kai apkabinsi mane

Žliaugte žliaugia nuovargis, sunku išeit iš ultragarsinio darbinio režimo po "padaryk tai ir tai per valandą", bet kuo džiaugiuos, tai - visi padėkoja. Mandagumas man nugarytę glosto, aha.

Yoshida broliai groja man melodijas dokumentų tvarkymui, kolegos pasakoja šiaip paikas istorijas apie viską, laužom metalines detales, kalbamės apie stojimo į universitetą džiaugsmus. Kaip nebedarytumėm to, ką jau padarėm.

O vakare, vakare, mane lepins. Nosis dangun iškelta ir visa pasipūtus.
(Tik jau taip sunku dirbt)

B1-B2-B7

Mergaitės kalbasi apie makiažą ir rožes, atostogas ir vestuves, vaikinai svajingai laukia savaitgalio ir tyliai juokiasi iš kolegų nekantrumo. Ieškoti ko nors šaldiklyje darosi visai pramoga, jungiame kondicionierius ir termostatus.

Atostogų prašymai, dienų skaičiavimai ir žvilgančios akys.

Vėl skaitau straipsnius apie homeostatinį miego slėgį, rytinio tipo žmonių popiečio miego poreikį, miego inerciją ir protinius aktyvumus. Atsidūstu apie savo popiečio miegą, kad ir pusvalandį, bet užmerkt akis, panirt, išnykt ir tada vėl šuoliuot ratais.

Ryt šefo gimtadienis, gėlės, šampanas ir sumuštiniai turbūt.
Žalios sagutės ir suknelė su raukiniais, išryškintos juostelės ir vis dar svaigus liepžiedžių kvapas.

Viskas taip gerai.

ach, ir vėl

Ir vėl - noriu noriu noriu noriu.
Sidabrinės gulbelės ant kaklo
sagučių-auskarų
sagės-vabalėlio su raudonu pilveliu.

Atsidust ir eit dirbt, ar ką.


Avietinis sūrio tortas, Zimbabvės kava, trim savaitėm pavėluotas gimtadienis ir saulės šviesa, visai pavasaris, atrodo.
Mažuose tvenkinėliuose vis dar ledas, pilkai žalias ir sunkus, plūduriuoja kaip blogi prisiminimai.
O paauglystės aidai tėra aidai, viskas sena ir praėję, pasikeitėm, išaugom, pamiršom. Žiūrinėju senas nuotraukas, ir rodos, kad čia ne aš, ne jie, rodos taip seniai, netiesa, nebetiesa. Gerokai daugiau plaukų ir juokingi rūbai, naivumas ir pasipūtimas. Kaip viskas kartais keista, kaip viskas tėra dabar.

Rodos, taip daug.

Ain't nobody's fault but mine

nauji

nauji metai ir juodas katinas ties durimis.

aštrus buljonas su imbieru ir kokoso pienu, slogai ir peršalimui.

miško žvėrys Sartuosna.

pratempt dar kelias dienas iki ligoninės.

laužo kaulus.

neverkti.

Bet bent jau tyliai ramūs rytai, iš lėto pabundant, kalbantis ir šypsant. Planai į ateitį. Gal aš ir springstu, vargstu, siūbuoju, bet viskas gerai. Tiesiog pavargau.
Gal sviestinių trapių sausainių?

kas bučiuoja žvaigždes?

Netenku komplimentų. Iš logistikos berniuko, katedros moteryčių, reikalų tvarkytojos, kolegės šviežios daktarės. O tu suvargusi atrodai.

Ir labai sunku su ta riba man, kai žinau, suvokiu, kad nebegalima, kad tuoj griūsiu, bet aš prižadėjau, man davė mėnesį padaryt pusmečio darbus. Sveiku protu suvokiu. Ir gal ryt išmiegojus viso to nesiimsiu, kažkelintą savaitgalį iš eilės.

Bet.
Įgriuvusi į lovą miegu saldžiai ir užuodžiu džiovintas kriaušes. Skanauju iš lėto ir netgi rytais papusryčiauju.

O žieminė upė, sluoksniuota ledu, gyva ir juoda, glaudžiasi prie kelio. Ledas gyvas, šlumsintis, spalvotas lengvais pilkšvos atspalviais. Ir gera, kai pasninga.

Labai ilga savaitė buvo.

sako, ryt žiema

Sako, ryt žiema.
Užsnigs pilnaties purslus. Maumus astralinius ir visa kitą.

Vėl iš naujo atrandu pasitikėjimą savimi, savo draugais, savo žmonėmis.

Pasisodinu apsiašarojusią mergaitę šalia, ir, kol baksnoju bakterijas ant lėkštelių, užkalbu dantis, pasakoju, kad ir man yra buvę sunku laboratorijoje. Nudžiūsta, pasijuokia, parvežu namo.
Yra gi gerų ir šviesių žmonių pas mane labėje. Kaip gera.

Tesinori gultis į lovą, skaityti knygą, mąstyt apie rytojaus paskutinę paskaitą...

ghr rr rrrr

Persijungiame į aukštesnę pavarą ir kelios merginos jau judame beveik artišviesiniu greičiu, kai ką užkliudome, apibarame, avilys dūzgia. Bet metinės ataskaitos pabaiga, tuomet kita ataskaita, dar žinoma, 30 kursinių ištaisyt, ganyt chimeriukus, nauji prietaisai...


Ir logistikos direktorius juokiasi iš mano atsiliepimo telefonu "klausausi", atsakydamas - "kalbuosi". Mergytės nuperka man pyragėlį ir erzija Aušrą. Visuose kampuose bruzdesys, didis užsiėmimas ir visgi lengvas kikenimas. (tiek, kad dėdulė H. ateina pasiklausti, ko gi mes ten žviegiam ir dainuojam).

Kažkaip lyg mazurkos žingsneliu šokinėjamės.

noriu belgiško alaus ir keptų bulvyčių su majonezo-garstyčių padažu.

trys valandos miego ir keturios valandos dėstymo man ne į sveikatą.

dvi armijos

O darbe visos piktokai šaipomės, bet juokiamės pilna burna - naujai mergytei ne šiaip baisu, o jau kraupu. Rėkaujam, daužom spintelių durelėmis, skersvėjai ir išjunginėjami kondicionieriai. Tiesiog tokia diena, turbūt, kai visos iki negalėjimo nepadorios ir lengvai piktos.

O namie daržovinė sriuba, ir avienos gabalėliai, nešlifuoti ryžiai ir pilna lentyna prieskonių.

Mažytės moja moja vasarinės upės dvasios kyla rūko gabaliukais į viršų, o ruduo skverbiasi plonyčiu ledo traškesiu. Skaidruma, geltonis ir spanguolių rūgštuma.

Dar kiek, ir vėl imsiu šokti.

Ir dar man labai patinka paslaptys.

riiiiga.

Panikuojuos ir taskausi hiperaktyvumu.

Bet - rodos viska gerai darau, tiesiog turbut tas atvejis, kai nesigauna.

Ryga vietoj, as ryt jau namo.

Kaip be proto ishsiilgau.

mil millones

Nuostabi kava iš pat ryto, pietūs, pagaminti man iš vakaro - kone puiki diena, jei ne miego siautuliai, nuovargio lipnios letenos.

Ir nejaugi, nejaugi tokia maža smulkmenėlė, tas mažytis know-how, kurį lyg tarp kitko vienas latvis man pasakė eidamas kartu pietaut - nejaugi šita smulkmena išsprendžia mano vieno chimeriuko problemas per pastaruosius metus?
Nejaugi pajudės?

Maudžia sąnarius, nugara vėl pilna neišmasažuojamų skaudulių, net aikčioju. Visos merginos gripu grasinasi apsirgt, studentėms pakaitomis isterijos ir apatijos priepuoliai...

Klausausi gotanų ir širdies tvinksnių, laukiu teatro pirmadienį vakare, miego
savaitgalį ir gal netgi Rygos laukiu.

Noriu grybų ir grybaut.

Nebemoku pykti - nei dėl kvailų smulkmenų, nei dėl įprastų peckelio triukų, darosi keista ir tiek. Gal reikėtų piktai pasipurtyti, bet trūkčiodama, burbėdama judu tolyn.

Es una palabra importada, que existe en la gran mayoría de los idiomas europeos.

ryga

nu tai ką, gražus miestas.

tik va gaut dar to Andris kontaktus, nes vizitinės nepaėmiau, o kiti dėdulės šiandie neadekvatūs. Pažadėjau medžiagos nusiųst. Bent jau pasitart-pasimokyt bus gerai.

Bet taip pavargau, uch...

oij

"oij, tai Jūs norit pasakyt, kad ir aš rytoj važiuoju Rygon?.."

Turbūt pasirodau visiška naivuole, dėdulė H. sau tyliai juokiasi, o aš staiga pradedu blaškytis it kvarkas koks. Ėėėė, aš visai nenoriu. Aš mažas mažas mokslininkas, padėkit mane į kamputį ir nejudinkite.

