acoustic strobe effect

Klausausi MEUTE Gula.

Triūbos veikia kaip koks strobe efektas.

Žygiavimas pučiant dūdoms įhardvarintas giliai giliai ir žygiuoju savo dienos normą orkestro žingsneliu. (Iš kairės Ramunė, Rita ir Kristė, už nugaros į kairę - Viktoras, o tūbočiai pačiam gale, lyg dabar viskas, visi MEUTE gabalai peraranžuojami mintyse taip, kad juose būtų ir piccolos partija).

Bežygiuodama sudėlioju prezentacijos strategiją ir grįžus ranka piešiu grafikus klientui. Darbinis savaitgalis, todėl laisvą minutę browsinu barokinius perlus pasvajojimui. Ir suprantu, kad neišmylėti metai vis dar reikalauja aukso duoklės. Gal, kai pakankamo dydžio gold hoard bus, nustosiu. O gal kai plėšikai nustos sirgt. Arba kai padarysiu ir padovanosiu visas tas dovanas, kurias norėčiau pati gaut.

Sureguliuosiu bioreaktorių per nuotolį ir eisiu kept duonos.

auksas

Mirtinai knieti perlydyti 2 jos žiedus ir pasidaryt naujus, lyg tai išspręstu 19 metų passive aggresive nemeilės. Paskutinį papuošalą nusipirkau prieš porą savaičių, gal pakaktų.

O gal iš tikro, nunešt Kotrynai ir pasakyt, padaryk kažką, kas pagydytų mano širdį. Nešiočiau ir suprasčiau, kad viskas praėjo, ir pūsti sovietiniai pasipuikavimo platūs žiedai virto piršto pratęsimu. Talismanu. 

penktadienį

Pray for the people inside your head

For they won't be there when you're dead

Muffled out and pushed back down

Pushed back through the leafy ground

Išsidžiovint kojines, kava, susistruktūrizuoti darbus ir pabaigt savaitę.

Ar Maximilian išnyks kartu su manim? Puseserės/pusbroliai nebeturi legendų apie jį. Nieko daugiau nebėra. A galvoj jis bus jau tik šešėlis, dings Maxo pypkės kvapas ir jo raštelių trupinukai, šaltiena su actu ir kapota žalia mėsa ant juodos duonos.

Chilly Gonzalez

 Tarp darbų ir rutinų įkrentu tai į vieną, tai į kitą rabbit hole, Johnny Flynn, Haelos, visiška mišrainė, viskas apvelia lipnokais liūdnais siūlais užkaltą karantininę kasdienybę, kurioje bandau kas penkias minutes išskirti bent du vienetus iššieptadančių.

O darbai nesibaigia, bet ne viskam atsiranda įkvėpimas. Tas mano "kūrybinis" darbas, parašyt nuo nulio 40 puslapių įrangos naudojimo procedūrą, ir nėr jėgų, žinios guli kamputy atkišusios užpakalį. Reiktų daryt gyvai savom rankom, atsistočiau ir padaryčiau. O čia reik kitam žmogui, kitam mieste, su žingsneliais, pasitrepsėjimais ir pasitikrinimais.

Todėl bandau susikaupt, įsijungiu pilną Chilly Gonzalez koncertą, jau penkis metus rašau viską su juo, ir dabar parašysiu. Ir nebus man baisūs jokie 100 tūkst litrų fermentatoriai.

Reikėtų vėl groti pianinu, bet laikau taisyklingai "obuoliuką" ir tarškinu kitą klaviatūrą. Tuo pačiu tempu, kaip Chilly barškina "Paristocrats", tada kažkur tolumoj graužia poreikis nueit į Paul's BoulMiche ir sugert kavos, atsirėmus nugara į miško žalumos plytelių sieną. Kol nuvažiuosiu, ta siena ir pradings turbūt. 

Paskambina klientas, aš išsitraukiu visus visus reikalus ir naujienas iš galvos ir paraportuoju be "man reik pasitikslinti", net save kartais noriu pabučiuot už tokį nuostabų sugebėjimą. Kiek gaila, kad savim gaunasi pasididžiuot tik su darbais susijusiuose reikaluose, bet ko norėt, ko norėt, kaip viskas susidėliojo augant, taip. 

 

Phoenix

 Kvepalai su greipfrutu, vetiverija ir mate.

Žiauriai prabangus Phoenix oolong'as žiauriai sentimentaliame japoniškame arbatinuke, gautame iš R dovanų.

Pusė pirmadieninių darbų padaryta, tingiu eit į sporto klubą, pavakare laukia telekonferencija.

Kaip ir lygiai prieš trejus metus, dirbu su vaizdu pro langą, prie savo stalo, su savo arbatomis, ir trukdo tik lengvas traktorių burzgimas paupy, ir viskas yra ramu. Ir gimtadieniams medaus tortai ir nekepti antaninių obuolių pyragai (?), lobių ieškojimas ir dešrainiai mažiesiems, ir ramybė, ritmas, rutina gerąja prasme. 

Viskas ramiai siūbuoja, kartais paverkiu, kartais pykstu, nuvargstu ir išsimiegu, viskas gerai, viskas kaip ir turi būti, pagiežą ištrinsiu iki plonos plėvelės pirštu ir nebeliks.

Kažkieno knygoje tu vistiek būsi blogietis. Tereikia pasistengt, kad keliose pačiose svarbiausiose istorijose būtum bent jau ok-ish. J. kažkurį vakarą sako "noriu mamos, noriu pas mamą, tiesiog, pas savo mamą", ir truputį dilgteli pavydas ir skausmas, kad jis turi tą galimybę, ir ramiai tai pasakyt, ir nuvažiuot pas mamą. Išgert su ja kavos pavėsinėje ir sėdėti begalinį sobremesa su ja, kalbėt lyg ir apie bet ką, bet gera ir ramu, ramu abiems kartu. 

Todėl nueinu su A. ledų, ir sėdim vėjyje ant suoliuko, nebe tas oras, saulė nebešildo, ir bendrai, apsirengėm per plonai, gi abu šalčmiriai, bet gal A. naratyve įkris šita kruopelė, kad su mama, kai namuose maišatis ir šurmulys, galima išeit ledų.

O dabar - suck it up, ir eik į sporto klubą, Zaulia.

kas savaitę

Kas savaitę imam kalbėt apie limbo, apie perspektyvos nebuvimą.

Pavasarį viskas keisis.

Darbai puola vežimais, kibiais lenkais ir islandais, bet prapuola turkai ir rusai, nubyra vienas kitas draugas. 

Žiūrėdama filmą užsitrigerinu kažkokia paika nerimastim, po to nervuojuos, kad reiks kept medaus tortą, tuomet prokrastinuoju miego laiką, nes paryčiais vistiek maudžia nugarą.

Vėlyvą super šiltą vakarą geriu liumsemburgietišką vyną pas G, ir žvengiu pilna gerkle, ir kalbu garsiai, taip, kaip kalbu tik su ja. Kažkas man yra sakęs, kad mudvi girdimės iš kitąpus gatvės. JB vis dar jautriai kraupsta nuo mūsų cinizmo, mano vaikų gydytojas žvengia ir pošlina, pasižadu parašyt recenziją knygai. Grįžtu namo ankstokai, bet vis dar kvepiu palo santo, reik nusipirkt šitus kvepalus, ir nebegert bobų vasaros naktimis saldaus vyno. 

Įkvėpt-iškvėpt, vėl atrast truputį daugiau laiko sau, ir laukt gimtadienio.

hugs

Toks retas draugiškas apkabinimas, bet įkrentu į jį kaip į saulėtą rugpjūčio vakarą. Kvepiantį, šiltą ir stiprų.

Retai pasitaiko sujungt draugysčių punktyrus, užklimpus buityje. Bet žiauriai džiaugiuosi, kad gavosi. Net po to vėl treji metai.

Prirašiau dar šio bei to apie draugysčiü apskaitą, apie atradimus ir praradimus, bet ištryniau. Kažkaip pastaruoju metu labiau tylėjimas - auksas.