Kuo tu būsi užaugusi?

музыка создает пространство, в котором обитают наши души. БГ, май 2005. Радио Аэростат

Ir tada aš prisimenu, kad kažkada, manydama, kad per prastai groju, norėjau būt muzikologe. Asociatyviai iškyla Gidonas Kremeris su savo "lyg staiga mano sielvartas ir nerimastis įgijo vardą", ir aš iškapstau iš po krūvos CD tą "8 seasons. Vivaldi/Piazzolla".

Ir nors širgėla turi tūkstantį vardų...
Kremerio Vivaldžio metų laikai praranda taisyklingą, juvelyrinę barokinę geometriją, užspringsta kimiais altais, ataidinčiais iš piazzolliško tango. Su lengvu įstrižumu, rudeninės Baltijos jūros bangavimu įgauna naują formą. Nesugadindamas genialumo įspūdžio, Gido žaidžia solo melodijomis lyg tais debesimis iš Brodskio eilėraščio. Barokiniais, baltais ir skulptūriškais. Ir nesuvoki, kad staiga jau grojamas tango. Po vivaldiško pavasario, kurio venecijietiškas blizgumas per du šimtus metų nusitrynė, pradeda sruventi nerimastinga Buenos Airių vasara, su melodijų blyksniais iš baroko, ir nebežinau, kam dėkot už šią įžvalgą - Gidonui ar aranžuotojui Lioniai Desiatnikovui... Kimūs Buenos Airių riksmai susipina su violončelės solo, ir vėl tenka papurtyt galvą, nes nebesuvoki, kur esi - Venecijoj, vėjuotam pajūry?

Ir taip ratu. Aštuoni metų laikai, pasibaigiantys pavasariu Buenos Airese, kiek grubiu, beviltišku, nutrūkstančiu beveik netikėtai. Ir tada, tyliai tyliai, fone toliau aidi Vivaldis harpsichordu.

Visgi aš nei groju, nei esu muzikologė. Ir šokt laiko nėr. Gal klonavime mano muzika?