Kiek daug gali padaryt viena para poilsio, nežinojimo, kiek valandų, saulėkaitos ir žydinčių motiejukų. Išsimiegojimo iki tiek, kad jau šonus skauda. Prieskonių pjaustymo ir spyglių plove, kavos gėrimo lauke.
Iš pikto ir nedėkingo žvėriuko tapau vėl savimi. Šaipytis vis dar moku, bet bent jau nebritku į save žiūrėt.
Tai va ta proga, kad vakar pailsėjau, šiandien siautėju plaudama kilimus, gamindama grandioziškus pietus, kepdama keksiukus, tvarkydama drabužių spintą. Iki visiško pavargimo, iki skaudančių kelių ir išgriuvimo popiečio miego.
Kartais naktimis prabundu visai be priežasties. Kad pasižiūrėčiau į suveltus plaukus, į rūką už lango, nuvytusią vakarykštę rožę. Ir tada vėl galiu ramiai miegot, nes patikrinau, kad viskas savo vietose.
Ir prieš miegą bandydama iš paskutinių jėgų skaityt, randu: human nature makes the good ones kind and the bad ones powerful. Suskaičiuoju visus tuos, įtakingus ir norinčius jais būt...
Ir šypsaus, prisiminus tą "kaip gerai, kad mes ne jie".
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą