2021 m. spalio 6 d., trečiadienis

dėdulės ir kt

Tokio keistumo diena.
Supykstu dėl kliento neveiklumo, ir po to pusę dienos bandau sau priminti, kad tai ne mano, kaip konsultantės, atsakomybė.
Tuomet porą valandų šokinėju aplink bioreaktorių su krosfitinančiu inžinierium, vos suspėju, bet džiaugiuos veiklumu ir gera nuotaika.
Tuomet netyčia papuolu glėbin dėdulei K, kuris vis teberūko (kiek metų neuodžiau tikro dūmo), ir kuris vis dar toks pats mielas, bet gerokai labiau pesimistiškas. Gyvenimas aplamdė? Jis stebisi, kad išgyvenu iš konsultavimo, ir sako nemest minties važiuot 5-10 metų užsienin.
(Dar kažką sumurma, kad 3000L mikrobinis bioreaktorius man gal netinka, gal iš seniau įpratęs, kad užsiimu subtilesniais klonavimais).
Tuomet valandą sakau "I told ya, bitch" kolegei, kuri klimptelėjo pelkėn.
Tuomet valandą... kalbu su J apie darbus projektus ir ką daryt, bet nieko iš to nesigauna.
Tuomet baruos apie S raideles, ryklius ir putas vonioj, muštynes ir..
Tuomet nebeliko manęs.
Teliko nusipraust ir eit miegot.
Visi trupiniai apie sukaktis, gimtadienius ir norus subyra į tarpelius, ir Helsinkis kažkiek padės, bet lygioj vietoj nervuojuos kokias juosteles fotikams pasiimt ir kokių lauktuvių susirast, ir tuomet pribleedinu milijoną eilučių fėjoms apie savo rūpesčius, ir niekas jų neišsprendžia.
Visa diena tik tuomet ir tuomet. 
Gal tai tik priešgimtadieninis kauluų skausmas.

2021 m. gegužės 10 d., pirmadienis

apokalipsė

Taip ilgai lijo, sirgo, buvo šalta, kad einu, kvepia vaismedžių žiedai, varnėnai nublūdę su šviežiais jaunikliais, ir rodos kad kas nors nutiks.

Gal kad skiepą šiandien gaunu.

Nerimastis.

V vis serga, vėl gyvenimas punktyrais tarp "reik atsikvėpuot" ir "omg kaip suspėt". 
Daugiau vaikštau ir be perstojo klausausi varinių triūbų, grojančių keistą marching Techno. J. net purtosi nuo tos muzikos, o man padeda.
Tas ir svarbiausia. Palaikyt žygiavimo ritmą.

2021 m. gegužės 1 d., šeštadienis

acoustic strobe effect

Klausausi MEUTE Gula.

Triūbos veikia kaip koks strobe efektas.

Žygiavimas pučiant dūdoms įhardvarintas giliai giliai ir žygiuoju savo dienos normą orkestro žingsneliu. (Iš kairės Ramunė, Rita ir Kristė, už nugaros į kairę - Viktoras, o tūbočiai pačiam gale, lyg dabar viskas, visi MEUTE gabalai peraranžuojami mintyse taip, kad juose būtų ir piccolos partija).

Bežygiuodama sudėlioju prezentacijos strategiją ir grįžus ranka piešiu grafikus klientui. Darbinis savaitgalis, todėl laisvą minutę browsinu barokinius perlus pasvajojimui. Ir suprantu, kad neišmylėti metai vis dar reikalauja aukso duoklės. Gal, kai pakankamo dydžio gold hoard bus, nustosiu. O gal kai plėšikai nustos sirgt. Arba kai padarysiu ir padovanosiu visas tas dovanas, kurias norėčiau pati gaut.

Sureguliuosiu bioreaktorių per nuotolį ir eisiu kept duonos.


2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

auksas

Mirtinai knieti perlydyti 2 jos žiedus ir pasidaryt naujus, lyg tai išspręstu 19 metų passive aggresive nemeilės. Paskutinį papuošalą nusipirkau prieš porą savaičių, gal pakaktų.

O gal iš tikro, nunešt Kotrynai ir pasakyt, padaryk kažką, kas pagydytų mano širdį. Nešiočiau ir suprasčiau, kad viskas praėjo, ir pūsti sovietiniai pasipuikavimo platūs žiedai virto piršto pratęsimu. Talismanu. 

2021 m. vasario 5 d., penktadienis

penktadienį

Pray for the people inside your head
For they won't be there when you're dead
Muffled out and pushed back down
Pushed back through the leafy ground

Išsidžiovint kojines, kava, susistruktūrizuoti darbus ir pabaigt savaitę.

Ar Maximilian išnyks kartu su manim? Puseserės/pusbroliai nebeturi legendų apie jį. Nieko daugiau nebėra. A galvoj jis bus jau tik šešėlis, dings Maxo pypkės kvapas ir jo raštelių trupinukai, šaltiena su actu ir kapota žalia mėsa ant juodos duonos.

2021 m. vasario 3 d., trečiadienis

Chilly Gonzalez

 Tarp darbų ir rutinų įkrentu tai į vieną, tai į kitą rabbit hole, Johnny Flynn, Haelos, visiška mišrainė, viskas apvelia lipnokais liūdnais siūlais užkaltą karantininę kasdienybę, kurioje bandau kas penkias minutes išskirti bent du vienetus iššieptadančių.

O darbai nesibaigia, bet ne viskam atsiranda įkvėpimas. Tas mano "kūrybinis" darbas, parašyt nuo nulio 40 puslapių įrangos naudojimo procedūrą, ir nėr jėgų, žinios guli kamputy atkišusios užpakalį. Reiktų daryt gyvai savom rankom, atsistočiau ir padaryčiau. O čia reik kitam žmogui, kitam mieste, su žingsneliais, pasitrepsėjimais ir pasitikrinimais.

Todėl bandau susikaupt, įsijungiu pilną Chilly Gonzalez koncertą, jau penkis metus rašau viską su juo, ir dabar parašysiu. Ir nebus man baisūs jokie 100 tūkst litrų fermentatoriai.

Reikėtų vėl groti pianinu, bet laikau taisyklingai "obuoliuką" ir tarškinu kitą klaviatūrą. Tuo pačiu tempu, kaip Chilly barškina "Paristocrats", tada kažkur tolumoj graužia poreikis nueit į Paul's BoulMiche ir sugert kavos, atsirėmus nugara į miško žalumos plytelių sieną. Kol nuvažiuosiu, ta siena ir pradings turbūt. 

Paskambina klientas, aš išsitraukiu visus visus reikalus ir naujienas iš galvos ir paraportuoju be "man reik pasitikslinti", net save kartais noriu pabučiuot už tokį nuostabų sugebėjimą. Kiek gaila, kad savim gaunasi pasididžiuot tik su darbais susijusiuose reikaluose, bet ko norėt, ko norėt, kaip viskas susidėliojo augant, taip. 


 

2020 m. spalio 5 d., pirmadienis

Phoenix

 Kvepalai su greipfrutu, vetiverija ir mate.

Žiauriai prabangus Phoenix oolong'as žiauriai sentimentaliame japoniškame arbatinuke, gautame iš R dovanų.

Pusė pirmadieninių darbų padaryta, tingiu eit į sporto klubą, pavakare laukia telekonferencija.

Kaip ir lygiai prieš trejus metus, dirbu su vaizdu pro langą, prie savo stalo, su savo arbatomis, ir trukdo tik lengvas traktorių burzgimas paupy, ir viskas yra ramu. Ir gimtadieniams medaus tortai ir nekepti antaninių obuolių pyragai (?), lobių ieškojimas ir dešrainiai mažiesiems, ir ramybė, ritmas, rutina gerąja prasme. 

Viskas ramiai siūbuoja, kartais paverkiu, kartais pykstu, nuvargstu ir išsimiegu, viskas gerai, viskas kaip ir turi būti, pagiežą ištrinsiu iki plonos plėvelės pirštu ir nebeliks.


Kažkieno knygoje tu vistiek būsi blogietis. Tereikia pasistengt, kad keliose pačiose svarbiausiose istorijose būtum bent jau ok-ish. J. kažkurį vakarą sako "noriu mamos, noriu pas mamą, tiesiog, pas savo mamą", ir truputį dilgteli pavydas ir skausmas, kad jis turi tą galimybę, ir ramiai tai pasakyt, ir nuvažiuot pas mamą. Išgert su ja kavos pavėsinėje ir sėdėti begalinį sobremesa su ja, kalbėt lyg ir apie bet ką, bet gera ir ramu, ramu abiems kartu. 

Todėl nueinu su A. ledų, ir sėdim vėjyje ant suoliuko, nebe tas oras, saulė nebešildo, ir bendrai, apsirengėm per plonai, gi abu šalčmiriai, bet gal A. naratyve įkris šita kruopelė, kad su mama, kai namuose maišatis ir šurmulys, galima išeit ledų.


O dabar - suck it up, ir eik į sporto klubą, Zaulia.