Kosulys. Nuovargis, savaitgaliniai darbai, raustantys skruostai.
Džiaugiuosi kitų žmonių laime. Kai pradingsta nerimastys, neviltis, kai pasako - dabar bus viskas gerai, gal tik pusdienį, bet padarysim viską patys, kad viskas būtų šviesu.
Tuomet skaitau Gabrielės cituojamą Korintiečių ištrauką, ir atsimenu, kaip D. per savas vestuves užsikūkčiojo ties šiomis frazėmis.
Kartais svetimos baimės apčiuopiamos pirštais, užuodžiamos.
Darbe visą savaitę buvau pikta, turbūt be priežasties rėkavausi. Bet į pabaigą užglostau visus (mane erzija, kad esu mamytė visai labei, net dėdulei H., kuris ateina pasiskųst skaudančia nugara ar pasakyt, kad pirmadienį nebus), išleidžiu vieną kolegiukę atostogų, neleidžiu kitai šnirpščiojančiai ateit savaitgalį dirbt... Visais pasirūpinu, apibėgu, pajuokinu.
O tuomet dar ir pas Dzūką, užlekiu ir juokiamės, nes rūpesčių pilni kubilai, bet taigi kas! Vistiek juokiamės, vos ne su ašaromis akyse, užspringdami.
Nors kažkur giliai yra tiek to pesimizmo, tiek purvo.
Stengiamės nepanirt.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą