viena žąsis su keturiais žąsyčiais

Konferencijoje pasivaikščioju it išdidi mama žąsis su mažais žąsyčiais. Pasijuokiam patys iš savęs. Iš kitų. Seni pažįstami, seniai matyti. Pasižadu padėt, nes nepainioju tam tikrų dalykų tarpusavyje.

Prieš pat išvažiuodama sėdžiu ir šypsausi, taip, kad net studentas sunerimsta ir klausia, kodėl tokia keista. O aš tik taškus dėliojuos, galvoje. Ir suima juokas, susipratimai apie akis, šypsenas ir žmones.

Užtat kita vertus, pasibaigė visi tie mirtinai skubūs reikalai. Chimeros pajudėjo. Mėnuo ramaus darbo. Užtat, sako, ant manęs matosi, kad nuovargis it nuo stygos nutrūko. Skaudančios akys.

Ciniškai prisijuokiam su M.M., skaidriai ir jaukiai su Mx3, pusę nakties sėdim su studentais ir kalbamės apie viską. Apie tai, kad esu per gera laboratorijoje, apie keliones ir kalnus, Radauską ir chemijos egzaminus, su Čilės rezerve vynu, aitroku ir sodriu.

Skaudančios akys

Kažkas lyg nupurto, ir staiga norisi pasakyti, kad nekenčiu viso pasaulio, kai ko dar labiau. Suprantu, suvokiu, pamatau... Ir nekenčiu už tą suteiktą skausmą. Ir taip, kaip kažkada šaipiaus iš Ievutės, iš to jos by default visi žmonės yra geri, taip stabtelėjus suprantu, kad ir aš taip dažniausiai tikiuosi. Paika. Kaip tai paika.

O šiaip, ką. Studentai rytoj ginasi. Išdidi mama, etc. Turėtų visi labai gerai/puikiai apsigint, na... išskyrus vieną. Bet ten taip reikėjo, auklėjamaisiais tikslais. Kad žinotų, kad nusirašinėjimas ir tinginystė yra baudžiami.


Plakatas į konferenciją yra. Vienas. Iš trijų. Na, iš dviejų, trečiasis nelabai mano rūpestis. Saviškį per šią naktį pasidarysiu. O trečiąjį... Man labai gaila.

rasos

Tirpstame ir rasojame tvankiame karštyje.
Pasirašau, kad nenešiosiu trumpų suknelių, iššaukiančių marškinėlių ir šukuosenų. Turbūt tos mano raudonos kišeniuotos kelnės, paraitytos virš rausvų kojinaičių su oranžiniais bateliais puikiai įsipaišo į korporatyvinį verslo aprangos supratimą.

Močiutė epiškai supyksta, bet imu sau kartoti, suprasti, kad tai ne ji šneka, o jos senatvė ir ligos. Ir kad, deja, šį kartą neatsiprašinėsiu. Nors ji vistiek priverčia mane pasijusti kalta. Dėl to, kad gyvenu. Vistiek be galo nemalonu. Kad manimi nesidžiaugia. Kad į viską kaip į asmeninį įžeidimą reaguoja. O jei man nedrebėtų iš nuovargio rankos, aš gi galėčiau būt tokia laiminga.

Trečia para beveik nemiegojus, neišsiilsėjus, kažkada nutrūksiu ir nepabusiu kelioliką valandų.

Taip, suatestavo katedra, su pagyrimu, ir taip toliau, ir panašiai, visiems viskas patinka, sistemingas darbasi ir taip toliau, tik žinoma, šefas, ir jo milijonai, kuriuos galėčiau jam uždirbti, bet vis neuždirbu.
Dabar tiesiog dar trys plakatai, konferencija, vaikų gynimai, ir ir... ir tada turbūt viskas, tiesiog ramus chimeriukų glostinėjimas iki atostogų. O jų reikia.
Vakar skaičiavau, kiek metų nepailsėjusi.

vėl

vėl tas beprotiškai malonus nemiegojimo nuovargis. Bandyti sušnibždėt, kad... ne, užteks, turbūt jau per gerai. Turbūt per smarkiai spaudžiu pirštais, bet dingstu ir nebemąstau.
Išgerti ievų kvapo.

Tuomet man sako, kad reik priaugti dar tris kilogramus, kad teks kibinus su sviestu ir uogiene valgyt.

O šiandien lėkt, su D., Blusynės kiemelin. Ko nors gaiviai kvapnaus, aštraus ir su žolelėm.
Ir rodos straipsnį priėmė į British Journal of Cancer, tiesa, ne iš manosios temos, bet vistiek kaip gera. Parašau į konferenciją vieną tezę, dar dvi beliko, bet reik jau tuoj, ryt ryte...
Bėgte. Daug ko nespėju.
Močiutės gimtadienis penktadienį.

119

Esu visiška miegapelė.
Tingiu rytoj dėstyt.

Ežiukų mažėja, o ką jūs sau manot, sladkaješka palikta su jais vienais namuose kiaurą dieną. Gal ir nebeliks? Aš perspėjau.

Šalčiai

Šaltis smelkia, bet upės įlinkiuose kasryt vis labiau kaupiasi morenginės ir zefyrinės ledo lytys, saldžiai garbanotos.

Taškausi panika, parėkauju ant kolegių, kitoms kolegėms tyliai kikenant (moteriškas kolektyvas, OMG, kiek žviegimo mus kartais ištinka...). Pribaigiu ataskaitą (šitas darbas tai gerai pavyko), sušiku pirkimų organizavimą (o čia... ne man tai, oi ne man tokie darbai...), bet su tarpiniu direktorium sušnekam, kad kaip nors tai išspręsim. Vėluojam, tai vėluojam. Tiesa, tam man reikėjo neatsiliept telefonu, pralaukt valandą, apsiramint, ir tuomet mes jau susišnekėjom.

Užtat chimeriukai, Septimas ir Duodecimas, Kastoras ir Poluksas, auga, sakosi esą teisingi ir geri. Vienai mergaitei diplominis kaip jau ir padarytas. Kiti irgi tuomet jau susidėlios.
Bandau rast gerų dalykų. Yra. Šypsau visgi.

Na, baigsis tie darbai kaip nors. Ir atostogos bus. ŪŪŪ. Aš miegosiu.

Aij, tiesa. Gerbiamieji. Aš jus myliu. Bet neturiu jums dovanų Kalėdoms. (Duonos pamirštu nusipirkt...)
Tai aš tarpušventy, kepiniais ir piešiniais. Smulkmenom. Aš jus vis tiek myliu.

Familia: Iridaceae.

Dėkoju už laiškus, kai aš čia pabyzgiau pasiskundžiau...




Oficialų papeikimą dėl savęs netausojimo priimu, pasižadu bandyt pasitaisyt.

Siautėju, taisau kursinius. Perskaičiau, rodos, viską, dabar bandau įvertint. Gausinio įvertinimo nebus. Ne. Gaus, po kiek nusipelnę. Užkniso. Be to, kursinis - tik vienas kreditas. Va egzaminas... hmmmmmmm. Žūrėsim, ties kokiu pažymiu bus Gauso kreivės pikas;)

Išsirėkėt?!

Na...
Aikit tamstos visi šikt.

Ir taip, kad jums visiems maloniau rėkaut būtų, aš palinksėsiu galva. Taip taip, aš dėl visko kalta. Aha. Žinoma. Būtiniausiai.

Atsiprašymai nepadės.
Ale nu visur, ir darbe, ir namie, nu...

Rūkai plaukuose

Šitą nuovargį mes jamam.

Ir netgi sugebėjau neatsiliept darbiniais klausimais telefonu 20:30. Taip taip, ryt susirinkimas devintą ryto... Ką jau čia.

Velniop ;)
Laukiu beaujolais, sako, šįmet bus geras. Ketvirtadienį Blusynėn...
Miegot, miegot.

Juoda upė

Juoda lygi upė po šlapdriba, raitosi ir kvėpuoja.

Išsekau šiandien, įtariu rytojaus audras prieš kontraktų pasirašymus... Bandau išvengt susirinkimo, bet turbūt vistiek, paskambins bent jau. Bet diena, prasidėjusi fraze "jau net keiksmažodžių nebėra šiai situacijai", negali būt labai jau gera. Na, ne mano problemos. Aš klonuoju. Chimeriukus. Taip, aš save raminu, ja ja. Žinom.

Et, truputį šiandien visų nekenčiu. Net kanapių kvapo kūno kremas nepadeda.
Ryt paskaita apie patentus, ajajai, nieko nepasiruošiau, manieji studentai daro pranešimus, sakosi viską padengsią... Bet dar iš praėjusių paskaitų likę spragų. Bet kaip vėlu. Ir taip jėgų nebėr.

