damnatio memoriae

Numirė

Dabar bent žinau

kartą per metus

Tas skausmas tarp 12 ir 24 dienų gruodyje šįmet užsimalė juodu sirgimu ir miegojimu po 20val per parą.

O vasario 15 skrisiu į Romą ir negalvosiu apie kitą mirtį.

Nerandu vieno artefakto. Turiu vos kelis jos daiktus, ir turbūt tik vieną-du jos darytus. Išlankstyta braškytė iš saldainio popierėlio yra tokia dabar beprotiškai brangi ir įsiciklinus, kad kartais nemiegu, nes bijau kad jos nebesurasiu.

Gal surasiu. Jei surasiu, gali būt kad išsitatuiruosiu, eventually, kaip tą beviltišką pažadą, kai rinkomės iš dviejų blogybių Santariškėse. Pažadą, kad pasveiks ir gyvenimas nesuluš.

Vėlyvą vakarą sėdim ir kalbam apie 93iuosius ir mirusius tėvus, pjauna pjauna tie pamatiniai skausmai, kad ir kaip besitvarkytumėm.

Statybos. Fakin statybos, schemos, registracijos bylos, žili plaukai, planuotės, biudžetai ir paskolos, akcininkų sutartys ir valdybos susirinkimai. 

J. sako, kad reikia gerti vitaminą D. Ir tai pamirštu.

Bent jau dovana buvo siurpizu, kas džiugina.

ir vėl kraustytis

Paupy drėgnutėlis rūkas kabo pažeme

Širdis kalatojasi nuo lakstymo pirmyn atgal

Perkraustysiu labę

Viskas 12 metų intervalais.

weltschmerz atostogų pabaigoj

J pasako, kad ką jau ką, bet fotografinį stilių aš tikrai turiu. Trunka suformuluot, bet: industrinis brutalizmas, visiška botanika arba galvos. 

Procesinu kažkokį trauminį trupinį, kaip 96ais močiutė išmetė pusę mano buto daiktų, visiškai manęs neatsiklausdama. Gal dėl to aš hoardinu savus daiktus dabar. Kalbuos galvoje su įsivaizduojama drauge. Nes su vienom atitolau, kita gaslightino, su dar kita šiuo metu nespėju susitikt. Su R nesusiskambinom šį savaitgalį, abu užsipisom buity.

Nuvargau per atostogas ir nenoriu ryt darban, tiesiog iš nuovargio, o ne dėl to kad darbas nepatinka. Reik dar dienos-kitos. Nesigaus.

Dėliojuos vis ant riešo laikinas akmens amžiaus tatuiruotes iš Gimbutienės parodos. Nežinau, kodėl. Labai konkrečion vieton visad. 

Noriu dovanų, netikėtų, pragalvotų, ne "nu suvalgysim". Bet žinau, ką gausiu. 

Dar kartais J sako, kad foto ir kanceliarinių dovanų jis man negali pirkti, nes neįtiks. 

Mylimoji Diana subyrėjo. Beveik 14m pigiai plastikinei kamerai, besilaikančiai ant garbės žodžio. Bet Diana buvo mano dvasios žvėris. Don't think just shoot, vi-si-škai negalvok, ir fotkink savo jausmą. Nepataikiau su objektyvo kampu ir svarbi gėlytė liko mažu spirgu plačiam vaizde, pochuj, nes spragtelėjau tuo momentu. 

Nusipirkau instaxą, kitoks jausmas fotkinant. Gal priprasiu. Gal nusipirksiu naują Dianą.

Trys neišryškintos juostelės. Neatsimenu, kas jose. 

nustojau

Nustojau hoardint juvelyriką sau. 

Mažiau perku.

Pasakiau akcininkui, kas man nepatinka, ir nors nervavaus dėl to pusantro mėnesio, o tai ir pusmetį - viskas sprendėsi per kelis 5-10min pokalbius.

Gruodžio 12 praėjo, tuoj vasario 15, mano paskutinės laidotuvės, paskutinis mano skausmo trupinys. Ir tai bus jau 11 metų. Jos nedamylėjimas dar neužsiglostė. Bet jau lengviau.

R atvažiavo, ir sakė - dabar ilgai nebeatvažiuos, ir negaliu į jį įsikibt, kaip tai daro jo šeimos kibios rankos. Galiu jam pažadėt, kad atvažiuosiu į Nagoją. Viena, buitiškai, be jokios turistinės programos. 

Kai pavargstu, klimpstu į muziką, apsivėliau vėlyvu Joni Mitchel "both sides, now" atlikimu, dvyniams sueina tai už lopšinę, nėra pabaisų, Rytuk, nėra.

pamiršti 29

Dar prieš ... metų būčiau gavus žinutę - rūpinuos, galvoju, laikykis.

Praėjo 29m po mamos mirties.

Buvo pusnys ir kojos šąlo supistuose prastuose batuose ir sintetiniai rudi kailiniai nifiga nešildė.

O šiąnakt visiškoj glūdumoj ta suknista puskurtė senė virš manęs pirmą nakties įsijungus televizorių visu garsu.

Visi šnarpščia, galva nenustoja dirbti, ir niekas nebara, ir nuovargį ir stresą įsivarau pati.

Apmaudas ir nelaimė tūno kietu kamuoliuku pilvo apačioje.

Ausų kamštukai nepadeda.

Jokie dovanų kiekiai neišvalys skausmo tarp mirties ir kalėdų. Kasmet.

Aš nebematau jos veido. Aš tik atsimenu mano jai pribliautą petį. Iki savo grabo lentos prisiminsiu tą Santariškių kardiologinio kampą, rūžavą chalatą ir savo snarglius ant jos peties.

Šiandien nemiegosiu.

Man nereikia kad kas nors tai perskaitytų ar manęs pagailėtų.

Tiesiog tarp 12.12 ir 12.24 yra įsispraudęs kruvinai iki kaulo nuzulintas skausmas.

heimweh

Širdgėla ir ilgesys pradingusių draugysčių it dingusių namų, kurių nebebus, nes nebe tie mes, vaikai pagimdyti, pečiai operuoti, alaus nebegeriam, ir sėdėt po tiltu "nebėr laiko".

heimweh

Aišku, šiaip viskas ok, netikėtai gerai, neimant galvon mom guilt ir viskas is tikro visai taip kaip ir turi būt.

Nespėju piešt.

Nespėju eit pasivaikščiot.

Bet myliu save per maistą ir poilsį.

Fotkinu, viskas bus gražu, bet gal reik dar vieno fotiko.