Vis dar siūbuoju iki pykinimo tame funikulieriuje, žiūriu į apdaužytus tamsius langus, palmes vidiniuose kiemuose ir gretimus funikulieriaus vežimaičius. Nu ir ką padarysi, inžinieriau už šimtą rublių.
"jūs ten kažką kažkaip susiimkit
bo man uodega jaučia, kad pasileidot"
O tai man daug tereikia? Apie ką tik nesimąsto per šitą pavasarinę pilnatį. Apie tėvus. Pareigas. Sapnų reljefus. Kūrybas. Savatiksliškumą, pilkas kates ir dainas.
Ir šalta. Šalta ir drėgna.
Dar noriu valgyt, bet tėra torto gabalėlis, kas yra visiškai nemaistas. Mėsos, ar ką. Net veikianti sniego mašina kol kas neteikia džiaugsmo...
O jei per pusvalandį sugrįšiu namo, gal netgi spėsiu pamiegot.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą