priminkite?

Priminkite, gerbiamieji, prie ko aš čia, tarp tų girnų?
Paskaita, rodos, neblogai praėjo.

Tuomet pasimaudau isterijos jūroje, ir turbūt visai patenkinamai išsisuku, palikus vos kelis tūkstančius savo nervų ląstelių gėdingai dvėst kažkur smegenų pakraščiuose.

Korporacija... et. Ten neišsemiama bala. Kaip dėdė Mikė Pūkuotukas Rževskis kartkartėm mane guodžia, liko tik trys metai. Jam turbūt apie šešerius metus dar tempt. Nevažiuosiu artimiausią savaitę nė per metrą arčiau to korporatyvo. Negaliu. Net genialusis maršrutas negelbės. Man po to visokiausios moralinės pagirios ir neteisingos mintys. Užsidarau aš savo 104-ojoje labėje, klonuoju su trim PCRo aparatais ir nieko nežinau nieko negirdžiu.

Ir savaime suprantama, vis dar nėra kuo apsirengti. Grynas siaubas.

Où sont mes nuits blanches?