Bronziniai veidrodiniai Verkių dvaro tvenkinėliai savo pakraščiukuose susidėlioja mozaikas iš pasenusių dumblių ir spalvotų lapų atspindžių. O plieninė aprūdijusi upė šiek tiek garankščiuojasi posūkiuose ir mato tik varinius ąžuolų lapus ir aštrius pabirusius raugerškius.
Visas gyvenimas vandens atspindžiuose, kaip mama sakė - net balose matyt dangus.
Baruosi su savo organizmu, kovoju, bandau pasveikt nuo peršalimo valios riba, labai labai nesiseka, nebesiseka net to paslėpt nuo kolegų ir mane galų gale išveja vėl į lovą, nu "nes jei tu man atkrisi", o bet tačiau...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
net balose matyt dangus. ir viskas tuo pasakyta.
AtsakytiPanaikintikaip buciau norejus su tavo mama susipazinti...
o ji visai tai prieš mirtį sakė, jau ligoninėj. Iš palatos dangaus nelabai matėsi. Ir labai tikėjau (tikiu) tuo.
AtsakytiPanaikinti:*
:*
AtsakytiPanaikinti