Aštrieji pipirai ir muskatas

Gauname braškių, šalavijo ir raudonėlio, termosą ir knygų, nuvargstame šimtąjį kartą pasakodami apie povestuvinę Norvegiją.

 Bet viskas gerai. Dar pratempt tą trečiadienį su paskutine privalomąja atestacija, ir tuomet po truputį tiesiog viskas taip lygiai, kaip gali būti mūsų gyvenime.
Turbūt baseino lankymas, piešimo vakarai, rašymo tvarkaraštis, banginių šonkauliai ir nuotraukos, fotoaparatų jaukinimasis ir kelionė į Tytuvėnus gal. Pirmos tokios atostogos.
To do lists lapeliai ant šaldytuvo, nes gi reikia mielinių belgiškų karamelizuotų vaflių, citrinžolės vištienos troškiny, vandeniniai česnakai ir moliūginė duona, sūdytos citrinos ir ir ir... pinhole kamera vienokia ir kitokia, yashicos baterijos ir art deco kodakiukas.
Išmokti dviračiu važiuot, ar ką.
Ir nepamiršt kvėpuot.

kai apkabinsi mane

Žliaugte žliaugia nuovargis, sunku išeit iš ultragarsinio darbinio režimo po "padaryk tai ir tai per valandą", bet kuo džiaugiuos, tai - visi padėkoja. Mandagumas man nugarytę glosto, aha.

Yoshida broliai groja man melodijas dokumentų tvarkymui, kolegos pasakoja šiaip paikas istorijas apie viską, laužom metalines detales, kalbamės apie stojimo į universitetą džiaugsmus. Kaip nebedarytumėm to, ką jau padarėm.

O vakare, vakare, mane lepins. Nosis dangun iškelta ir visa pasipūtus.
(Tik jau taip sunku dirbt)

tdn tdn tdn

Argentinietiški traukiniai dunksi galvoje, prifotografuotas rūkas spurda neišryškintoje juostelėje ir mane pagavo įkvėpimas sutvarkyti dalį spintos.

Aplijus akiniams, pasaulis išsiskaido į facetinius vaizdus. Oranžiniai vėlyvi grybai ant nuvirtusių medžių, voratinklių lopšiai lašams, šimtai rudos ir pilkos atspalvių. Pageltusi žolė ir antys, nesibaidančios tik manęs. Kaip gera išsimiegot, pabust nuo šypsenos, išeit pasivaikščiot ir išgerti idealios kavos.

Mano rūkai, neišsisklaidantys ir lipnūs, prišaukinėjantys žiemą ir šviesias dienas, skaidrų šaltį ir kalėdinius pyragus.
Miestą ir vaizdus sulankstyti į Rubiko kubą, namus iškvėpinti pyragais ir meile.

mil millones

Nuostabi kava iš pat ryto, pietūs, pagaminti man iš vakaro - kone puiki diena, jei ne miego siautuliai, nuovargio lipnios letenos.

Ir nejaugi, nejaugi tokia maža smulkmenėlė, tas mažytis know-how, kurį lyg tarp kitko vienas latvis man pasakė eidamas kartu pietaut - nejaugi šita smulkmena išsprendžia mano vieno chimeriuko problemas per pastaruosius metus?
Nejaugi pajudės?

Maudžia sąnarius, nugara vėl pilna neišmasažuojamų skaudulių, net aikčioju. Visos merginos gripu grasinasi apsirgt, studentėms pakaitomis isterijos ir apatijos priepuoliai...

Klausausi gotanų ir širdies tvinksnių, laukiu teatro pirmadienį vakare, miego
savaitgalį ir gal netgi Rygos laukiu.

Noriu grybų ir grybaut.

Nebemoku pykti - nei dėl kvailų smulkmenų, nei dėl įprastų peckelio triukų, darosi keista ir tiek. Gal reikėtų piktai pasipurtyti, bet trūkčiodama, burbėdama judu tolyn.

Es una palabra importada, que existe en la gran mayoría de los idiomas europeos.

Burtai

Buriu ir kerus mezgu. Tyliai burtus iššnabždėti, pirštų galais palytėti.

Atsirado įkvėpimas tvarkytis.
Rinkti rudenio žoles ir sudžiovint. Viržiai jau kvepia.
Kepti antį su antaniniais obuoliais ir čiobreliais. Suplakti morengus.

O antradienį vėl paskaitos, vėl iš naujo tos apvalios akys, nesusipratimai, nepakantumai, tinginystės. Ir gal koks vienas vaikas, išgirsiantis, kas jam sakoma.

Ir dar sapnavau, kad jau dabar metinė doktorantūros ataskaita man, gal J. diserio rašymo nerimastis persiduoda, visa susipanikavau, kad nei straipsnio, nei publikuotinų duomenų. Nesvarbu, kad kaip tik per šią vasarą ir gavosi labai nemažai naujų duomenų. O kontraktas bus toks, kad niekur nieko nepaskelbsi.

Gaila, kad pasaulinį hepatito kongresą Oksforde nukėlė nenumatytam laikui. Taip norėjau. Ir dar žiemai Paryžiun noriu. Arba kovo pradžioj, kai tik magnolijos prasidės.

Jau noriu savo gimtadienio. Ir dovanų.

pjūklas

Kai aš buvau gal 14 metų amžiaus, mane vienas senas prieškarinio cirko konferansjė bandė įkalbėti tapti cirkininke.
Močiutei sakė - na, Jurgita Maksimilijanovna, pagalvok - užsiimtų ekvilibristika, grotų mažyte bandonja ir muzikiniu pjūklu. Gal lengvoji akrobatika netgi. Ir beveik norėjau, tiesą pasakius - jei tik Lietuvoj būtų padorus didelis cirkas. Siūbuot ant skardinių ir lentelių bokštelio, mosikuot rankomis it nepaskrendančiam paukščiui ir sugroti kažką graudaus.
Tas beveik šimtametis Vasilij Fiodorovič žadėjo viską, kad tik tapčiau jo paskutiniu projektu - tu tik mesk mokyklą ir ateik treniruotis. Pasamdysiu tarnaitę, viskas jums bus gerai, o tu tikrai gali groti muzikiniu pjūklu.


Ir po keliolikos metų stoviu pievoje, pilnoje jonažolių, katpėdėlių ir kanadinių ramunėlių, klausausi gotanų ir erase una vez su graudžia pjūklo melodija. Žiūriu į temstantį dangų, į juodą katiną, ežiukus baltomis priekinėmis kojomis, bandančius apsimesti, kad manęs nėra.
Vėlyvi vasariniai vakarai po lietaus, smagu ir malonu.

Apeinu būsimus fabrikėlius, pas kaimynus bus raudonas fasadas, o mes žali, bet pieva dar nenupjauta, medžiai neiškirsti.

Pietaujame vidurnaktį, nes tik tada pasibaigia visi darbai.

O šiandien krykštauju dėl to, kad su tuo pagyvenusiu prancūzakalbiu lenku šlėkta judame ir mąstome vienu tempu. Padarome per 15 minučių darbą, kurį peckelis nukėlinėjo gal savaitę. Suprantame vienas kitą, į "reikėtų padaryti tai", abu atsakome "jau padariau".

Chimeriukas augt ėmė vienas. Kas irgi yra labai gerai. Jau beveik džiaugiamės.

Kirpėjas labai juokėsi, išgirdęs, kad ketinu auginti plaukus. Padarė, kaip pats sakė - valiūkiškas garbanas.

Taip. Ir artėjančių atostogų proga, savaime suprantama, darboholizmas bum bum bum.

androidas ir gervės

Kaip baisu suprast, kad aš nesiilsėjau jau daug metų. Tiesiog va taip - atostogų gal ir turėjau, bet apie poilsį šnekos net nėr.

Miegoti ir prabust nuo klykiančios gervės. Kvepėti miegu, o ne nuovargiu.

Nieko neveikti beveik kiaurą dieną.

Sugaudau rytinius rūkus drėgnais voratinklių lopšiais pievoje, suskaičiuoju po stogo kampu gyvenančius šikšnosparnius, išbaidau visus buožgalvius. Rasa ant pirštų, rausvi debesys, dvigubi horizontai virš miškų.

Pavalgiau, išmiegojau, pailsėjau. Kaip keista. Ir gera.

pirštų galiukais

Pirštu galiukais, įtrint, įsikibt, nurinkti pūkelius nuo skruostų, pasėdėt ramiai ant suoliuko parke.

Atsakyt, kad viskas man gerai, taip taip, aš tik pabyrėjau, zyziu...
Taip, norėčiau būt linksma ir nebyrėti gabaliukais. Bet pailsėjus pailsėjus.

Ir tai praeis.
Savaitgalį kaiman, trečiadienį su mergaitėmis pažviegt, ir atsigausiu. Akys šypsosis ne tik tyloje.

Patys patumai

Siutulinga, dusinanti, karšta savaitė.

Kai norisi tik pusiaumiega gulėt kokioje nors vėsioje vietoje.

Išsiryškinu Varšuvos juosteles, pakrykštauju. Baru studentus ir vistiek apsisukus būnu jiems gera, per gera. Laboratorijos virtuvėlėje valgome melioną, nešvankiai juokaujame, gąsdiname naują vaikį.

Mokslininkai tikisi sukurti piliulę, kuri padės atsikratyti slogių prisiminimų, sako delfis.

Ir vistiek, vakar žaibuojant, sėdėjome balkone prie atverto lango. Ozonu kvepianti kakta ir gaivesnis oras.
Tik dvi savaitės, teliko dvi savaitės, jas tik ištempt, savo atestaciją, apsilankymą pas onkologę, vaikų gynimus, konferenciją, po to bėgte į vestuves pas D. ir V.


Ir muzika galvoje visiškai pakriko.

moteriškumas

Kaip gera šokti basai, kai dainuoja Avis.

Iki keturių ryto nemiegot.

Džiaugtis vakaru ir savimi.

Apie androidus ir žmones. Praskelta galva.

Ištiest rankas.

vėl

vėl tas beprotiškai malonus nemiegojimo nuovargis. Bandyti sušnibždėt, kad... ne, užteks, turbūt jau per gerai. Turbūt per smarkiai spaudžiu pirštais, bet dingstu ir nebemąstau.
Išgerti ievų kvapo.

Tuomet man sako, kad reik priaugti dar tris kilogramus, kad teks kibinus su sviestu ir uogiene valgyt.

O šiandien lėkt, su D., Blusynės kiemelin. Ko nors gaiviai kvapnaus, aštraus ir su žolelėm.
Ir rodos straipsnį priėmė į British Journal of Cancer, tiesa, ne iš manosios temos, bet vistiek kaip gera. Parašau į konferenciją vieną tezę, dar dvi beliko, bet reik jau tuoj, ryt ryte...
Bėgte. Daug ko nespėju.
Močiutės gimtadienis penktadienį.

Blakstienų kraštais

Pražysta klevai, ir gerklę gniaužia pasiutiškai, bet nulyja gaiviai ir galima kvėpuot.

Katiniški miegai sekmadienio rytą, paukščiai ir saulėkaita, višta su laimu ir žolelių sviestu.
O po to besipešantys tarpusavy kolegos, piktas prarabas, darbadienis iki 23:20, studentų muštravimas, "o die, liko tik penkios savaitės diplominio rašymui!"
Rankose juodai balta juostelė ir senas japoniškas fotoaparatas Yashica, portretuoju kolegas, besivaipančius ir rėkiančius... Dar kelios neišryškintos, pinhole režimai, skaidrių juostelės.
Darbų darbelių, bet smagu, įdomu, smalsu.

Blakstienų kraštais tipena laimė.

Ieva

Ieva linguoja ir bando prasprogt.

Įkarščio pagauta, smarkiai aptvarkau savo kambarį, išmetu krūvą šlamštų, kartu su kai kuriomis mintimis ir prisiminimais.
Pavasaris ištiko.

Sloga, alergijos. Nerimastys. Bet visgi šypsena.
Ir parašiau popierinį laišką, dabar spirgu, kaip reik surasti voką, nupirkt ženklelį.

fėjos po prisnigusį mišką vaikšto su raudonais aukštakulniais

... ir tuomet iki kraujų prisitrina kulnus, palieka pėdas sniege ir gaudo raudonpilvius papūstuodegius genius.

Snaiges saugau blakstienose ir džinsų linkiuose.

PCRus miksuoju užsikimšus ausis argentinietišku tango ir kiek nepakančiai kalbuosi su mažiausiomis studentėmis.

Arbatą geriam su erškėtuogėm ir geru žodžiu Nazgulį minim.

Namus užklijuoju karamele ir miegu.
Neužsikaskite pusnyse, mielieji.

suglostyt šypsenas į krūveles

ir subert į vokus, užklijuot ir paslėpt. Prikaišiot pilnus kampelius, kad kaskart atrasčiau netikėtai.

Taip taip, kita savaitė bus baisi. Atestacija, katedrinis posėdis, šefo reikalų tvarkymas per tą patį posėdį. Jis išeis, o aš liksiu kaišiot jo popierius visokiems piktų dėdulių parašams... Et, baigt greičiau tą doktorantūrą, nors imk ir rašyk po trijų metų diserį.
Ir chimeriukai neidealūs, ir vis koks aparatas apgenda. Bet kitam kampe kas nors pavyksta, ir šokinėjam žviegiam su Ingriduže, atspėjusios konsolės slaptažodį. Ir pusryčius visos keturios tvarkingai valgom, kikendamos, apkalbėdamos ir besišaipydamos.

Filmo pažiūrėjimas tik giliau įgręžė tą seną prancūzišką šansoną, quand je reve, je reve de lui, ir suku melodiją gomuryje, galvoje, sapnuose.

n'il'pas beau, n'il'pas riche

(visų pirma išlindo frazė, tuomet - daina, tada - filmas. Reik pasižiūrėt, turbūt. Dar kartą.)

Pametu ant grindų savo žandikaulį po laiško "Žinai, Zaulia, tu mano herojė... ", tuomet kartu su savigarba susirenku jį ir atsakau:
daugiavaikės motinos multitaskingas, gerbiamieji, su keturiais studentais susitvarkyt... Nors jie pas mane jau savarankiški. Beveik.

Vienas chimeriukas nesigavo. Šūds. Nežinia, kame ten reikalas, ryt dar smulkmenas išsiaiškinsiu, kur klaidos. Užtat kitam studentui pajudėjo mirtinai užstrigę reikalai, rods, jau visai galima netgi ir bakalaurinį rašyt.

Ežiukai - viskas, paskutiniams dviem žmonėms atidėta, laukia savo eilės. Bet kažkaip niuksi mane dar daryt... Tingiu, atsakingai pareiškiu.

Rytas prasidėjo žinia, kad su laboratorija gali tekt kraustytis ne po trejų, o po pusantrų metų, plaukai šiaušias, eisiu atostogų, tik per mano lavoną, eikit visi šikt, tąjį-anąjį, aš tikrai nepakuosiu šitos labės vėl į dėžes. Ne. AAAAghr. Nors, žinia - teks viską ir padaryt. Ir įsikurdinėt nuo nulio vėl. Et. Bet namo fasadas bus žalias...

Vienok

Vienok, viskas gerai.
Pasižiūri į sningančią naktį.
Prisižviegi ryte 20 minučių su Dzūku telefonu.
Padangas pasikeiti.
Studentų auklėjimo feisbuku taktika pasiteisina, atėjo šiandie paspaudę uodegas.

Nors šiandien turbūt nuprotėsiu. Stručio taktika nebeveikia, ima baksnot pirštais, tikrindami, ar tikrai tikrai negyva.

Įgėriau 25g lime fusion finliandijos, bandau dirbt toliau.

In short

"In short, when you become an exhausted, hypocritical, vain and stupid creature, that’s when it’s high time to do yourself some good".

Šiandien meh buvo truputį visokia. Ir tai praėjo. Ar padariau sau ką nors gero? Ramybės truputį daviau, aha.

Ryt pūstų sijonų tūsas. Atsakingai pareiškiu, kad bantų neberandu. Sijonas... Aij. Improvizuosim. Vat ketvirtadienį aš pažadu - ir darbe neužsisedėsiu, ir laukan neisiu, ir namo, ir išsimiegosiu. Vat.

Bent jau korporatyve bėdų apmažėjo.

I'm still exhausted, I'm still weary, bet bent jau lovoj ir tuoj tuoj miegosiu.

Jau gavau nurodymų dėl lauktuvių iš Suomijos - mažas sloikiukas geltonųjų aviečių uogienės. Anyone else? (Degtinę Finlandia studentams lietuviškam duty free nupirksiu, nepasius.)

demagogijos, mizantropijos ir taip toliau

Ah. Trūko man panelės A., kad pabitchintumėm. Merci tau, gerbiamoji.

Taigi. Šiandie man studentai bandė papirkt tortu, kad nukelčiau viena savaite tolyn literatūrinės bakalauro dalies svarstymą (sugalvojau planą - kas dvi-trys savaitės jie atneša po parašytą gabalėlį savo literatūrinės. Jau planus rodė, dabar turi atnešt pirmus juodraščius. Įvedame Zaulios režimą, taip sakant.). Na, kur gi mane tortu papirksi...

Tuomet mažieji studentai neapdairiai pasigyrė, kad per mano paskaitas jų grupiokai Dzūko paskaitas copy-paste'ino savo pranešimuose. Spėkit, kiek laiko aš užtrukau, kad paskambinčiau Dzūkui, ir paprašyčiau jo paskaitų skaidrių?

Dar negana mano bjaurizmų? Neturiu ką rytoj per paskaitą dėstyt. Apie chromatografijas jie per visus galus jau yra gavę medžiagos, nelabai randu ką genialaus naujo prisakyt. Trys skaidrės. Gal dar kokią vieną ištempsiu. Niežti pirštai padaryt mažą kolį. Nu visai visai mažytį. Neperspėjus. Iš tos pusės semestro, kurią jau aptarėm...

Bjauri bjauri. Nu.

Nieko. Man prie veido tai tinka.
Darbe prasedėjau 11 valandų, ir tik išėjus prisiminiau, kad pamiršau surinkti fermentatorių. Uff. Bet jo, chimeriukų turim... Studentams visai pusė velnio viskas sekasi.