Užtat skaitau Orhaną Pamuką, kartodama - Kasdienybė, nušviesta meilės, verta muziejaus... Stiklinių rutuliukų dėliojimas ir raukšlelių akių kampučiuose skaičiavimas.
Nenoriu Rygon, noriu klonuot, noriu išplėtot tą savo idėją apie hypercitokiną.
Užkąst, pasiimti knygą kelionei ir eit miegot. Rygon pirmyn-atgal per vieną darbadienį. Gal duos pietus ten kokius nors? O tai imsiu ir šefo koją nugraušiu.

Iš lėto ir švelniai

Kosulys. Nuovargis, savaitgaliniai darbai, raustantys skruostai.

Džiaugiuosi kitų žmonių laime. Kai pradingsta nerimastys, neviltis, kai pasako - dabar bus viskas gerai, gal tik pusdienį, bet padarysim viską patys, kad viskas būtų šviesu.

Tuomet skaitau Gabrielės cituojamą Korintiečių ištrauką, ir atsimenu, kaip D. per savas vestuves užsikūkčiojo ties šiomis frazėmis.

Kartais svetimos baimės apčiuopiamos pirštais, užuodžiamos.

Darbe visą savaitę buvau pikta, turbūt be priežasties rėkavausi. Bet į pabaigą užglostau visus (mane erzija, kad esu mamytė visai labei, net dėdulei H., kuris ateina pasiskųst skaudančia nugara ar pasakyt, kad pirmadienį nebus), išleidžiu vieną kolegiukę atostogų, neleidžiu kitai šnirpščiojančiai ateit savaitgalį dirbt... Visais pasirūpinu, apibėgu, pajuokinu.

O tuomet dar ir pas Dzūką, užlekiu ir juokiamės, nes rūpesčių pilni kubilai, bet taigi kas! Vistiek juokiamės, vos ne su ašaromis akyse, užspringdami.

Nors kažkur giliai yra tiek to pesimizmo, tiek purvo.
Stengiamės nepanirt.

dėmėtasis šermuonėlis

Šįkart ir aš pripažįstu, kad +35C yra karšta.

Paskutinei dienai užsigrobiu aštuongubą eksperimentą, mane bando sustabdyt, bet aš urzgiu - ne, man per atostogas bus ramiau...

Darban dar ir sekmadienį trumpam gal, ir pirmadienį pavakare.

Svarstau, kad noriu ryškinti juosteles, daryti spausdinius, apdergloti visą vonią, supainioti kokius nors chemikalus...
Perskaityti krūvą knygų ir išsimiegot iki negalėjimo.

Skaitau Science apie mėlynus liežuvius ir supertasters vietoj to, kad apsirašyčiau projekto progresą per šią savaitę. Tinguma, Dieviškoji tinguma vidury alinančio karščio sūkurio.

Ponas H. juokiasi, žiūrėdamas į mus, tėviškai, aiškinasi, kad pažįsta mūsų senelius, močiutes, mamas.

fėja aštriais dantimis.

Labai mėgstu daryti gerus darbus ir taip, kad kiti nesužinotų, va.

Ir dar mėgstu nustebinti maloniai tą nuostabų seną lenką, kuris bando delikačiai atėjęs man pasakyt, kad gal va, kol kolegiuko nėra, gal tu galėtum bent jau pradėti vieną eksperimentą... Ir aš džiugiai atsakau - jau. Jau padariau, jau galite imti ir tęsti. Manęs darbo klausimais stumdyti nereikia. Šypsodamas jis perklausia, ar apie tą patį chimeriuką kalba, ir aš džiaugsmingai linksiu nosimi - taip taip, aš jau!

O tas dėdulė yra itin polit-korektiškas mūsų kurvyne, prancūziško išsilavinimo ir kultūros. Taip mes su juo jau diskutavome apie prancūzišką tvarką darant tirpalus laboratorijoje, ir pro kuriuos vartus į Paryžių įjojo D'Artagnan'as. O rytais atsidūstame apie Raucho pragarišką karštį ir pasidarome stiprios kavos. Ir jis iš tiesų sugeba nuo mano galvos perimti dalį popierinių rūpesčių, kuriuose ir reikėjo labiau patyrusios galvos.

O vakare kepsiu mėsą svogūnų laiškų ir grietinėlės padaže (aha, C dydžio papų auginimas), o savaitgalį gal morengų iškepsiu, ir dar kažkada grybaut važiuosim.

pjūklas

Kai aš buvau gal 14 metų amžiaus, mane vienas senas prieškarinio cirko konferansjė bandė įkalbėti tapti cirkininke.
Močiutei sakė - na, Jurgita Maksimilijanovna, pagalvok - užsiimtų ekvilibristika, grotų mažyte bandonja ir muzikiniu pjūklu. Gal lengvoji akrobatika netgi. Ir beveik norėjau, tiesą pasakius - jei tik Lietuvoj būtų padorus didelis cirkas. Siūbuot ant skardinių ir lentelių bokštelio, mosikuot rankomis it nepaskrendančiam paukščiui ir sugroti kažką graudaus.
Tas beveik šimtametis Vasilij Fiodorovič žadėjo viską, kad tik tapčiau jo paskutiniu projektu - tu tik mesk mokyklą ir ateik treniruotis. Pasamdysiu tarnaitę, viskas jums bus gerai, o tu tikrai gali groti muzikiniu pjūklu.


Ir po keliolikos metų stoviu pievoje, pilnoje jonažolių, katpėdėlių ir kanadinių ramunėlių, klausausi gotanų ir erase una vez su graudžia pjūklo melodija. Žiūriu į temstantį dangų, į juodą katiną, ežiukus baltomis priekinėmis kojomis, bandančius apsimesti, kad manęs nėra.
Vėlyvi vasariniai vakarai po lietaus, smagu ir malonu.

Apeinu būsimus fabrikėlius, pas kaimynus bus raudonas fasadas, o mes žali, bet pieva dar nenupjauta, medžiai neiškirsti.

Pietaujame vidurnaktį, nes tik tada pasibaigia visi darbai.

O šiandien krykštauju dėl to, kad su tuo pagyvenusiu prancūzakalbiu lenku šlėkta judame ir mąstome vienu tempu. Padarome per 15 minučių darbą, kurį peckelis nukėlinėjo gal savaitę. Suprantame vienas kitą, į "reikėtų padaryti tai", abu atsakome "jau padariau".

Chimeriukas augt ėmė vienas. Kas irgi yra labai gerai. Jau beveik džiaugiamės.

Kirpėjas labai juokėsi, išgirdęs, kad ketinu auginti plaukus. Padarė, kaip pats sakė - valiūkiškas garbanas.

Taip. Ir artėjančių atostogų proga, savaime suprantama, darboholizmas bum bum bum.

Normal

Mokslinį vadovą gaunam, seną mielą lenką, nors man kai kurie aiškina, kad pasigailėsime mes dar.
Bet bent jau kol kas aš su juo susišneku. Ir žinau, kiek daug košės galvoje pas jį yra. Charakteriai charakteriais, bet idėjų generatorius man visai patinka. Ir dar vyriška ranka šiame kurvyne, pardon, mergyne - visai į naudą.

ir tyliai, ne visai pašnibždom, sau dainuoju, sakydama - kaip gerai jaustis normaliai.
Turbūt taip ir yra. Tas rytinis akių kampučių jausmas.
y qué seguridad saber que me esperas
y qué tranquilidad el siempre felices
y qué facilidad, creer lo que dices
Y el tiempo pasará, el sol se apagará
Y todo lo que sentiste fue normal.

my heart is beating like a jungle drum

Kojas skalauja Štrauso valsai, Šopeno etiudai ir Ximena Sarinana.

Besikaupiantis lietus apsunkina galvą.

Ryte pritrūksta to mažo žiupsnelio miego. Smilginio strazdo jaunikliai traška ir čeža, viena akimi stebėdami mane, bešluojančią smiltingą takelį.

Neramiai miegu, rytiniai šeštadieniniai skambučiai iš darbo, per šviesios naktys... Įsiveliu plaukuose, frotiniuose užklotuose, mieguose ir pirštuose.
Gal va, ryt... pailsėsiu. Vakarop.

Patys patumai

Siutulinga, dusinanti, karšta savaitė.

Kai norisi tik pusiaumiega gulėt kokioje nors vėsioje vietoje.

Išsiryškinu Varšuvos juosteles, pakrykštauju. Baru studentus ir vistiek apsisukus būnu jiems gera, per gera. Laboratorijos virtuvėlėje valgome melioną, nešvankiai juokaujame, gąsdiname naują vaikį.

Mokslininkai tikisi sukurti piliulę, kuri padės atsikratyti slogių prisiminimų, sako delfis.

Ir vistiek, vakar žaibuojant, sėdėjome balkone prie atverto lango. Ozonu kvepianti kakta ir gaivesnis oras.
Tik dvi savaitės, teliko dvi savaitės, jas tik ištempt, savo atestaciją, apsilankymą pas onkologę, vaikų gynimus, konferenciją, po to bėgte į vestuves pas D. ir V.


Ir muzika galvoje visiškai pakriko.