metaliniai vandenys

Bronziniai veidrodiniai Verkių dvaro tvenkinėliai savo pakraščiukuose susidėlioja mozaikas iš pasenusių dumblių ir spalvotų lapų atspindžių. O plieninė aprūdijusi upė šiek tiek garankščiuojasi posūkiuose ir mato tik varinius ąžuolų lapus ir aštrius pabirusius raugerškius.

Visas gyvenimas vandens atspindžiuose, kaip mama sakė - net balose matyt dangus.

Baruosi su savo organizmu, kovoju, bandau pasveikt nuo peršalimo valios riba, labai labai nesiseka, nebesiseka net to paslėpt nuo kolegų ir mane galų gale išveja vėl į lovą, nu "nes jei tu man atkrisi", o bet tačiau...

Paukščiai

paukščių plunksnomis ruduo įsisuka.
Vis dar neišskridusiu geltonsnapiu varnėnu ir suįžūlėjusia žaliuke.

Kuosa, rodos, įsikūrė po langu, ir kasdien aklam pasauliui aiškina, kaip jo nekenčia.

Upė tamsi ir juoduoja, besiruošdama žiemai ir ledo raštams.
Jau beveik laukiu pūkinių snaigių.

Saldžiai

Karščiuodama vistiek šliaužiu iki virtuvės ir gaminu. Ir net sprandinė gaunasi šiek tiek saldi, rudeniška, su oranžine paprika.
Po langais šlapia kuosa barasi ant viso pasaulio.

paikuma

Pagauna, prigirdo arbatų, svarainių, paklausia, ką gi aš, paika, darau su ta temperatūra...

Sergu, matyt.
Užsiimu dabar tik prakaitavimu ir lengva nerimastim. Bet darban visgi nenueinu. Bekarščiuodama sapnuoju blogus sapnus, bet galų gale rodos nusispjausiu ir į tai.

Viskas oranžine spalva nusidažę. Noriu kepti antį, o nepajėgiu.

spanish galleon

"I'd give three ships of Spanish gold
To see my love again"

Prisimenu, kad su mama švęsdavom ir mano vardadienį spalio 20-ą. Gal kad linksmiau gimtadienio laukt būtų, kad ruduo neslėgtų.
Sapnavau japoniško valso šokimą.


Užsikemšu ausis muzika ir niūniuoju.

žyžė galvoje

Truputį apsiveliu kylančia temperatūra, rodos.

Bet darbai juda sukasi ir kruta, kaip gerai, kad tos dvi mergytės yra pas mane.

Žyžė galvoje ir iš tęžtančių geltonų lapų pakelėje.



Reikia tiesiog grįžt namo.
O kitą antradienį skanauti basmati ryžius su žaliuoju kariu, juoktis, pasisėdėt ir išsiilsėti.
Pilkas lietus užpildė palėpę savo garsu iki pat stoglangių, maistas pasidarė aštrus ir kvapnus, ir bakterijos ėmė noriau augti.

Ir niekšai latviai neatsiliepia, turbūt nieko ir jiems nesigauna.
O dar prodekanė labai prašė nemest dėstytojavimo, ateit dirbt į katedrą, rodos apie mane gandai nukeliavo iki pat dekano. Dėstytoja Zaulia, sėdinti ant stalo, raudonom kelnėm ir verčianti juos mąstyt.

dvi armijos

O darbe visos piktokai šaipomės, bet juokiamės pilna burna - naujai mergytei ne šiaip baisu, o jau kraupu. Rėkaujam, daužom spintelių durelėmis, skersvėjai ir išjunginėjami kondicionieriai. Tiesiog tokia diena, turbūt, kai visos iki negalėjimo nepadorios ir lengvai piktos.

O namie daržovinė sriuba, ir avienos gabalėliai, nešlifuoti ryžiai ir pilna lentyna prieskonių.

Mažytės moja moja vasarinės upės dvasios kyla rūko gabaliukais į viršų, o ruduo skverbiasi plonyčiu ledo traškesiu. Skaidruma, geltonis ir spanguolių rūgštuma.

Dar kiek, ir vėl imsiu šokti.

Ir dar man labai patinka paslaptys.

jaukiai

Nemaloni darbinė žinia nutvilko dilgesiu, ir noris apkabint ir paguost. Bet negalime. Mažomis smulkmenomis stengsimės.

Užtat planuoju anties kepimą, bulvinę bandą, plovą su antiena, moliūginę-imbierinę sriubą, morengus ir naminius makaronus ir kikenu nuo frazės "gerai, bent jau alkani niekad nebūsit".
Susirenku savo jaukumą, savo mažyčius nerimus, persidirbimus. Planuojame, svajojame, nerimaujame.
Noriu kur nors keliaut, it pavasarinis hatifnatas, neramiai, spurdu.

Skaidrios aukso rudens akys

Gera šiek tiek laimės įpūsti R., matyti ją besišypsančią.

Ir Verkių parko piknikas su paskutine rudens šiluma, skaidria ir jaukia. Saulėkaitoje besimarkstant, snūstančią Austėją benešant ant rankų.
Džiovinti pomidorai, grąžgarstė, aštri imbierinė sriuba, obuolių pyragas ir normalumo pojūtis.
Lengvas nuovargis, miego kampučiai, kvapai ir limpantys pirštai.

gabalėliais

Gabalėlį šalta, truputį pavargus, kažkiek pasijaudinus.

Minkšti raudoni siūlai.

Ruduo.

švelnus siluetas

Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...

Primena Licėjų, Astą Karaliūnaitę, mano lietuvių kalbos užrašus raudonu tušinuku.
Ir kaip ji pasakė - dabar jums lengviausia svajoti.

Ir vis dar svajojam, manau.

Rudeniniais obuoliais kvepia, biriomis baltomis bulvėmis ir sutręšusia žole.

namuose, tylumoj

parlekiu su radioheadais, unkle ir bitlais galvoje, visiška maišalyne. Ir sugebu netgi užmigt saulėtoje palėpėje, nors ir atrodo, kad tik akimirkai.
Bet saulė šviečia.
Skaidru viskas.
Savaitgalis, o po to imsimės visko iš naujo. Kelios idėjos. Pliusų sau susidėliojimas, kad visgi konstrukto, o ne durnos Zaulios problemos čia.

Grybai ir moliūgai, greipfruktai ir Malbeco vynas.
Namuose, tylumoj.