c'est la vie

Lipnioje karštoje odoje pasiklysti.

Ir mąstau, tarpuose tarp pasiutiško bandymo pabaigt visus darbus ir palikti darbus bent pusėtinai atsekamus.

Apie tai, kokia visgi vertybė yra kuklumas ir tylumas. Gebėjimas dirbt ir nesakyti "o aš, Nuostabioji!", tiesiog dirbti, nes taip reikia. Nes savo buvimu ir darbu gal gali kažkam padėt. (Tuo man patinka mano neapmokama pedagoginė veikla).

Apie nenorėjimą laimėt visų pasaulio premijų, titulų, būti geriausiai. Gyvent be susireikšminimo.

Apie herojus ir idealus, ir ciniškumus.

Išsigandus svarbiausia šiek tiek pabijoti, pripažinti ir toliau šypsotis.

Pasižiūriu į vieną veidą ir suprantu, kad nepaisant gerklinio juoko ir plačios šypsenos, ji turbūt yra labai nelaiminga. Nepilna, nerimastinga ir netikra. Ir gal netgi man jos būtų gaila.
O kitas veidas srūva neviltim ir baime, kurių aš negaliu surinkt rieškučiomis.
O riesti lūpų kampučiai miegančiam veide neleidžia kelti ir žadinti.
O štai Austėja šiltai užsnūsta siauruke, Anykščių kaitroje, mano glėbyje, su triušiu savo glėbyje. Šyvos tankios blakstienos ir vaikiškas gerumas.

Tuomet pirštus paliečia ta sena frazė, kad "love is an extremely difficult realization that someone else than yourself is real", ir aš bandau suvokt, kad visi aplinkui yra tikri. Su savo mintimis.

Ah, kaip sakė ponas Jonas Henrikas, ah, c'est la vie, comme il a dit, seulement une vie, même la vie.