Kai dangus atrodo kaip akvarele praskiesta grietinėlė, ir alergiškas kvėpavimas truputį išsilygina, nes senamiesty nėra klevų, tik liepos, tuomet aš nusprendžiu, kad šią savaitę galima ir pasišypsot truputį.
Tuomet ta pati, švelni spalvota grietinėlė su adžika atsiduria mano vištienos užkepėlėje, aš iš godumo nusiplikinu liežuvį ir su šakute bei šaukštu iš lėto surankioju visus iki paskutinio ryžius iš to padažo.
"Gal galėtum man sutaisyt Saulutei štrudelį greitai, po blatu?", ir prieš mano nosį - dvigubo dydžio štrudelio porcija, su vanilinių ledų kalnu ir mėtų krūmu viduryje.
Už visa tai dėkojame nuostabiam, mielam ir šiltam A.
Tada aš perskaitau laišką apie drovų škiperį ir išsišiepiu iki ausų, pasierzinu truputį ir laukiu liepos, kai jau tas buriuotojas mano grįš iš jūros ;)
Stabteliu, nusiskinu keletą liepos pumpurų ir sukramtau. Vaikystės skonis. O aplink namus klevai niekur nedingo, ir jau iki buto durų šliaužiu šnopuodama. O dabar pamiegosiu.
Keistai šilta. Ir netgi norisi miego.
Ваши пальцы пахнут ладаном.
И в ресницах спит печаль.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą