Kai kurie dalykai siutina. Tai, kad vien savo egocentrišku egzistavimu kai kurie žmonės verčia savęs nekęsti. Nenorėčiau. Tvardausi, nekreipiu dėmesio, uždarinėju duris. Ir it blogas kvapas, it slogūs prisiminimai pro durų plyšius, iš lėto, smelkiasi ir nuodija.
Netgi ne pyktis, o nuostaba - už ką manęs nekenčia? Aš nesitikiu draugystės. Bet vistiek.
O taip, žinau. Reikėtų nusipurtyt visa tai. Važiuoti pirkt vitaminų, prirašytų onkologės. Ir kaip ten?.. "nesijaudint, valgyti, ilsėtis"?
Šiandien aš mizantropė. Praeis. Tik vienas tamsus akmenėlis smėlio upėje, tiesiog už jo šįkart pirštu užkliuvau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą