga, dusinanti, karšta savaitė.

Kai norisi tik pusiaumiega gulėt kokioje nors vėsioje vietoje.

Išsiryškinu Varšuvos juosteles, pakrykštauju. Baru studentus ir vistiek apsisukus būnu jiems gera, per gera. Laboratorijos virtuvėlėje valgome melioną, nešvankiai juokaujame, gąsdiname naują vaikį.

Mokslininkai tikisi sukurti piliulę, kuri padės atsikratyti slogių prisiminimų, sako delfis.

Ir vistiek, vakar žaibuojant, sėdėjome balkone prie atverto lango. Ozonu kvepianti kakta ir gaivesnis oras.
Tik dvi savaitės, teliko dvi savaitės, jas tik ištempt, savo atestaciją, apsilankymą pas onkologę, vaikų gynimus, konferenciją, po to bėgte į vestuves pas D. ir V.


Ir muzika galvoje visiškai pakriko.

o reikėjo

O reikėjo neprileist to studento prie gynimų.
Nes mano pavardė ant viso to reikalo.

Ir yra paskutinis balamūtas ir tinginys.

Ir turbūt, visgi, net nesigaili.

Galutinis variantas ne toks jau ir baisus.


o šiaip, vėlai vakare - baltos erškėtrožės, bendramintiškumas, šlapia žolė ant šaligatvio.

Noriu namo šiandien. Dabar. O dar reik būt.
(Atestacija po savaitės).

ūūūūūūūū.

Visai išsijungė miego ritmas. Bet galvoje skamba tik tai.

superfreaks

Kaip gera pabusti ne nuo žadintuvo.

žodžiai išbyrėjo kažkur pakeliui.

Porą kartų apsidairiau toje daug-dešimtūkstantinėje minioje. Žiūrėjau į tuos senus gašlius mielus diedus, kurie duodasi it turėtų dvigubą sveikatą. On A Highway!
Varšuva kvepia žydinčiais šermukšniais, deginta karamele, kava. Purptelinčiais tikriniais žvirbliais, mažučiais skverais, vėsiu vėju ir neprasidedančiu lietumi.
Ramiu pasivaikščiojimu ratais po senamiestį.

Svarbu, kad galva pailsėjo, it per savaitę atostogų. Gal netgi rasis šviežias impulsas darbams, kurie kaupiasi, byra...
Reikės barti studentus pirmadienį, labai griežtai.

Su merginomis reikia midijų arba belgiškų bulvių, su žviegimu ir pletkais.

Skristi kaip kregždei, gaiviame skaidriame danguje. Savu ritmu.

Ir Die, kad tik gautųsi tas kadras su dviem paukščiais, vienu dideliu ir vienu mažu, viens į kitą žiūrinčiais...

moteriškumas

Kaip gera šokti basai, kai dainuoja Avis.

Iki keturių ryto nemiegot.

Džiaugtis vakaru ir savimi.

Apie androidus ir žmones. Praskelta galva.

Ištiest rankas.

Tuopų pūkų verpetai

Tuopų pūkų verpetai suka spiečius ties šviesoforais, susimeta į medūziukus ir puola lietaus balų pakraščius.

Buddhistai, dharma ir bulkutės.

Šefas vėl paskambina vėlai, neatsiliepiu, atkolioja gretimus du vyriškius. Tai aš ir patylėsiu ta proga gal.

Buvęs studentas rašytinės rekomendacijos prašo. Korporatyvan lenda. Ir va kažkaip nesinori rašyt. Antra diena kaip medituoju ties keliomis frazėmis ir nuosprendžiu - pakart ar paleist. Geras žmogus ne profesija?

"Your order has been shipped." O jau yra, o jau galima čiupinėt?

Ir vėl ant manęs supyko, nors dar vakar viskas gerai buvo. Ir nežinau, kodėl, kuri smulkmena šįkart... Piktai, šaltai, "tu turi dabar savo gyvenimą", ir tai skamba kaip kaltinimas...

Krantinėje

Taip, sėdžiu krantinėje vėlyvą vakarą, žiūriu į praeinančius licėjistus ir nestabdau jų.

Šoninėn ašin įsiremiu lengvai.
Nes taip man reikia, kartais įsikibt, žinot, užuost. Ir taip, aš plepi. Ir dažnai ir daug ką kartoju.

Wrap-around joy ir el impulso antiguo y sutil, del eco de tu perfume.

Muzikoje pasiklysti, skęsti, maudaisi.
Ir nors vakar jau rėkiau taip, kad net kolegės atėjo žiūrėt, nemoku būt pikta. Susibalamūtinu jau sekančią sekundę, pasidaro gėda, gaila, bandau save teisint. Žinau, mano studentai su visom kojom, purvinais batais man ant galvos sėdi, taip taip, bet taigi...

O poryt į panelę Avį. Su juostiniais fotoaparatais. Išsibučiuojam su ta panele šimtą mulimonų kartų ir kartu jaudulingai laukiame to koncerto.
Ir taip taip, AC/DC, jau noriu-laukiu, gal labiau kelionės, pasibuvimo su draugais, pasivaikščiojimo Varšuvoje.

Ir tas mano nekantrumas. Dovana. Sugalvojau. Nupirkau. Noriu visiems pasigirt ir jau dabar padovanot. Nors tu sprok, koks nekantrumas.

Ašis

Nėra ašis. Bet geras gabalas.

Ir per daug kalbu. Per dažnai sakau.

Neskaudėjo turbūt. Bet susimąstymui.

Patylėk, iškvėpk.

maybe

Pankolis, sezamas, wasabi, užpildo kvapais viską.
Žiedai paupyje trankosi mišriu kvapu, nebeskiriu, nebežinau, kur kurie.
Pradėjau gerokai daugiau vaikščioti.
Pažadai šokti. Birželio planavimas. AC/DC ant nosies.
Devynios baltos rožės močiutei.

vėl

vėl tas beprotiškai malonus nemiegojimo nuovargis. Bandyti sušnibždėt, kad... ne, užteks, turbūt jau per gerai. Turbūt per smarkiai spaudžiu pirštais, bet dingstu ir nebemąstau.
Išgerti ievų kvapo.

Tuomet man sako, kad reik priaugti dar tris kilogramus, kad teks kibinus su sviestu ir uogiene valgyt.

O šiandien lėkt, su D., Blusynės kiemelin. Ko nors gaiviai kvapnaus, aštraus ir su žolelėm.
Ir rodos straipsnį priėmė į British Journal of Cancer, tiesa, ne iš manosios temos, bet vistiek kaip gera. Parašau į konferenciją vieną tezę, dar dvi beliko, bet reik jau tuoj, ryt ryte...
Bėgte. Daug ko nespėju.
Močiutės gimtadienis penktadienį.

tiesiog taip turi būt.

Tiesiog reikia surankioti visus savo gerumo trupinėlius, visus gražius prisiminimus. Ne "reikia", o "galiu".
Nepaisyti nieko ir susikaupti. Gal viskas ir nėra taip jau beviltiška.

Ir diena prasideda, ir pasibaigia D. pasakyta fraze: "nedaug žmonių moka būt laimingi nesistengdami padaryt visų aplink laimingų". Turbūt tai ir mano yda.

Chimeriukas pirmas jau su pasu, laimių laimė. Konferencija viena, konferencija kita, gal netgi įkvėpimas ir apibendrinimai straipsniui, rašau mažyčius trupinėlius į užrašų knygutę.

музыка

музыка создает пространство, в котором обитают наши души.

ir vėl.

ir bendrai, kaip greitai pasiilgstu.

paleisti

Atleisti ir paleisti, nebevolioti beprasmiškų minčių galvoje ir sudėlioti viską į savas vietas.
Leisti būt laimingu. Leisti sau būt laimingai. Šypsotis ne tik sau tyliai viduje. Apsiraminti.

Žiūrėti į siūbuojančią ievą. Rūkuose ir lietuje.
Klausytis lietaus vakare ir įkvėpti.
Uždarinėju duris, nusipurtau, markstausi drėgname pavasaryje su kikiliais, kėkštais ir klevų kvapais. Išsimiegu kartais.
žiedlapius pirštų galais liesti, tyliai gyventi.

Blakstienų kraštais

Pražysta klevai, ir gerklę gniaužia pasiutiškai, bet nulyja gaiviai ir galima kvėpuot.

Katiniški miegai sekmadienio rytą, paukščiai ir saulėkaita, višta su laimu ir žolelių sviestu.
O po to besipešantys tarpusavy kolegos, piktas prarabas, darbadienis iki 23:20, studentų muštravimas, "o die, liko tik penkios savaitės diplominio rašymui!"
Rankose juodai balta juostelė ir senas japoniškas fotoaparatas Yashica, portretuoju kolegas, besivaipančius ir rėkiančius... Dar kelios neišryškintos, pinhole režimai, skaidrių juostelės.
Darbų darbelių, bet smagu, įdomu, smalsu.

Blakstienų kraštais tipena laimė.

ataskaitos

Ataskaitų rašymas sukiršina pusę laboratorijos, mergos spiegia žviegia, ak, štai kur jums moteriško kolektyvo privalumai....

Nieko tokio, kol kas lyg ir išsisukame.
Šventas Jurgis dar šiandien, aha.

Išsiunčiu ataskaitas, viską surikiuoju, sugebu rasti neįtikėtinai giliai paslėptą smulkmeną, kuri gelbsti bent penkis užpakalius ir daug pinigų...
Glėbys geltonų frezijų močiutei, trys balti ranunkulai sau, pyragas ir daug daug arbatos, nes gi kaip šalta.
Prifotografuoju pilną juostelę portretų, kaip gera, kad jūs man šypsotės.

Ir bendrai, vakare, tarp popierių tvarkymo, kiek apsigraudinu, dėl močiutės, dėl visko, ko negaliu pakeisti, dėl visko, ką norėčiau dar suspėti jai pasakyti. O gal aš tik prisigalvoju. Ir tada suprantu, kad yra mano draugai, kurie rūpinas ne tik manimi, bet ir ja. Šeima jūs mano, nū.

norai

Koks pasiutęs, kvailas, gaivališkas noras gyventi ir džiaugtis.

Nepaisant krūvos darbų, išsibarimų su šefu, nespėju, byra, neaprėpiu, lekiu bėgu ir kvatojuos, užsilieju antros oktavos fleitos garsais.

Ir tos šilkinės raudonos gėlės nuo juodos siuvinėtos liemenės pakyla ir išsprogsta spalvotais garsais, ak, mano sinestezija, kokie vaivorykštiniai fontanai mane ištinka per koncertus. Dainuojame kartu su R., šypsomės, tikim, kad viskas bus geriau. Pavasaris ir šiltas vėjas, skaidrus dangus ir šiaurinė žvaigždė.

aha aha, ir chimeriukai auga, bėgioja.

šypsuliai

Padariau klaidą, atsiprašiau, viskas. what is done can not be undone. Ir tai praeis.

Užtat kaip toli dingo mano nerimai, kaip viskas susidėliojo į savas vietas. Visi permąstymai ir blaškymaisi. Gerklės galą kutena džiaugsmas ir juokai, dėl visko, dėl pasiūlymų, dėl koncertų, dviejų iš eilės, dėl būsimų, artėjančių...

Šokti vidur kambario, užvertus galvą, besijuokiant, klausant gotanų ir BG. Sukuos ištiesus rankas ir viskas labai teisinga, viskas čia, viskas aišku.

Šypsoti, glostyti skruostus, išsimiegoti ir judėti.

Medžiai

Baisulingiausia alergija, dramblys ant nosies, nemiegotos naktys.

Suknelė dovanų ir specialus margutis su alfa-ciklo-trisacharidu.
Dar savaitė ar dvi, viskas praeis.
Rūpesčius rūpestėlius išdalinsime per pusę. Nauji batai, nauji akiniai, naujas pavasaris.

"Ir kartais apvalios akys, mama, kur, kur... mano. mano šiukšlė? Atsispindime vienas kitame, jis manyje taip pat. Man nereikia atkurti ar perinstaliuoti vaikystės programų, jos nėra iki galo ištrintos. Juk kiek kartų sėdėjau čia pat, vienas, tais atvejais, kai nauja publikacija ar nauja nuomonė, ar lietaus krumpliai stiklan būdavo paneigę tai, kuo ligi šiol tikėjau, ką tariausi turįs, ko staiga neliko, kiek kartų taip sėdėjau, beveik su ašarom kartodamas: kur mano šiukšlė? "

Ir lietui nulyjant, kažkas paneigiama, kuo tariesi tikėjus. O kažkas lieka, šypsenomis ir kampučiais, atspindžiais ir lietaus garsais.

Ieva

Ieva linguoja ir bando prasprogt.

Įkarščio pagauta, smarkiai aptvarkau savo kambarį, išmetu krūvą šlamštų, kartu su kai kuriomis mintimis ir prisiminimais.
Pavasaris ištiko.

Sloga, alergijos. Nerimastys. Bet visgi šypsena.
Ir parašiau popierinį laišką, dabar spirgu, kaip reik surasti voką, nupirkt ženklelį.

varinis vėjas

o gal gi viskas bus vis šiltyn, taip kaip tu nori

Nuo šlaitų leidžiasi pavasarinis vėjas, geltonas ir skaidrus.
Virš upės - plėviniai rūkai, drykstantys ir nerimastingi.
Kvepia variu ir gyvu vandeniu.

Ir tai tik mane vieną kamuoja nerimastis? Kodėl reikia guosti ir pūkais apmėtyt?

Sit On My Face

Mėlynais pirštais ankstyva varna akis rakinėja...
Pabundu 5:36, apeinu, patikrinu namus. Ir vidurdienį imu knapsėt, įsirėmus nosimi į oranžinį pledą.

namai prakvimpa arbūzais, ridikėliais, krapais, šviežiomis morkomis, šlapiais džinsais...
pavasariu pavasariu.
Ryt septintai darban. Ir sugalvoti klastingus klausimus egzaminui.

these shoes stay on my feet

Savaitgalį nesulūžau, nors aptrupėjau kaip reikalas. Teko susirinkt gabaliukus, susiklijuot, pakelti nosį ir eit toliau.

Popierizmo darbe... ūūū. Plius dar auklėjamieji/nepasitikėjimo darbai vyksta.

Pašoku tango vakare ir krykštauju.
Draugai pašeria gera muzikyte.
Suvalgau bedugnę vonią tom kha gai sriubytės, Andžėjus visas juokias iš manęs, kiek į mane mažą tokią tiek telpa. O stengėsi aštresnę pagamint...

Išsitraukti aukštakulniai neberanda kelio atgal į dėžutę ir išdidžiai guli vos ne vidury kambario.
Miegot, gerbiamieji. Dabar miegot.

na

Na, galite smerkiamai spausti man pirštus.

Bet aš pikta, godi.
Ir papietavau per 10 minučių, ir toliau dirbu. Darboholizmas bum bum bum.


Lengvas liūdesys, nerimastis. Suraukti antakiai ir nusibrozdinti krumpliai.
"Save and quit, restart".

Something's Got A Hold On Me

Something's got a hold on me
(Oh, it must be love)

Rėkauju pati sau gerkliniu balsu.

Truputį auklėju žmones, ir man sako, kad nesibardama esu dar bjauresnė.
Nuvijau juodą katiną nuo durų.
Ir jau labai laukiam pavasario.

al sur.

ir dilgčioja kojų pirštų galiukai.

O gaila. Kad nėra kaip šokt.

miego gabaliukai

O ką, jei aš noriu miegot per dieną kelis kartus po valandą-pusantros...?

Ponia R. į fotografus mėtosi minkštais žaislais, bet įtariu, porą gerų kadrų spėjau padaryt. IM manęs paklausia, kaip laikosi motiutė, turbūt reikės įsileist lankyt ir leist abiem pažaist.

Beprotiškai traška kaulai.

Šefas skambina pasibart ir paaiškint apie pliusiukus, minusus, ir atsakomybę. Kovo vienuoliktą, devintą vakare.
Rytojaus darbus susidėliot į vieną sąrašą kol kas ranka nekyla. Vistiek gi visko nespėsiu, teks atsiprašinėt, rėkaut ir perkėlinėt rytojui. Ir dar ir šefas paskambys, pasakys, kad nori susirinkimo. Už ketvirtį. Ar visi žino, ką veikia ir ką turi padaryt.

Bet pasivaikščiojau po pavasarėjantį mišką. Pasižiūrėjau į pasislėpusį po ledu upelį, plinkančius šlaitus. Išsimiegojom, rodos...

Como un rayo de sol

Išsitraukiau kadais st. peterburge pirktus kompaktus, ir užsiliejau it per svaigiu romu visus kampus galvoje.

O ryt pirmadienis, darbai, susitikimai, bet kol kas man šviečia saulė. Susirenku šypsenas, tinginystės trupinėlius ir savaitės juokus.

Pasiilgau pavasarinių rūkų, žydinčios ievos po langu ir išprotėjusios lakštingalos tame krūme. Drėgnos šilumos, ir netgi tų klevų, nuo kurių čiaudėsiu ir pypsėsiu vos ne dvi savaites.
Užteks jau šalti, mmm?

Traukiniai traukinukai

Juodas romas, Jamaika-Japonija-Pensilvanija-išgerkime už globalizmą.

Nesvietiškai anksti atvažiavę meistrai. Sekmadienis, dėl dievo meilės, gerbiamieji.

Agha, ir mane niuksina ant morengų ir ežiukų darymo.

sniegas ir obuoliai

Norisi karamelizuotų obuolių pyragėlių sluoksniuotoje tešloje, ir normalaus savaitgalio, bet ne...

Aš galiu kartais pateisint savo šefo nerimą ir norą mane auklėt. Bet nevisada. Tris kartus telefonu neatsiliepiau, ketvirtą kartą - galų gale, pasiteisinau Kaziuku, išklausiau 40 minučių bendro pobūdžio moralų apie mūsų darbus.

Kažką dainuoju, bet nesusirenku, kokia gi čia melodija.

Ir baikit jūs su ta žiema, na, kur gi tas pavasaris. Net su purvasariu sutiksiu. Uff.

Fėjoms turbūt teks susirinkt, pavasarį prišaukt.

Juokas pilnais žandais

Ne ne, niekur miego priepuoliai nedingsta, ir vis dar kabo krūvos nespėjamų darbų, bet juokiamės iki ašarų, iki raudonų skruostų, visiškų nešvankybių ir iki susinepatoginusių dėdulių.
Mergiškas kolektyvas, taip sakant.

Kuo tik nekvepia mūsų labėje - ir grybais, ir prarūgusiomis kojinėmis, ir šviežia mieline tešla...
Sukasi virtuvė, kaip mėgsta sakyt mūsų šefas, sukasi.
Net su landšafto specialistu perėjome į mandagųjį režimą.

Beprotnameliai

Beprotnamiai sumuojasi, nuovargiai irgi, ir šiek tiek palengvėja pakalbėjus su S., deginu savo pirštus ir pH elektrodų laidus, juokiamės ir erzinamės iš pilvoto dėdulės.

nors imk ir eik pasnūst vidur vakaro, į oranžinį pledą ir dingti.

Ir kaip gerai, kad aš kai ką žinau iš anksto.

Chimeriukų daug. Savaitės pabaigoj jiems paso nuotraukas išduos.

Esu

Kartais esu visiška piktdžiuga ir blogas žmogus. Ir paurgzčiau tau į veidą kai ką, prisiglausčiau prie ausies ir tyliai tyliai mažyčius neapykantos žodžius, bet apsieisime be to. Nes dabar yra dabar.
(ne ne, brangieji, čia ne jums ;) čia šiaip, prasilenkiančiam žmogui, bet kartais ir man galima papykt.)

Va.
O diena tai visiškas beprotnamis. Amoniakas autoklave, sulūžus kėdė, visi žviegiantys, vis kas nors smulkiai nesigauna, kava ant džinsų, ir t.t. Ir vistiek, gera mama, nesugebu nieko piktai aprėkt, nors zbitkų visi gyvą velnią pridarė.
Užtat pavasaris, ir darbadienį 7:15 pradėti pasidarė taip lengva. Tai štai, pribaigsiu visus galiukus, ir galima bus eit namo.

La Semaine Prochaîne

ah, le semaine prochaîne, si l'été débute demain...

žalias ledas, lietaus garsai

Važiuojant paupiu, aikčioju.

Žalsvas lygus ledas po grėsmingu virvenančiu vandeniu, juostuotos rudai juodos susigrūdusios lytys... Didžiulis kiras ant suzmekusio sniego, tarp ančių pripėduotų raštų. Greitesnė upė, jaučia pavasarį.

ir lietus, lietus man labai patinka.

diena beprotiška pasitaikė, susijaudinau, pasiguodžiau ir apsiraminau. Kaip gerai, kad jūs esate pas mane. Paglostot nosį, apkabinat...

Aaah. Ir dar. Akinių istorija. To make long story short... Mano kasdieniniai akiniai dėl kenksmingų sąlygų darbe labai prastai "rodo vaizdą". Todėl vaikštau su asmeniniais, mano dioptrijų darbiniais - apsauginiais plastikiniais akiniais - monstrais. Kaip vėžliukas. Gogliai. Arba kaip mūsų visų vaikystėje, kai gerai išsišiepus, žandų viduriuku pasieki savo akinių rėmelius. Visiems pilna džiaugsmo... O žinant mano darbo grafiką, aš taip vaikščiosiu dar mėnesį, iki prisiruošiu nusipirkt normalius naujus akinius;)

Dominantinės ausys.

Prapuolė kolegės laikrodis ir atsirado. Stalčiuje. Prie manęs, prie svarstyklių. Visuotinis nesusipratimas, lengva isterija ir jautrumai.

Pusšefis vienas gal ateis pas mus. Gėris, įtariu, visokeriopas. Tik aš sprogsiu nuo jo mokslinių idėjų gausos. Kas nėra taip jau blogai. Aptaškysiu turbūt viską.

PCRų dar kokius keturis užmaišyt. Aparatai tik du.

Dar vakar gavau klausimą. "Aš tikiuosi, Jūs neketinate po dr. likti toje kontoroje?"

Ir bandau nepaisyt, kad šlapiais pirštais bandau užsiropšt stikline siena viršun.

Rygon, gal...

Aaaa. Jo. Chimeriukų gaujos laksto.

miego vandenynas

nors miego bangos ir skalauja mūsų tarpupirščius, visi pursloti ir aplipę snauduliu...

Bet nebloga diena. Tyli, rami.

Tereik išsisukti nuo susirinkimo. Grįžt namo pasnūsti. Gal ir pavyks.
Saldžios arbatos, oranžinių pūkuotų pledų, mėlynių gydymo diena.

Tegul tik jie neužvažiuoja pakeliui į mano labę...

tai tik ilgas stebuklo laukimas.

Beviltiškai reikia atostogų, nes peršalimai, gerkliaskausmiai, slogos tik banguoja, bet niekur nedingsta.

Močiutei vis blogėja ir kartais, žiūrėdama iš šono, matau, kad ji miršta. Iš lėto. Gal tai tik žiema. Gal dar keli metai. Bet. O kiek ji dar nuslepia nuo manęs naktinių priepuolių...

Turbūt man lemta matyti lėtai mirštančius žmones.

Dainuoju kažinkokį Chačaturiano valsą, o gal Čaikovskio romansą, ne, gal romansą iš seno rusiško filmo, niūniuojamą Tichonovo, močiutė kartais suraukia kaktą ir sako, kad reikia man bandoneoną nupirkt, o aš sakau - pianinas, pianinas, aš net prie Gnosianne No.5 neprisėdu!


Parašyti straipsnį iš dviejų skaičių rezultatų be patikimo atsikartojamumo, sudaryti sąrašą šefui, ak taip, šefas džiūgavo patenkintas it Didysis brolis, nes stebi mane per kameras darbe savaitgalį, studentai ir jų bakalauriniai darbai, susidėliot galvoje visus chimerų eksperimentus, nuvažiuot korporatyvan, aij, dar sekretorės gimtadienis...

Ir niekas nepasikeis.

Shimshon helēl

Tai yra visiškai kita.

Ok ok, nuėjau darban, apsisukau ir grįžau. Meh durna. Meh turi sirgti lovoje, o ne darbe.

aš pasveiksiu, greit, turbūt jau ketvirtadienį. Chimeriukai žviegia.

Pagarbiai,
durnas paukštis.

sparnai.

Moku rėkaut ir pašnibždom.

Skaidrūs garsai galvoje. Reikėtų eit prigult.

erškėtuogės su imbieru

Gerklės skausmą apsimalšinau, pusę darbų telefonu išsprendžiau.

Nerimastis, it ryt reikėtų į darbą.

Guliu ir skaitau. Nevaizduoju heroizmo.
Noriu į Nidą, pavasario, raudonų aukštakulnių, šilkinės žydros suknelės, ir kerzų noriu, aha! Blusynės Tom Kha Gai, D. kompanijos ir pletkų, susikaupimo straipsniui, savaime pasigaminančių ežiukų...

Ryt išmiegosiu.

fėjos po prisnigusį mišką vaikšto su raudonais aukštakulniais

... ir tuomet iki kraujų prisitrina kulnus, palieka pėdas sniege ir gaudo raudonpilvius papūstuodegius genius.

Snaiges saugau blakstienose ir džinsų linkiuose.

PCRus miksuoju užsikimšus ausis argentinietišku tango ir kiek nepakančiai kalbuosi su mažiausiomis studentėmis.

Arbatą geriam su erškėtuogėm ir geru žodžiu Nazgulį minim.

Namus užklijuoju karamele ir miegu.
Neužsikaskite pusnyse, mielieji.

Escherio veidrodžiai ir purslai

Mhm. Susikaupėm ir savaitė praėjo, turbūt netgi sklandžiai. Nepaisant vėlyvų susirinkimų ir panikos. Atestacija ir patentas rankose.

Užtat dvi mažiausios studentės pasirodė. A. po pusdienio su jomis pareiškė, kad kelia kepurę prieš mano kantrybę. Aha.
Užtat nuo rytojaus trims mėnėsiams mano mylimas technologas prie mūsų prisijungia. Fainuolis dėdulė, plėšantis skruostus juokais ir lengvais ginčais. Ir auksinės rankos...

O šiaip - taškaus virtuvėje, purslojuos jaukumu ir šypsenomis. Ir labai stengiuos nesusirgt.
Ir ne, aš dar nelabai persidirbu. Beveik viskas kontroliuojama. Aš pasiilsiu.

smalsios sniego bitės

Smalsios sniego bitės įsibėgėja ir tėškiasi į langą. Ir nemirksėdamos žiopso į mane. Daug daug.

Ir dar jos bando užbarikaduot mūsų duris, ir pro plyšelį įsispraust vidun. Turbūt virtuvėn, kaip tos vasarinės skruzdės, nori.

Baruos su savimi, dėl ėjimo ryt darban.

trečiadienis, po pietų

Net šefas pagyrė.

Ir tų duomenų nereikėjo.

Ir šiaip viskas sklandžiai.

Reiškias, vakardienos nervų pakako.

Tvermės dėsnis, ar ką.

Karma, turbūt.

trečiadienis

Labai labai retai.

aš padarau ne taip, kaip man liepia šefas.

Sąmoningai, o ne dėl "nespėjau, užmiršau".

Gavau nurodymą. Nevykdau.

Dėti ne savo duomenis į atestacijos pristatymą, nors tai ir siejasi su mano tema, ir autorė neprieštarauja. Ne-no-riu.
Taip, rašysiu iš to straipsnį. Kartu su autore. Pavasariop.

Savo planus su savo rezultatais pilnai išpildau.

Katedra atestuos.

Pagarbiai,
paskutinė ir vienintelė katedros doktorantė.

posėdis 14 val.

vėjas, sniegas ir rūkas

Geriau jau užpultų skaidrus liūdesys, kaip mėnulis virš tuščio lauko, nei šis:

apsivėlęs nepadarytais ne savo darbais
popieriaus lapais
koncertu vakare, į kurį visai nėra jėgų eit
netvarkytais namais
kylančia temperatūra ir skaudančia gerkle
dulkių kamuoliais
byrančia galva

Praeis, žinau. Prigersiu vaistų, susidėliosiu kaip nors tuos popierizmus. Atsidarysiu kokį vokelį su penkiom šypsenom ir greipfruktinių cukatų skoniu. Praeis trečiadienis.

И нет ни печали, ни зла. Ни гордости, ни обиды...

suglostyt šypsenas į krūveles

ir subert į vokus, užklijuot ir paslėpt. Prikaišiot pilnus kampelius, kad kaskart atrasčiau netikėtai.

Taip taip, kita savaitė bus baisi. Atestacija, katedrinis posėdis, šefo reikalų tvarkymas per tą patį posėdį. Jis išeis, o aš liksiu kaišiot jo popierius visokiems piktų dėdulių parašams... Et, baigt greičiau tą doktorantūrą, nors imk ir rašyk po trijų metų diserį.
Ir chimeriukai neidealūs, ir vis koks aparatas apgenda. Bet kitam kampe kas nors pavyksta, ir šokinėjam žviegiam su Ingriduže, atspėjusios konsolės slaptažodį. Ir pusryčius visos keturios tvarkingai valgom, kikendamos, apkalbėdamos ir besišaipydamos.

Filmo pažiūrėjimas tik giliau įgręžė tą seną prancūzišką šansoną, quand je reve, je reve de lui, ir suku melodiją gomuryje, galvoje, sapnuose.

n'il'pas beau, n'il'pas riche

(visų pirma išlindo frazė, tuomet - daina, tada - filmas. Reik pasižiūrėt, turbūt. Dar kartą.)