Šeštadienį paskambino šefas ir pasakė, kad iš labės paima paskutinį spirito butelį. Shit.

Na, susiimu, parašau kelias skaidres apie fagų bibliotekas, ir viskas.
Hmm.

i'm so glad to have you and it's getting worse

Ah nu.
Darbadienis nukankino iki negalėjimo, su visokiais "įkaitusiais iki raudonumo skandalais", "tik paskubėk, gerai?" ir "kur tu, po velnių, buvai prapuolus?!".

Septintą vakaro visgi nesusilaikiau ir pasiunčiau velniop tarpinį direktorių. Kaip te, Romutis sakydavo? "rado beždžionėlę, kurios letenėlėm žarijas žarstyt"...

Trečiadienio susirinkimas kelia lengvą siaubą, bet tai tik dvi valandos. Ką man gali padaryt? Aprėkt?.. Ah nu.

Užtat pripasakojau vaikams apie vienos baltymo molekulės foldingo kinetikas, trečios kartos rekombinantinius vaistus, 3D soft X ray tomografiją ląstelėms... Finliandija tik saldainių nanainių pavidalu. Parvežiau papeikimo ir pagyrimo ženkliukus, dabar pešasi studentai, katras kuriam teks...

Suomiški traukiniai netikri, ir tdn tdn nedaro...

O šiaip.
Gyva.
Ir netgi šypsausi.

I'm just one big, fucking ray of shunshine, aren't I?

Grįžau.
Mokslinis turizmas užskaitytas.

Tingiu rašyt.
Kažkada, po susirinkimo su šefu. Apsireikšiu.

Gyva.

demagogijos, mizantropijos ir taip toliau

Ah. Trūko man panelės A., kad pabitchintumėm. Merci tau, gerbiamoji.

Taigi. Šiandie man studentai bandė papirkt tortu, kad nukelčiau viena savaite tolyn literatūrinės bakalauro dalies svarstymą (sugalvojau planą - kas dvi-trys savaitės jie atneša po parašytą gabalėlį savo literatūrinės. Jau planus rodė, dabar turi atnešt pirmus juodraščius. Įvedame Zaulios režimą, taip sakant.). Na, kur gi mane tortu papirksi...

Tuomet mažieji studentai neapdairiai pasigyrė, kad per mano paskaitas jų grupiokai Dzūko paskaitas copy-paste'ino savo pranešimuose. Spėkit, kiek laiko aš užtrukau, kad paskambinčiau Dzūkui, ir paprašyčiau jo paskaitų skaidrių?

Dar negana mano bjaurizmų? Neturiu ką rytoj per paskaitą dėstyt. Apie chromatografijas jie per visus galus jau yra gavę medžiagos, nelabai randu ką genialaus naujo prisakyt. Trys skaidrės. Gal dar kokią vieną ištempsiu. Niežti pirštai padaryt mažą kolį. Nu visai visai mažytį. Neperspėjus. Iš tos pusės semestro, kurią jau aptarėm...

Bjauri bjauri. Nu.

Nieko. Man prie veido tai tinka.
Darbe prasedėjau 11 valandų, ir tik išėjus prisiminiau, kad pamiršau surinkti fermentatorių. Uff. Bet jo, chimeriukų turim... Studentams visai pusė velnio viskas sekasi.

Malta-Brighton

Pageidauju atvirukų iš abiejų taškų, danke.

Į veidą tėškė miego banga, nebegaliu su ja kovot, einu lovon.

dvi valandos su 5 minučių pertrauka, paskaita apie molekulinę biotechnologiją ir rekombinantinę DNR, balsas sėda, akių kontakto neprarandu. Reikiamais momentais studentai pakikena, klausimus jau irgi pradeda patys uždavinėt.

Išvirkščioji lapų pusė

Nuo vakar skauda kaklą ir tebeskamba Avies dainos.
Bandau susirankiot smegenų trupinėlius ir pasiruošt įvadinei paskaitai. Kas ten turėtų pgl. temą būt... biotechnologijos samprata, biotechnologija kaip mokslas ir gamybinė sritis. The dark side of biotechnology, muahaha (ši dalis man labiausiai patinka).

Bent jau mano krašte už lango medžiai konvulsiškai svyruoja nuo vėjo.
Reikia dirbt. Ir obuolių pyrago vakare, prašyčiau. Su vaniliniais ledais ir pletkas, ačiū.

