Krantinėje

Taip, sėdžiu krantinėje vėlyvą vakarą, žiūriu į praeinančius licėjistus ir nestabdau jų.

Šoninėn ašin įsiremiu lengvai.
Nes taip man reikia, kartais įsikibt, žinot, užuost. Ir taip, aš plepi. Ir dažnai ir daug ką kartoju.

Wrap-around joy ir el impulso antiguo y sutil, del eco de tu perfume.

Muzikoje pasiklysti, skęsti, maudaisi.
Ir nors vakar jau rėkiau taip, kad net kolegės atėjo žiūrėt, nemoku būt pikta. Susibalamūtinu jau sekančią sekundę, pasidaro gėda, gaila, bandau save teisint. Žinau, mano studentai su visom kojom, purvinais batais man ant galvos sėdi, taip taip, bet taigi...

O poryt į panelę Avį. Su juostiniais fotoaparatais. Išsibučiuojam su ta panele šimtą mulimonų kartų ir kartu jaudulingai laukiame to koncerto.
Ir taip taip, AC/DC, jau noriu-laukiu, gal labiau kelionės, pasibuvimo su draugais, pasivaikščiojimo Varšuvoje.

Ir tas mano nekantrumas. Dovana. Sugalvojau. Nupirkau. Noriu visiems pasigirt ir jau dabar padovanot. Nors tu sprok, koks nekantrumas.