urvelizmas.

Gyvenimiškas nuovargis, judu iš įpročio ir kol negalvoju, viskas visai pusėtina.

O tada pagalvoju, atsirėmus į kito žmogaus svajonę. Atsakomybė man. Baisu be proto. O jei su močiute kas, aš užsigraušiu pati save, savo noru. Ir jei į senelių namus, tai pati save užėsiu irgi.
Net atostogos bus tokios, kaip kiti nori, o ne kaip aš.

Aš urvelyje ir urzgiu ant praeivių. Nejudinti.

nothing personal

Išmetu kolegą prie namų kažkokiam man nepažįstamam miesto krašte ir lėtokai važiuoju pustuščiu vakarėjančiu Vilniumi. Prerafaelitiniai debesys, atsispindintys Konstitucijos prospekto dangoraižių stikluose, barokiniai Brodskio debesys virš Neries ir rainos karakulinės debesų draiskanos aplink mano namus.

Sloga žudo visiškai ir nepakenčiamai, galva tvinksi nuo šokinėjančios temperatūros, rytoj dieną praleidžiu lovoje su krūva prisikaupusių filmų.

Galvoje, tiesą pasakius, dar ir šiaip minčių gerokai per daug. Jei tik galėčiau tai iššluot.

Norėčiau ilgų plaukų, šukuočiau juos po šimtą kartų kiekviena kryptim...