gėla ir sniegas

kas paukštį nupraus, apkabins ir priglaus? Gal tik pirštai lietaus...


Jei turėčiau ilgus plaukus, nešiočiau kasą ant peties.
Susisiūčiau savo rudą paltą raudonais storais siūlais, išilgai nugaros.
Išsitraukčiau proprosenelės kaišytinę prijuostę su raudonom lelijom.
Jei turėčiau mamą, prisiglausčiau prie jos kakta.

Ir ne išsklaidyt savo skausmo gniutulo gerklėje ėjom, o žinot, kodėl verkiam.

Pažliumbėm. Pasivaikščiojau per sningančias pievas su tankiomis eglaitėmis tol, kol sniego į pūkuotus batus pribyrėjo.

O po to porą dienų tiesiog bandėm ilsėtis pavargdami. Pasivaikščioti prie šlamančios garbanotomis ledo lytimis Neries, sugauti porą paukščių, smilginį strazdą, lesantį raudonas uogas, svirbelius su kuodais, nardančią mandarininę antį... Smagiai sušalti, apsnigti akinius, prisvajot gabalėlį. Viskas gerai, viskas gerai.

Namai kvepia sausainiais ir karameliniais morengais.

švelnus siluetas

Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą...

Primena Licėjų, Astą Karaliūnaitę, mano lietuvių kalbos užrašus raudonu tušinuku.
Ir kaip ji pasakė - dabar jums lengviausia svajoti.

Ir vis dar svajojam, manau.

Rudeniniais obuoliais kvepia, biriomis baltomis bulvėmis ir sutręšusia žole.