vasaros vėjas

Vasaros vėjas, pietinis ir minkštas, ūžia, atsinešdamas tirpstančių pušų sakų kvapą iš smėlėtų kapinių, sudrėkusių beržų kvapą iš gretimo kiemo ir pernokusios vasarinės pievos garsus - su visais žiedais, bitkrėslių, čiobrelių, motiejukų, kiečių kvapais.

Minkštas ir geras vėjas, apraminantis.
Jei dar atneštų lietų, gaivalingą ir stiprų.



Nuslūgus karščiui ir šviesai, netgi galiu pavalgyt, ir čiumpu viską iš eilės, sūkuriuoju virtuvėje su rozmarinu šakelėmis, kreivabudėmis, šviežia duona, vytinta dešra. Ir žadu, besijuokdama, ne ne, nepatrūksiu, aš per atostogas gaminsiu, gi tokia atgaiva. Naminių koldūnų, šparaginių pupelių, šviežių bulvių su citrinos gabaliukais, skrylių ir gal morengų, jei ištversiu orkaitę. Salotų vienokių, salotų kitokių, jūs tik valgykit visi, tik valgykit!

Tuomet prisimenu, ką svajojome. Ir kad sėdėsim pievoj kažkada, mokysimės visų žolių pavadinimų, kaip aš su mama. Ir paukščius vardinsime, pelkėje tykosime.

Štai vieną rytą nesugebėjau prisimint, kaip mane mama meilybiškai vadino. Saulele, Saulyte, Saulute? Kad Žvirbliuku, tai tikrai. Gal Saulutė?
Koks nepatikimas daiktas ta atmintis. Turbūt taip ir turi būt.

Va. Man atostogos. Aš tuoj tuoj įprasiu.