Taip ir nesuprantu iki galo, ar čia doros karmos taškai, ar šiaip keista diena - bet niekas nepašiukšlino. Lyg ir bandė gautis keli nemalonumai, bet aš kitoje lygiagretėje.
Ir vakarop, aš šlepsiu nuo Basanavičiaus kalno žemyn, trinant batams ir ausinėse skambant "o mes matėme naktį, mes vaikščiojom visą naktį iki ryto", ir nebegalvoju apie nieką. Blusynėje visi savi - padavėjai, virėjas, indų plovėja. Ir gaunu bedieviško kvapnumo kavą, rasojančią vyno taurę ir alsuojantį riešutų kvapu štrudelį. Kaip visuomet, plikausi liežuvį karštu varškės įdaru, gydausi vaniliniais ledais ir juokiuos pilna burna, kaip nemandagu.
Iš virėjo, bandančio sutvarkyt dviratį,
iš šįvakar nedirbančio barmeno, persirengiančio trečią kartą per penkias minutes ("kad neatrodyčiau kaip vaikėzas"),
iš indų plovėjos, liepiančios vietiniams patiems išsiplaut puodukus,
iš padavėjo, kuriam puodeliai amžinai išsipila, vos pamačius mane. Ir jis džiaugsmingai mane bando kaltint puodelių kritimo karma.
Klausausi karamelizuoto Engelbert Humperdinck balso su "Les Bicyclettes De Belsize", gailaus Billie Holiday svajojimo.
Lyg namuose. Jaukiai ir šiltai. Lyg sekmadienio popietė.
Ir nusipirkau dar ir moleskinę, didesnę, dryžuotą. Nesusilaikiau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą