my heart is beating like a jungle drum

Kojas skalauja Štrauso valsai, Šopeno etiudai ir Ximena Sarinana.

Besikaupiantis lietus apsunkina galvą.

Ryte pritrūksta to mažo žiupsnelio miego. Smilginio strazdo jaunikliai traška ir čeža, viena akimi stebėdami mane, bešluojančią smiltingą takelį.

Neramiai miegu, rytiniai šeštadieniniai skambučiai iš darbo, per šviesios naktys... Įsiveliu plaukuose, frotiniuose užklotuose, mieguose ir pirštuose.
Gal va, ryt... pailsėsiu. Vakarop.

maybe

Pankolis, sezamas, wasabi, užpildo kvapais viską.
Žiedai paupyje trankosi mišriu kvapu, nebeskiriu, nebežinau, kur kurie.
Pradėjau gerokai daugiau vaikščioti.
Pažadai šokti. Birželio planavimas. AC/DC ant nosies.
Devynios baltos rožės močiutei.

Kuo tu būsi užaugusi?

музыка создает пространство, в котором обитают наши души. БГ, май 2005. Радио Аэростат

Ir tada aš prisimenu, kad kažkada, manydama, kad per prastai groju, norėjau būt muzikologe. Asociatyviai iškyla Gidonas Kremeris su savo "lyg staiga mano sielvartas ir nerimastis įgijo vardą", ir aš iškapstau iš po krūvos CD tą "8 seasons. Vivaldi/Piazzolla".

Ir nors širgėla turi tūkstantį vardų...
Kremerio Vivaldžio metų laikai praranda taisyklingą, juvelyrinę barokinę geometriją, užspringsta kimiais altais, ataidinčiais iš piazzolliško tango. Su lengvu įstrižumu, rudeninės Baltijos jūros bangavimu įgauna naują formą. Nesugadindamas genialumo įspūdžio, Gido žaidžia solo melodijomis lyg tais debesimis iš Brodskio eilėraščio. Barokiniais, baltais ir skulptūriškais. Ir nesuvoki, kad staiga jau grojamas tango. Po vivaldiško pavasario, kurio venecijietiškas blizgumas per du šimtus metų nusitrynė, pradeda sruventi nerimastinga Buenos Airių vasara, su melodijų blyksniais iš baroko, ir nebežinau, kam dėkot už šią įžvalgą - Gidonui ar aranžuotojui Lioniai Desiatnikovui... Kimūs Buenos Airių riksmai susipina su violončelės solo, ir vėl tenka papurtyt galvą, nes nebesuvoki, kur esi - Venecijoj, vėjuotam pajūry?

Ir taip ratu. Aštuoni metų laikai, pasibaigiantys pavasariu Buenos Airese, kiek grubiu, beviltišku, nutrūkstančiu beveik netikėtai. Ir tada, tyliai tyliai, fone toliau aidi Vivaldis harpsichordu.

Visgi aš nei groju, nei esu muzikologė. Ir šokt laiko nėr. Gal klonavime mano muzika?

Les temps sont durs pour les rêveurs.

Jonas visai neseniai priminė būtent šią interpretaciją.

Rašau laiškus, vis pasižiūrėdama į juodą langą.
Ir kartais, žiūrėdama veidrodin, skausmingai suvokiu, kad darausi vis labiau panaši į savo mamą. Tas jausmas, kai veidas veidrodyje darosi nebepanašus į tave - bet ne nepažįstamas, o tavo mirusios mamos veidas.

Ryt irgi kelsiuos pusę šešių

"Atsisakyti yra nepedagogiška ir išsisukinėti yra žema" (R.) - sufeilinau ėjimą į Dainų šventę ten visaip kaip staugti patriotiškai minioje. Esmi kalta.

Močiutė kažkaip stebuklingai pradėjo stebėtis mano alergijos priepuoliu visam šitam. "Senas mašinėles" dabar dainuoja. AAargh.

Love is the extremely difficult realization that something other than oneself is real.
Gal aš einu vyšnių. Ryt reikės pradėt ruošt paskaitoms temas. Ir dar mane kankina jausmas, kad reik vieną mergytę pramest. Pakeičiau jai sritį, bet vis tiek neatrodo, kad mąstytų... (ir geri pažymiai visiškai nereiškia, kad gali dirbt labėje). Ir skauda man ten visaip sąžinę. Nors ir šefas jau mosikavo ranka, kad mesčiau.

orkestrai

Sėdžiu, o greta veikia televizorius. Dainų šventė, 'tsakant. Orkestrų diena. Iki skausmo pažįstami dirigentai, kūriniai, jausmas ir lietus. Net ir mūsų baltutėlį žilą Skripką rodo, pirmoje eilėje tarp dirigentų sėdi.

Šiaip tai linksma būdavo. Zyzdavom, bet buvo pasiutiškai smagu. Net ir lyjant, po to pėstute per kalnų parką šliauždavom iki troleibuso, bernai žviegdami bandydavo įsispraust į troleibusus su visom savo bosinėm tūbom ar skardinėm lėkštėm.

aij nu, smagūs prisiminimai, nors šiaip tai man tos šventės kiek alergiją kelia.

Ir kodėl sportklubis poilsio dienomis tik nuo devynių dirba?..

Miegapelė

Miegapelei nuo miego šonai neplyšo, tarkim, aš jau beveik žmogus ir nerėkauju. Pasivaikščiojau paupyje.

Vis dar trešnės su Haagen Dazs, tik su braškiniais.

Dar pagalvojau, kad velniams man tos intrigos reik?

Reik į Avies benefisą, į Fusedmarcus, reikia man šiek tiek skaidrumo ir skrydžio.

you are my rain inside
my humming thoughts.

Akacijos skonis ir dešimt strėlių

Prašyčiau, išimkite dabar iš gerklės tą jautrų gumulą. Vėl nulupta.

... Toliaregis.
... Mergaitės iš serijos "nieks neišeis iš šios nuotakų mugės gyvas, mergaitės juokiasi, mergaitės nori vyno raudono". Ir tai praeis.

"Ko jūs ten prisirūkėt?" - Tik štrudelis su arbata.

Ačiū R. už kompanijos palaikymą ir ramų vakarą.
Ausinės, kur tos ausinės?

Svarbiausia dabar užmigt. Nes tos trys-keturios valandos pernakt ir tas nuovargis nieko gero nereiškia. Gal įtikint šefą, kad po Joninių tas dvi dienas neateisiu?

Vėjo nėra

Vis dar siūbuoju iki pykinimo tame funikulieriuje, žiūriu į apdaužytus tamsius langus, palmes vidiniuose kiemuose ir gretimus funikulieriaus vežimaičius. Nu ir ką padarysi, inžinieriau už šimtą rublių.

"jūs ten kažką kažkaip susiimkit
bo man uodega jaučia, kad pasileidot"
O tai man daug tereikia? Apie ką tik nesimąsto per šitą pavasarinę pilnatį. Apie tėvus. Pareigas. Sapnų reljefus. Kūrybas. Savatiksliškumą, pilkas kates ir dainas.
Ir šalta. Šalta ir drėgna.

Dar noriu valgyt, bet tėra torto gabalėlis, kas yra visiškai nemaistas. Mėsos, ar ką. Net veikianti sniego mašina kol kas neteikia džiaugsmo...

O jei per pusvalandį sugrįšiu namo, gal netgi spėsiu pamiegot.