Manchmal

Kartais vakarais yra taip baisu ir gailu, lyg gyslas kas iš kojų trauktų, iš lėto, ties pakinkliais. Ir norisi nulėkt, atimt, ir pasislėpt dviese kamputy. Toks visiškai bazinio instinkto žviegimas.

Gerokai dažniau, 5:45 ryte, norisi šypsotis, nes sako "gah!".

Skaičiuoju laimės indeksus ir rūpesčio taškus. 

Maži nespėjimai kartais kaupiasi sunkiai nuplaunamais kleckeliais kasdienybės rašteliuose, bw juostele, nenuskanuotos fisheye juostos, nesutvarkyta apatinė lentyna ar nenusipirktos batų dėžės rūbinei. Tuomet aš dar pati su savim kalbuos ir ginčyjuos apie gyvenimą sau ir įprastai vs gyvenimą dėl A., apie mitologines ir paranojines motinystes, mitą Nr. 17, planus ir įsipareigojimus, amerikietiškus klientus ir tą prakeiktą jų projektą su nerealiom timelines, gi žinojom, gi perspėjom, gi vėl užlipom ant grėblio, tik tiek gerai, kad įpratę, kad kietakakčiai ir mozolis jau ten vidurkaktyje. Kartais kiek apmaudu kad visi mano pokalbiai, įmantrūs ir nelabai, apie tokias tokeles, apie Lupschitzą ir CRISP-R, neplautas grindis, atopinį dermatitą ir violetinius kalafijorus, viskas dažniausiai sukūriais užsisuka namų erdvėje, kartais poptelint į kokį hangout chatą.

Manchmal muss man weg. Egal wohin. 

Dar nelieju akvarelių, bet jau fotografuoju.