Palubės lempa tvinkčioja nuo pirštų dideliame arbatos puodelyje, o po vokais susikaupia lipnūs galvos skausmo likučiai, karštis ir nuovargis. Nuo šalčio įsiskaudę pečiai.
Ir mane suvynioja, užkloja, prabundu nuo besiveržiančios pro palėpes langus saulės, nuo žvilgančių snaigių, išsimiegojus.
Pilkoji zylė lesykloje, smilginis strazdas raugerškyje. Po to bėgte dar į ligoninę, truputį nerimasties, truputį juoko.
Vis dar kur nors skauda. Bet sveikas protas truputį susidėliojo, įkvėpti gaunasi ir turbūt galima normaliai pradėti dirbti, sudėlioti paskutinius puzlio kampučius, aprašyti viską, suklasifikuoti, perdėlioti mėgintuvėlius, sugalvoti chimeriukams pravardes.
Pailsėjau. Minkšta. Ir labai labai snūdi.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą