Pajutau, kad einu išsitiesus. Ne skubomis, ne persisukusi, o ramiai ir išdidžiai.
Rytinė upė kvėpuoja moja moja dvaselėmis, kylančiomis iš neužšalusių kampų, ledas pakrantėse susišiaušęs it snieginių dinozaurų nugarėlės, saulėkaita ir kietas sniegas su rogučių vėžemis.
O gal gi tai? Viskas? Turbūt. Su laiku nebeliks net pykčio, viskas išnyks.
Naminė duona namus užkvėpino, miego likučių trūksta, šiek tiek netvarkos ir nešvarus kilimas, bet viskas gerai, viskas gerai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą