Kilpos ir antakiai

Darbe su dėdule vaikštom suraukę kaktas ir svarstom, kodėl ir kaip. Turbūt netgi baramės ir rėkaujam. Užtat verda mokslinis procesas. Tik gaila, kad šią savaitę visiškai išbyrėjo eksperimentai, ir telieka sutvarkyt ataskaitas, užsakymus, planus, sugalvot ką nors grandioziško...

Ir glostom tyliai chimeriuką. Labai atsargiai, net su baime.

Po to pasikalbam apie kilpos veržimą ant kaklo, ir aš suprantu tą mielą poną H., kuris geria bedugnius kibirus kavos kasdien.

Pro laboratorijos laiptukus praskrenda dūminė raudonuodegė, už kampo kažkuriame medyje tikrai gyvena žaliukė (turbūt ta pati, kuri į šefo kabinetą kadaise įskridus buvo) ir krankliai, įžūliai maklinėjantys aplink.
Koks geras šis rudeninis lietus. Tiesa, pats tas miegui, skaidriam liūdesiui ir kvapniems kepiniams.
Laukia karameliniai morengai su citrinos žievelių trupinukais ant viršaus, keksiukai, obuolių pyragai, gervuogių tartletės... Lietaus krumpliai, ir vėl jie čia.

Kaip ramu.

aaa, ir svoris normalus!