Spengianti tyla griaudžiančiame danguje. Žaibuoja.
Ir vėtra.

pjūklas

Kai aš buvau gal 14 metų amžiaus, mane vienas senas prieškarinio cirko konferansjė bandė įkalbėti tapti cirkininke.
Močiutei sakė - na, Jurgita Maksimilijanovna, pagalvok - užsiimtų ekvilibristika, grotų mažyte bandonja ir muzikiniu pjūklu. Gal lengvoji akrobatika netgi. Ir beveik norėjau, tiesą pasakius - jei tik Lietuvoj būtų padorus didelis cirkas. Siūbuot ant skardinių ir lentelių bokštelio, mosikuot rankomis it nepaskrendančiam paukščiui ir sugroti kažką graudaus.
Tas beveik šimtametis Vasilij Fiodorovič žadėjo viską, kad tik tapčiau jo paskutiniu projektu - tu tik mesk mokyklą ir ateik treniruotis. Pasamdysiu tarnaitę, viskas jums bus gerai, o tu tikrai gali groti muzikiniu pjūklu.


Ir po keliolikos metų stoviu pievoje, pilnoje jonažolių, katpėdėlių ir kanadinių ramunėlių, klausausi gotanų ir erase una vez su graudžia pjūklo melodija. Žiūriu į temstantį dangų, į juodą katiną, ežiukus baltomis priekinėmis kojomis, bandančius apsimesti, kad manęs nėra.
Vėlyvi vasariniai vakarai po lietaus, smagu ir malonu.

Apeinu būsimus fabrikėlius, pas kaimynus bus raudonas fasadas, o mes žali, bet pieva dar nenupjauta, medžiai neiškirsti.

Pietaujame vidurnaktį, nes tik tada pasibaigia visi darbai.

O šiandien krykštauju dėl to, kad su tuo pagyvenusiu prancūzakalbiu lenku šlėkta judame ir mąstome vienu tempu. Padarome per 15 minučių darbą, kurį peckelis nukėlinėjo gal savaitę. Suprantame vienas kitą, į "reikėtų padaryti tai", abu atsakome "jau padariau".

Chimeriukas augt ėmė vienas. Kas irgi yra labai gerai. Jau beveik džiaugiamės.

Kirpėjas labai juokėsi, išgirdęs, kad ketinu auginti plaukus. Padarė, kaip pats sakė - valiūkiškas garbanas.

Taip. Ir artėjančių atostogų proga, savaime suprantama, darboholizmas bum bum bum.

oh dear god, please fuck off.

Aplimpame karščiu, padorumas ištirpsta, iškirptės, pakelti sijonai, ledukai ir ledai, jogurtas pietums...

Smulkmenos smulkmenėlės, veda iš proto, bėgioju, baruosi. Ir stabteliu vakare, nusišypsau, kaire akimi žiūrėdama į tamsoką kielės jauniklį.
Ryt dėdulė mokslinis vadovas atsikraustys, rašysim bendrus planus, bandysim susidėliot savas problemas. Aptariame siestos galimybę.

Paukščiai jūs visi pas mane, paukščiai - apuokai, varnos, šarkos bei žvirbliai. Pingvinai dar.

androidas ir gervės

Kaip baisu suprast, kad aš nesiilsėjau jau daug metų. Tiesiog va taip - atostogų gal ir turėjau, bet apie poilsį šnekos net nėr.

Miegoti ir prabust nuo klykiančios gervės. Kvepėti miegu, o ne nuovargiu.

Nieko neveikti beveik kiaurą dieną.

Sugaudau rytinius rūkus drėgnais voratinklių lopšiais pievoje, suskaičiuoju po stogo kampu gyvenančius šikšnosparnius, išbaidau visus buožgalvius. Rasa ant pirštų, rausvi debesys, dvigubi horizontai virš miškų.

Pavalgiau, išmiegojau, pailsėjau. Kaip keista. Ir gera.

lietaus krumpliai

Lyja, lyja, kaip gera.
Norisi kurti haiku apie minkštą vasaros šiltumą ir lietaus krumplius, beldžiančius į skardinę palangę.
Apie šlapius paukščius jazminų šakose ir putotą žemę.

Prisiminti, kaip vaikystėje didžiausias džiaugsmas buvo vytis perkūniją, eiti pasivaikščioti su botais per naktines balas.


Temperatūra, nuovargiai, ryt darban. Slogus sapnas naktį.
Ir laukiu rytojaus, porytdienos, trečiadienio vakarų, ir ilgo savaitgalio.

Bet šiaip tai. Kaip gera.