Jei naktį atsistotum po sprogstančiais kaštonais, gali girdėti lapų traškėjimą.
O kai augi pats, truputį skauda. Turi taip būt. Kaip ir paauglystėje, kai raumenys mėšlungiškai bandė suspėti paskui kaulus. Svarbu jausti. Išgirsti. Ir pamatyti, kas keičiasi.
(dar pasiskaičiau keletą paskutinių įrašų, nugi viskas apie maistą. Darosi obsesija. Nu aš beveik valgau...)
Absurd fragility.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą