Nagi, kai saulė šviečia, ir gyvenimas visai pusė velnio. Negaliu pasakyt, kad nebeplūduriuoju tame muzikos tamsiame vandenyje, besispausdama nosimi prie stiklo, bandydama įžvelgti kažką iškreiptame vaizde...
Bet galim gyvent.
Tuomet gauni laišką:
Saule,
pradirbus 6 men. jau turi teise i pilnas atostogas.
Ir aš jums sakau, gali viskas griūt, ale aš šį rugpjūtį spjausiu į visas signalizacijas, suveikiančias nuo karščio bangų, į perdegančius šaldytuvus, neveikiančius inkubatorių ventiliatorius, pasibaigusias dujas ar nuvytusias gėles. Aš eisiu atostogaut. Ir tegul tie +35 saulėkaitoj gražiai būna be manęs.
(nu reik dar pagalvot truputį, kaip laiką išsidėliot, bet aš atostogausiu)
Šiandien aš net sugebu atsigint nuo studentų ir nueit virtuvėn kavos ir pamąstyt kažką globaliau dėl daktarinės, ne tik apie savaitės-mėnesio planus, o kelių metų strategiją. Perskaityt straipsnį, kurį kankinu jau pusmetį. Pasiimt kelias knygas pavartymui. Pasvajot apie Weiszmano institutą.
Ir tuomet aš tyliai, negąsdindama studentės, sutvarkau jai tirpalo maišymą, nes žiopliukė įsidėjo durno dydžio magnetą ir nesugeba priversti jo suktis... Ir taip jie manęs bijo kartais, tiek to jau.
Turbūt persigėriau anos etiopiškos kavos su šokolado nata, truputį it tas rūžavas enerdžaizerio triūšis jaučiuos. Tai einu pakraustysiu dėžutes dar.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą