break through

88

Aš pasiėmiau tą urną į glėbį.
Taip, kaip aš ją jau nešiau paskutinius metus.
Taip, kaip aš ją dar kartą norėjau apkabint.
Ir žemė linguoja, kai neši iki kapo duobės. Rodos, tokia sunki urna ir taip toli nešt.
Bet nunešiau pati, nes taip turėjau padaryt.

plush

po truputį po truputį kylam. Nežinau, ko labiau man gaila - savęs ar jos. Bet kažkaip po truputį tvarkausi.

laukiu saulėtekio, pavasario, gegužės, šilumos, fjordų, naujų rūbų ir išmiegojimo.
viskas vos vos laikosi, bet turbūt jau išlipau iš duobės.

Narai ir šerkšnas

Kartais rodos, kad silpnumas ištinka vakarop. Pradedu jaudintis, panikuotis, norėt lėkt į ligoninę. Vėl nepamatuotos viltys, kvaili scenarijai. Nerimastis, paikastis, virpesys.

Suima už rankos ir neleidžia nervuotis. Pažada popiečio miegą ir leist iškept rozmarininę focaccią.

smėlinis sniegas

neturiu ką pasakyt, viskas byra.

bet miegot gaunasi truputį geriau.
Neryje matėm narus.
Fotojuostelių pilni namai.
Vis dar tikiuos, kad tik "susirgo".
Anathema Velnio akmeny?
maždaug taip.

o dabar visi pasižadat, kad priimsit mane į svečius, kad keliausim kur nors kartu, kad eisim vakarot ir kad pasakysit, kad viskas yra gerai.

reikia stiprybės ir susikaupimo.
Rytoj.

otra vez

Nepakenčiu žmonių. Beveik visų, mizantropija.
ir tuo pačiu - ką aš daryčiau be tų kai kurių, kurie laiko už letenėlių.

Sunkus savaitgalis. Bet pykt vistiek nemoku.
Man jūsų problemas...

ir tiek to mano pasiryžimo. Visi sako, o aš viena.
Oijdie. Ir tai praeis.

per visa tai

Lūžtu, byru, skeveldros laksto, virpa pirštai ir nežinia ką daryt. Turbūt žinia. Turbūt lūžio taškas.

Per kitą savaitę gal viskas viskas išsispręs.