Pametu ant grindų savo žandikaulį po laiško "Žinai, Zaulia, tu mano herojė... ", tuomet kartu su savigarba susirenku jį ir atsakau:
daugiavaikės motinos multitaskingas, gerbiamieji, su keturiais studentais susitvarkyt... Nors jie pas mane jau savarankiški. Beveik.

Vienas chimeriukas nesigavo. Šūds. Nežinia, kame ten reikalas, ryt dar smulkmenas išsiaiškinsiu, kur klaidos. Užtat kitam studentui pajudėjo mirtinai užstrigę reikalai, rods, jau visai galima netgi ir bakalaurinį rašyt.

Ežiukai - viskas, paskutiniams dviem žmonėms atidėta, laukia savo eilės. Bet kažkaip niuksi mane dar daryt... Tingiu, atsakingai pareiškiu.

Rytas prasidėjo žinia, kad su laboratorija gali tekt kraustytis ne po trejų, o po pusantrų metų, plaukai šiaušias, eisiu atostogų, tik per mano lavoną, eikit visi šikt, tąjį-anąjį, aš tikrai nepakuosiu šitos labės vėl į dėžes. Ne. AAAAghr. Nors, žinia - teks viską ir padaryt. Ir įsikurdinėt nuo nulio vėl. Et. Bet namo fasadas bus žalias...

ir ką jums čia papasakot?

Kad kojų pirštai beveik ir nesušyla?
Kad vakare šefas paskambina, aš sugebu atvažiuot nuo Žirmūnų iki Baltupių viešu transportu bekalbėdama su juo, bandydama kažką atsakyt į "bet aš nematau, kad jūs dirbat!!!", ir vos neapsižliumbiu sėdėdama ant vaikiškos kėdutės pas Justukus?
Kad klonuojasi viskas visai pusė velnio, tik kad atsimušė tos mano džiaugsmo blakstienos kažkur?
Kad nepietavau? Ir esmi baisiai pikta?
Bet užtat tas kitas variantas, kurio nespėjau daryt perklonavime, bent jau kol kas, rodos nelabai komplikuotas?..


Jo. Ežiukai nyksta.

Nieko naujo po šita saule.

119

Esu visiška miegapelė.
Tingiu rytoj dėstyt.

Ežiukų mažėja, o ką jūs sau manot, sladkaješka palikta su jais vienais namuose kiaurą dieną. Gal ir nebeliks? Aš perspėjau.

123

Namai kvepia karamele, riešutais ir grietinėle.

Atostogų atostoga

Aš tikrai pamenu, kad per pastarąsias kelias dienas daug maliausi. Kažkur kažką bedarydama.
Štai, fėjų vakarėlis su vienu džentelmenu, verdant vasarą kviečiančią rudųjų lęšių sriubą su morkomis ir apelsinu, kuri žaižaravo visais įmanomais skoniais. Salotos iš raudongūžių kopūstų ir morkų, apibarstytos kalendra ir sezamais. Saulės kibirkštys jaukioje virtuvėlėje su pečiuku.
Naujus metus atšvenčiau besišvaistydama trim-keturiais fotoaparatais...
Antį su obuoliais kepiau, ir valgiau visa apsitaukavus iki ausų.
Pas šefą kaime pirtinaus, persivalginėjau keptu kiaulės kumpiu, ir pletkinau su jo žmona... Ir dar tą patį vakarą, pas R., begėdiškai laupiau morengą nuo šokoladinio torto, bandydama suglaust ausis, kai ta mieliausia moteriškė bandė nepiktai bartis.
Ir darbe buvau, taškiaus ir laisčiaus, šėriau gyvūniją prieš pat Naujus, aprėkiau koleges dėl nenukasto nuo sniego takelio.

Ir kelios - nepakartojamai geros - dienos, užpildytos snūdesiu ir šypsenom, lėtai lėtai. Kai neaišku, nei kiek valandų, nei kelinta diena... akių kampučiai ir pirštų skaičiavimas.

Tiesiog visiška atostoga, mane net ir per vasaros visą laisvą mėnėsį tai nebūtinai ištinka.
Laimė visiška.
Baaaaah. Bet darban tai jau norisi.