Ir noriu Maskvon.
Ir sapnavau, kad mano kirpėjas nusikirpo savo garbanas, ir aš klykiu iš nevilties - o, ne!

it sužeistas barsukas

Šiandien gerą palyginimą išgirdau. It sužeistas barsukas. Man patiko.

Gavau dovanų dvi gyvalazdes. 1,5 cm. Palikau darbe.

Mergaitės naujos turbūt ne visai beviltiškos. Namo grįžus ir pagalvojus nusprendžiau, kad tiek sąžinės neturiu, kad eičiau darban per atostogas. Tereikia tuo įtikinti šefą. Vandens sistema įnirtingai nenori veikti, bet bent jau tie du šimtai litrų distiliavkės nesilieja ant grindų. Bet ir į liniją irgi neina...

Neviltys_depresijos_pesimizmai_aštautaipirsakiau_kt niekur nedingsta, bet šiandienai jau užteks, užrakiname dureles.

(Nors Science tvirtina, kad yips, worries, fears, taboos, faux pas, worst emotional movements and ironical errors geriausiai pasireiškia bandant juos slopinti). Įdomu, man tai buvo yip ar faux pas in worst emotional movement?

nice try and else.

Štai todėl mano studentai kvykia iš pasitenkinimo mūsų laboratorijoje. Nu kas jiems duos pažaist, m?

O palei upę vaikštau aš,
o iš anapus grūmoja kumščiu.
Ryto rūkas ir auksinė orda
Dainuoja pašėlusiu ritmu.

Šefas tik šiek tiek manim manipuliuoja. Nieks gi už kojos nelaiko pririšęs darbe po 10 valandų kasdien, nu. Ką padarysi, kad reik ganyt studentus, o prisėst ir pagalvot gaunasi ramybėje tik po šešių.


Ir nepaliaujamai klausausi George Carlin, makes me sane. Iki atostogų liko septynios darbo dienos.c

pasitikėjimai

teko peržiūrėt senus darbo žurnalus ir paburnot ant nebedirbančių. Nu ir kaip pasitikėt? Metus šonas į šoną kartu dirbt ir tyliai nuslėpinėt tokius dalykus?.. Žodžiu. Susilaikiau nuo paskambinimo ir pasibarimo. just not worth it...

Išsiryškinau šiek tiek foto.

Pavalgiau truputį...

Ir skaičiuoju dienas, likusias iki atostogų. Nu nes dar kiek, ir nebeturėsiu jėgų būt gera.

puiku

Priminkite man, kodėl aš džiaugiuosi, kai vieną iš mano studentų šefas visgi įdarbina? Ir kad tas vaikis, nemėgstantis teorijos, bet iš tikrųjų turbūt pats gabiausias iš maniškių, visgi gaus kelis papildomus litus... (trečiakursis bernas, mokantis daug daugiau už šiandien į pokalbį atėjusias šviežiai iškeptas magistres mergytes. Kurios ateina su klausimu, kaip ir Romutis - "o kas mane apmokys?" O vaikis - "ne ne, man nereikia pagalbos, aš pats viską noriu pasibandyt, instrukcijos yra, internetas irgi...")

Džiaugiuosi it man būtų padvigubinę algą.
nugi laimė neišpasakyta. Gal netgi jis nemes mūsų specialybės ir neišeis į statybas...

chemically high on a carrousel

Nepamenu tikslios frazės iš korporatyvinio tūso, bet tai skambėjo panašiai į "darbo atžvilgiu tu daraisi visai kaip šefas". Ir kodėl mano atrodo, kad tai ne komplimentas?

Ja ja, jau ir Dzūkas suko man galvą apie pervargimus ir kelioliką valandų laboratorijoje, miegojimą po penkias valandas. Ir raukosi, kai sakau, kad jis pats toks. Reik juodu aplankyt, žvėriškai pasiilgau, kad Dovilė ant mūsų bartųsi už tai, kad plepam vien tik apie mokslą. (Rūtaisa, tamsta berods jau gerai pripratot prie tokių kalbų ;)).

Bet šefas net neprieštaravo dėl mėnesio trukmės atostogų. Rodos, gausis.

Užtat vakare, kai visi išėjo, išsprendžiau porą klonavimo klausimų. Pripaišiau spalvotų schemų, prikabinau ant spintų...