n'il'pas beau, n'il'pas riche

(visų pirma išlindo frazė, tuomet - daina, tada - filmas. Reik pasižiūrėt, turbūt. Dar kartą.)

Pametu ant grindų savo žandikaulį po laiško "Žinai, Zaulia, tu mano herojė... ", tuomet kartu su savigarba susirenku jį ir atsakau:
daugiavaikės motinos multitaskingas, gerbiamieji, su keturiais studentais susitvarkyt... Nors jie pas mane jau savarankiški. Beveik.

Vienas chimeriukas nesigavo. Šūds. Nežinia, kame ten reikalas, ryt dar smulkmenas išsiaiškinsiu, kur klaidos. Užtat kitam studentui pajudėjo mirtinai užstrigę reikalai, rods, jau visai galima netgi ir bakalaurinį rašyt.

Ežiukai - viskas, paskutiniams dviem žmonėms atidėta, laukia savo eilės. Bet kažkaip niuksi mane dar daryt... Tingiu, atsakingai pareiškiu.

Rytas prasidėjo žinia, kad su laboratorija gali tekt kraustytis ne po trejų, o po pusantrų metų, plaukai šiaušias, eisiu atostogų, tik per mano lavoną, eikit visi šikt, tąjį-anąjį, aš tikrai nepakuosiu šitos labės vėl į dėžes. Ne. AAAAghr. Nors, žinia - teks viską ir padaryt. Ir įsikurdinėt nuo nulio vėl. Et. Bet namo fasadas bus žalias...