Pasidžiaugiu, kad mašina visgi servise, ir kad aš prisiverčiu pasivaikščioti po plunksniniais debesimis, su rudeniniu kvapu ir paukščiais.
Kvėpuot pilnais plaučiais, su tuo giliu, beveik skausmingu įkvėpimu.
Ir dar pagalvoju, kad nemaniau, kad susirinksiu šeimą. Susidėliosiu it puzlį iš buriuotojos, geriausios pasaulyje mamos, dviejų mažų mergaičių, svetimų tėvų, klasiokų ir bendramokslių. Susidėliojau, ir žinau, kur paslėpt nosį, jei liūdna.
Ir tai labai gera.
tuoj semestras praeis, o man tingulys dėstyt taip ir nepraėjo. Tiesa, stovint prieš auditoriją, stebuklas vis dar įvyksta. Bet tai tas tingulys :O
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą