Išmetu kolegą prie namų kažkokiam man nepažįstamam miesto krašte ir lėtokai važiuoju pustuščiu vakarėjančiu Vilniumi. Prerafaelitiniai debesys, atsispindintys Konstitucijos prospekto dangoraižių stikluose, barokiniai Brodskio debesys virš Neries ir rainos karakulinės debesų draiskanos aplink mano namus.
Sloga žudo visiškai ir nepakenčiamai, galva tvinksi nuo šokinėjančios temperatūros, rytoj dieną praleidžiu lovoje su krūva prisikaupusių filmų.
Galvoje, tiesą pasakius, dar ir šiaip minčių gerokai per daug. Jei tik galėčiau tai iššluot.
Norėčiau ilgų plaukų, šukuočiau juos po šimtą kartų kiekviena kryptim...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą