poilsis bėgant

Palubės lempa tvinkčioja nuo pirštų dideliame arbatos puodelyje, o po vokais susikaupia lipnūs galvos skausmo likučiai, karštis ir nuovargis. Nuo šalčio įsiskaudę pečiai.

Ir mane suvynioja, užkloja, prabundu nuo besiveržiančios pro palėpes langus saulės, nuo žvilgančių snaigių, išsimiegojus.
Pilkoji zylė lesykloje, smilginis strazdas raugerškyje. Po to bėgte dar į ligoninę, truputį nerimasties, truputį juoko.

Vis dar kur nors skauda. Bet sveikas protas truputį susidėliojo, įkvėpti gaunasi ir turbūt galima normaliai pradėti dirbti, sudėlioti paskutinius puzlio kampučius, aprašyti viską, suklasifikuoti, perdėlioti mėgintuvėlius, sugalvoti chimeriukams pravardes.

Pailsėjau. Minkšta. Ir labai labai snūdi.

androidas ir gervės

Kaip baisu suprast, kad aš nesiilsėjau jau daug metų. Tiesiog va taip - atostogų gal ir turėjau, bet apie poilsį šnekos net nėr.

Miegoti ir prabust nuo klykiančios gervės. Kvepėti miegu, o ne nuovargiu.

Nieko neveikti beveik kiaurą dieną.

Sugaudau rytinius rūkus drėgnais voratinklių lopšiais pievoje, suskaičiuoju po stogo kampu gyvenančius šikšnosparnius, išbaidau visus buožgalvius. Rasa ant pirštų, rausvi debesys, dvigubi horizontai virš miškų.

Pavalgiau, išmiegojau, pailsėjau. Kaip keista. Ir gera.