nuovargiai

(nekenčiu užtemimų. Jei dar pati sugebi susivaldyt, tai kas nors būtinai pritrolina)

Va, antį atidavėm.
Paštą išsiuntėm.
Pirštą nusimušiau.
Pavargau iki negalėjimo, o ataskaita vis dar graudžiai žiūri į mane.

mil millones

Nuostabi kava iš pat ryto, pietūs, pagaminti man iš vakaro - kone puiki diena, jei ne miego siautuliai, nuovargio lipnios letenos.

Ir nejaugi, nejaugi tokia maža smulkmenėlė, tas mažytis know-how, kurį lyg tarp kitko vienas latvis man pasakė eidamas kartu pietaut - nejaugi šita smulkmena išsprendžia mano vieno chimeriuko problemas per pastaruosius metus?
Nejaugi pajudės?

Maudžia sąnarius, nugara vėl pilna neišmasažuojamų skaudulių, net aikčioju. Visos merginos gripu grasinasi apsirgt, studentėms pakaitomis isterijos ir apatijos priepuoliai...

Klausausi gotanų ir širdies tvinksnių, laukiu teatro pirmadienį vakare, miego
savaitgalį ir gal netgi Rygos laukiu.

Noriu grybų ir grybaut.

Nebemoku pykti - nei dėl kvailų smulkmenų, nei dėl įprastų peckelio triukų, darosi keista ir tiek. Gal reikėtų piktai pasipurtyti, bet trūkčiodama, burbėdama judu tolyn.

Es una palabra importada, que existe en la gran mayoría de los idiomas europeos.

viena žąsis su keturiais žąsyčiais

Konferencijoje pasivaikščioju it išdidi mama žąsis su mažais žąsyčiais. Pasijuokiam patys iš savęs. Iš kitų. Seni pažįstami, seniai matyti. Pasižadu padėt, nes nepainioju tam tikrų dalykų tarpusavyje.

Prieš pat išvažiuodama sėdžiu ir šypsausi, taip, kad net studentas sunerimsta ir klausia, kodėl tokia keista. O aš tik taškus dėliojuos, galvoje. Ir suima juokas, susipratimai apie akis, šypsenas ir žmones.

Užtat kita vertus, pasibaigė visi tie mirtinai skubūs reikalai. Chimeros pajudėjo. Mėnuo ramaus darbo. Užtat, sako, ant manęs matosi, kad nuovargis it nuo stygos nutrūko. Skaudančios akys.

Ciniškai prisijuokiam su M.M., skaidriai ir jaukiai su Mx3, pusę nakties sėdim su studentais ir kalbamės apie viską. Apie tai, kad esu per gera laboratorijoje, apie keliones ir kalnus, Radauską ir chemijos egzaminus, su Čilės rezerve vynu, aitroku ir sodriu.

Skaudančios akys

Kažkas lyg nupurto, ir staiga norisi pasakyti, kad nekenčiu viso pasaulio, kai ko dar labiau. Suprantu, suvokiu, pamatau... Ir nekenčiu už tą suteiktą skausmą. Ir taip, kaip kažkada šaipiaus iš Ievutės, iš to jos by default visi žmonės yra geri, taip stabtelėjus suprantu, kad ir aš taip dažniausiai tikiuosi. Paika. Kaip tai paika.

O šiaip, ką. Studentai rytoj ginasi. Išdidi mama, etc. Turėtų visi labai gerai/puikiai apsigint, na... išskyrus vieną. Bet ten taip reikėjo, auklėjamaisiais tikslais. Kad žinotų, kad nusirašinėjimas ir tinginystė yra baudžiami.


Plakatas į konferenciją yra. Vienas. Iš trijų. Na, iš dviejų, trečiasis nelabai mano rūpestis. Saviškį per šią naktį pasidarysiu. O trečiąjį... Man labai gaila.

rasos

Tirpstame ir rasojame tvankiame karštyje.
Pasirašau, kad nenešiosiu trumpų suknelių, iššaukiančių marškinėlių ir šukuosenų. Turbūt tos mano raudonos kišeniuotos kelnės, paraitytos virš rausvų kojinaičių su oranžiniais bateliais puikiai įsipaišo į korporatyvinį verslo aprangos supratimą.

Močiutė epiškai supyksta, bet imu sau kartoti, suprasti, kad tai ne ji šneka, o jos senatvė ir ligos. Ir kad, deja, šį kartą neatsiprašinėsiu. Nors ji vistiek priverčia mane pasijusti kalta. Dėl to, kad gyvenu. Vistiek be galo nemalonu. Kad manimi nesidžiaugia. Kad į viską kaip į asmeninį įžeidimą reaguoja. O jei man nedrebėtų iš nuovargio rankos, aš gi galėčiau būt tokia laiminga.

Trečia para beveik nemiegojus, neišsiilsėjus, kažkada nutrūksiu ir nepabusiu kelioliką valandų.

Taip, suatestavo katedra, su pagyrimu, ir taip toliau, ir panašiai, visiems viskas patinka, sistemingas darbasi ir taip toliau, tik žinoma, šefas, ir jo milijonai, kuriuos galėčiau jam uždirbti, bet vis neuždirbu.
Dabar tiesiog dar trys plakatai, konferencija, vaikų gynimai, ir ir... ir tada turbūt viskas, tiesiog ramus chimeriukų glostinėjimas iki atostogų. O jų reikia.
Vakar skaičiavau, kiek metų nepailsėjusi.

Patys patumai

Siutulinga, dusinanti, karšta savaitė.

Kai norisi tik pusiaumiega gulėt kokioje nors vėsioje vietoje.

Išsiryškinu Varšuvos juosteles, pakrykštauju. Baru studentus ir vistiek apsisukus būnu jiems gera, per gera. Laboratorijos virtuvėlėje valgome melioną, nešvankiai juokaujame, gąsdiname naują vaikį.

Mokslininkai tikisi sukurti piliulę, kuri padės atsikratyti slogių prisiminimų, sako delfis.

Ir vistiek, vakar žaibuojant, sėdėjome balkone prie atverto lango. Ozonu kvepianti kakta ir gaivesnis oras.
Tik dvi savaitės, teliko dvi savaitės, jas tik ištempt, savo atestaciją, apsilankymą pas onkologę, vaikų gynimus, konferenciją, po to bėgte į vestuves pas D. ir V.


Ir muzika galvoje visiškai pakriko.

fėjos po prisnigusį mišką vaikšto su raudonais aukštakulniais

... ir tuomet iki kraujų prisitrina kulnus, palieka pėdas sniege ir gaudo raudonpilvius papūstuodegius genius.

Snaiges saugau blakstienose ir džinsų linkiuose.

PCRus miksuoju užsikimšus ausis argentinietišku tango ir kiek nepakančiai kalbuosi su mažiausiomis studentėmis.

Arbatą geriam su erškėtuogėm ir geru žodžiu Nazgulį minim.

Namus užklijuoju karamele ir miegu.
Neužsikaskite pusnyse, mielieji.

Escherio veidrodžiai ir purslai

Mhm. Susikaupėm ir savaitė praėjo, turbūt netgi sklandžiai. Nepaisant vėlyvų susirinkimų ir panikos. Atestacija ir patentas rankose.

Užtat dvi mažiausios studentės pasirodė. A. po pusdienio su jomis pareiškė, kad kelia kepurę prieš mano kantrybę. Aha.
Užtat nuo rytojaus trims mėnėsiams mano mylimas technologas prie mūsų prisijungia. Fainuolis dėdulė, plėšantis skruostus juokais ir lengvais ginčais. Ir auksinės rankos...

O šiaip - taškaus virtuvėje, purslojuos jaukumu ir šypsenomis. Ir labai stengiuos nesusirgt.
Ir ne, aš dar nelabai persidirbu. Beveik viskas kontroliuojama. Aš pasiilsiu.

Išsirėkėt?!

Na...
Aikit tamstos visi šikt.

Ir taip, kad jums visiems maloniau rėkaut būtų, aš palinksėsiu galva. Taip taip, aš dėl visko kalta. Aha. Žinoma. Būtiniausiai.

Atsiprašymai nepadės.
Ale nu visur, ir darbe, ir namie, nu...

Juoda upė

Juoda lygi upė po šlapdriba, raitosi ir kvėpuoja.

Išsekau šiandien, įtariu rytojaus audras prieš kontraktų pasirašymus... Bandau išvengt susirinkimo, bet turbūt vistiek, paskambins bent jau. Bet diena, prasidėjusi fraze "jau net keiksmažodžių nebėra šiai situacijai", negali būt labai jau gera. Na, ne mano problemos. Aš klonuoju. Chimeriukus. Taip, aš save raminu, ja ja. Žinom.

Et, truputį šiandien visų nekenčiu. Net kanapių kvapo kūno kremas nepadeda.
Ryt paskaita apie patentus, ajajai, nieko nepasiruošiau, manieji studentai daro pranešimus, sakosi viską padengsią... Bet dar iš praėjusių paskaitų likę spragų. Bet kaip vėlu. Ir taip jėgų nebėr.

Šeštadienį paskambino šefas ir pasakė, kad iš labės paima paskutinį spirito butelį. Shit.

Na, susiimu, parašau kelias skaidres apie fagų bibliotekas, ir viskas.
Hmm.

Vienok

Vienok, viskas gerai.
Pasižiūri į sningančią naktį.
Prisižviegi ryte 20 minučių su Dzūku telefonu.
Padangas pasikeiti.
Studentų auklėjimo feisbuku taktika pasiteisina, atėjo šiandie paspaudę uodegas.

Nors šiandien turbūt nuprotėsiu. Stručio taktika nebeveikia, ima baksnot pirštais, tikrindami, ar tikrai tikrai negyva.

Įgėriau 25g lime fusion finliandijos, bandau dirbt toliau.

demagogijos, mizantropijos ir taip toliau

Ah. Trūko man panelės A., kad pabitchintumėm. Merci tau, gerbiamoji.

Taigi. Šiandie man studentai bandė papirkt tortu, kad nukelčiau viena savaite tolyn literatūrinės bakalauro dalies svarstymą (sugalvojau planą - kas dvi-trys savaitės jie atneša po parašytą gabalėlį savo literatūrinės. Jau planus rodė, dabar turi atnešt pirmus juodraščius. Įvedame Zaulios režimą, taip sakant.). Na, kur gi mane tortu papirksi...

Tuomet mažieji studentai neapdairiai pasigyrė, kad per mano paskaitas jų grupiokai Dzūko paskaitas copy-paste'ino savo pranešimuose. Spėkit, kiek laiko aš užtrukau, kad paskambinčiau Dzūkui, ir paprašyčiau jo paskaitų skaidrių?

Dar negana mano bjaurizmų? Neturiu ką rytoj per paskaitą dėstyt. Apie chromatografijas jie per visus galus jau yra gavę medžiagos, nelabai randu ką genialaus naujo prisakyt. Trys skaidrės. Gal dar kokią vieną ištempsiu. Niežti pirštai padaryt mažą kolį. Nu visai visai mažytį. Neperspėjus. Iš tos pusės semestro, kurią jau aptarėm...

Bjauri bjauri. Nu.

Nieko. Man prie veido tai tinka.
Darbe prasedėjau 11 valandų, ir tik išėjus prisiminiau, kad pamiršau surinkti fermentatorių. Uff. Bet jo, chimeriukų turim... Studentams visai pusė velnio viskas sekasi.

Malta-Brighton

Pageidauju atvirukų iš abiejų taškų, danke.

Į veidą tėškė miego banga, nebegaliu su ja kovot, einu lovon.

dvi valandos su 5 minučių pertrauka, paskaita apie molekulinę biotechnologiją ir rekombinantinę DNR, balsas sėda, akių kontakto neprarandu. Reikiamais momentais studentai pakikena, klausimus jau irgi pradeda patys uždavinėt.

nice try and else.

Štai todėl mano studentai kvykia iš pasitenkinimo mūsų laboratorijoje. Nu kas jiems duos pažaist, m?

O palei upę vaikštau aš,
o iš anapus grūmoja kumščiu.
Ryto rūkas ir auksinė orda
Dainuoja pašėlusiu ritmu.

Šefas tik šiek tiek manim manipuliuoja. Nieks gi už kojos nelaiko pririšęs darbe po 10 valandų kasdien, nu. Ką padarysi, kad reik ganyt studentus, o prisėst ir pagalvot gaunasi ramybėje tik po šešių.


Ir nepaliaujamai klausausi George Carlin, makes me sane. Iki atostogų liko septynios darbo dienos.c

pasitikėjimai

teko peržiūrėt senus darbo žurnalus ir paburnot ant nebedirbančių. Nu ir kaip pasitikėt? Metus šonas į šoną kartu dirbt ir tyliai nuslėpinėt tokius dalykus?.. Žodžiu. Susilaikiau nuo paskambinimo ir pasibarimo. just not worth it...

Išsiryškinau šiek tiek foto.

Pavalgiau truputį...

Ir skaičiuoju dienas, likusias iki atostogų. Nu nes dar kiek, ir nebeturėsiu jėgų būt gera.

puiku

Priminkite man, kodėl aš džiaugiuosi, kai vieną iš mano studentų šefas visgi įdarbina? Ir kad tas vaikis, nemėgstantis teorijos, bet iš tikrųjų turbūt pats gabiausias iš maniškių, visgi gaus kelis papildomus litus... (trečiakursis bernas, mokantis daug daugiau už šiandien į pokalbį atėjusias šviežiai iškeptas magistres mergytes. Kurios ateina su klausimu, kaip ir Romutis - "o kas mane apmokys?" O vaikis - "ne ne, man nereikia pagalbos, aš pats viską noriu pasibandyt, instrukcijos yra, internetas irgi...")

Džiaugiuosi it man būtų padvigubinę algą.
nugi laimė neišpasakyta. Gal netgi jis nemes mūsų specialybės ir neišeis į statybas...

ehm, tai reikės abu semestrus mokytis?..

"oij. tai reikės abu semestrus mokytis?.." - tokia vat tai buvo reakcija mano studentų į tai, kad dėstysiu nuo rudens jų grupei abu semestrus, ne tik pirmą... Turbūt tai pagyrimas.

Dar vienas kompas apsivirusavo tiek, kad mums išjungė internetą. Pasirodo, jame buvo emulė... Studentai mirksi nekaltom akim, neprisipažįsta, bet įtariu, uždėsim jų useriams dar apribojimų. Internetiniai radijai, emulės ir travianai, in your face!

Tuomet nuo vakar vakaro išmušinėja saugiklius vandens sistema, inžinerius paskutinę dieną prieš atostogas įlėkė, išlėkė ir po penkių minučių vėl viskas perdegė... Kokioj kitoj laboratorijoje aš išmokčiau kaip pakeist saugiklius? Bandau išskaityt ir sugalvot, kur koks fuse'as. Ir kad neįdėčiau per didelės talpos, nes manualas gąsdina, kad kt. atveju užsidegsime. Lyg ir gerai viskas. Kol kas.

Ir pramečiau tą savo bakalaurą-genijų, kuris apvaizdos dėka į magistrą įstojo ir tikėjosi dar du metus pas mane prabūt. Na jau ne.

Atidaviau studentams sauso ledo dėžę. Žaidžia. Kvykia. Dūmus kriauklėje daro. Džiaugsmo pilnos kelnės.

Prašyčiau mane perspėti, jei šiandien dar kas nors suges. Ačiū.

sometimes you just have to wait.

Mirtinai reikalingasis sugedęs aparatas tiesiog ėmė ir įsijungė. Ir veikia. Lyg niekur nieko.

Studentai netgi beveik turi ką veikt ir savarankiškai darbuojasi.

Dairaus ir nebesuprantu, ką man dabar dirbt. Deadline'ai tie laukia, ir paskaitas rudens semestrui reik ruošt.
Įtartinai tyliai ir glotniai viskas jau, sakyčiau.

malonus nustebimas

Studentui iki bakalaurinio darbo pridavimo liko maždaug 10 mėnesių.
Pradėjo domėtis teorine dalimi ir galvoja, kaip jau čia pradėt rašyt. Praktinė dalis jau kelis mėnesius daroma. Pasiėmė mano visus turėtus visų mano studentų bakalaurinius darbus. Skaito. Mąsto.

(kiti tai pelės, tyli ramiai sau kampuose... nu gal pasiskaito pasidomi.)

Aš apakus. Totaliai. Palyginu su šių metų padėtimi, kai bakalaurinį darbą pamačiau pridavimo dieną...

Ryt irgi kelsiuos pusę šešių

"Atsisakyti yra nepedagogiška ir išsisukinėti yra žema" (R.) - sufeilinau ėjimą į Dainų šventę ten visaip kaip staugti patriotiškai minioje. Esmi kalta.

Močiutė kažkaip stebuklingai pradėjo stebėtis mano alergijos priepuoliu visam šitam. "Senas mašinėles" dabar dainuoja. AAargh.

Love is the extremely difficult realization that something other than oneself is real.
Gal aš einu vyšnių. Ryt reikės pradėt ruošt paskaitoms temas. Ir dar mane kankina jausmas, kad reik vieną mergytę pramest. Pakeičiau jai sritį, bet vis tiek neatrodo, kad mąstytų... (ir geri pažymiai visiškai nereiškia, kad gali dirbt labėje). Ir skauda man ten visaip sąžinę. Nors ir šefas jau mosikavo ranka, kad mesčiau.