tai tik ilgas stebuklo laukimas.

Beviltiškai reikia atostogų, nes peršalimai, gerkliaskausmiai, slogos tik banguoja, bet niekur nedingsta.

Močiutei vis blogėja ir kartais, žiūrėdama iš šono, matau, kad ji miršta. Iš lėto. Gal tai tik žiema. Gal dar keli metai. Bet. O kiek ji dar nuslepia nuo manęs naktinių priepuolių...

Turbūt man lemta matyti lėtai mirštančius žmones.

Dainuoju kažinkokį Chačaturiano valsą, o gal Čaikovskio romansą, ne, gal romansą iš seno rusiško filmo, niūniuojamą Tichonovo, močiutė kartais suraukia kaktą ir sako, kad reikia man bandoneoną nupirkt, o aš sakau - pianinas, pianinas, aš net prie Gnosianne No.5 neprisėdu!


Parašyti straipsnį iš dviejų skaičių rezultatų be patikimo atsikartojamumo, sudaryti sąrašą šefui, ak taip, šefas džiūgavo patenkintas it Didysis brolis, nes stebi mane per kameras darbe savaitgalį, studentai ir jų bakalauriniai darbai, susidėliot galvoje visus chimerų eksperimentus, nuvažiuot korporatyvan, aij, dar sekretorės gimtadienis...

Ir niekas nepasikeis.