norai

Užsimanau mažos baltos šilkinės suknelės.
Ir mėlynų nėrinių.
Ir išlėkt vakare į miestą rūbų pirkt.

Taip ir padarysiu. Pavasaris, turbūt.

Tuopų pūkų verpetai

Tuopų pūkų verpetai suka spiečius ties šviesoforais, susimeta į medūziukus ir puola lietaus balų pakraščius.

Buddhistai, dharma ir bulkutės.

Šefas vėl paskambina vėlai, neatsiliepiu, atkolioja gretimus du vyriškius. Tai aš ir patylėsiu ta proga gal.

Buvęs studentas rašytinės rekomendacijos prašo. Korporatyvan lenda. Ir va kažkaip nesinori rašyt. Antra diena kaip medituoju ties keliomis frazėmis ir nuosprendžiu - pakart ar paleist. Geras žmogus ne profesija?

"Your order has been shipped." O jau yra, o jau galima čiupinėt?

Ir vėl ant manęs supyko, nors dar vakar viskas gerai buvo. Ir nežinau, kodėl, kuri smulkmena šįkart... Piktai, šaltai, "tu turi dabar savo gyvenimą", ir tai skamba kaip kaltinimas...

Krantinėje

Taip, sėdžiu krantinėje vėlyvą vakarą, žiūriu į praeinančius licėjistus ir nestabdau jų.

Šoninėn ašin įsiremiu lengvai.
Nes taip man reikia, kartais įsikibt, žinot, užuost. Ir taip, aš plepi. Ir dažnai ir daug ką kartoju.

Wrap-around joy ir el impulso antiguo y sutil, del eco de tu perfume.

Muzikoje pasiklysti, skęsti, maudaisi.
Ir nors vakar jau rėkiau taip, kad net kolegės atėjo žiūrėt, nemoku būt pikta. Susibalamūtinu jau sekančią sekundę, pasidaro gėda, gaila, bandau save teisint. Žinau, mano studentai su visom kojom, purvinais batais man ant galvos sėdi, taip taip, bet taigi...

O poryt į panelę Avį. Su juostiniais fotoaparatais. Išsibučiuojam su ta panele šimtą mulimonų kartų ir kartu jaudulingai laukiame to koncerto.
Ir taip taip, AC/DC, jau noriu-laukiu, gal labiau kelionės, pasibuvimo su draugais, pasivaikščiojimo Varšuvoje.

Ir tas mano nekantrumas. Dovana. Sugalvojau. Nupirkau. Noriu visiems pasigirt ir jau dabar padovanot. Nors tu sprok, koks nekantrumas.

Ieva

Ieva linguoja ir bando prasprogt.

Įkarščio pagauta, smarkiai aptvarkau savo kambarį, išmetu krūvą šlamštų, kartu su kai kuriomis mintimis ir prisiminimais.
Pavasaris ištiko.

Sloga, alergijos. Nerimastys. Bet visgi šypsena.
Ir parašiau popierinį laišką, dabar spirgu, kaip reik surasti voką, nupirkt ženklelį.

žalias ledas, lietaus garsai

Važiuojant paupiu, aikčioju.

Žalsvas lygus ledas po grėsmingu virvenančiu vandeniu, juostuotos rudai juodos susigrūdusios lytys... Didžiulis kiras ant suzmekusio sniego, tarp ančių pripėduotų raštų. Greitesnė upė, jaučia pavasarį.

ir lietus, lietus man labai patinka.

diena beprotiška pasitaikė, susijaudinau, pasiguodžiau ir apsiraminau. Kaip gerai, kad jūs esate pas mane. Paglostot nosį, apkabinat...

Aaah. Ir dar. Akinių istorija. To make long story short... Mano kasdieniniai akiniai dėl kenksmingų sąlygų darbe labai prastai "rodo vaizdą". Todėl vaikštau su asmeniniais, mano dioptrijų darbiniais - apsauginiais plastikiniais akiniais - monstrais. Kaip vėžliukas. Gogliai. Arba kaip mūsų visų vaikystėje, kai gerai išsišiepus, žandų viduriuku pasieki savo akinių rėmelius. Visiems pilna džiaugsmo... O žinant mano darbo grafiką, aš taip vaikščiosiu dar mėnesį, iki prisiruošiu nusipirkt normalius naujus akinius;)