2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Etiopiška kava

Etiopiška kava su šokolado nata. Baltas šokoladas su riešutais.
Ramiai tvarkausi popierius, ausyse Bajofondo.

Už nugaros Romutis dirba. Daro tą forezę (kuri jam ten taip nesigaudavo....) - gi paskutinė metų diena, reikia išlaikyti vyriškumą. Tu gali, Romai! Apie darbo tempą ir kitas tavo ypatybes - susilaikysiu, neburbėsiu... Visgi šventės ;)

Įpilsiu rūžavoms bakterijoms šampano, apklostysiu šiltai iki kitų metų. Sausio pirmom dienom atkeliaus reagentai chimerų kūrimui, tai Chimerų Nybelungų Giesmė prasidės jau tuoj, skambės visa laboratorija...
Ir prasidės naujas epas, nauja istorija - apie monstriukus su skirtingomis akimis, bakterijų šuolius per ugnies žiedus, plazmidės didvyriškus žygius...

Nu ok. Su Naujais! Įpilkit ir jūs savo bakterijoms šampano, or whatever you do.

2008 m. gruodžio 30 d., antradienis

8

Aštuoni yra labai labai gerai.

Išlaikiau tą egzą. Pripažinau neturinti analitinio matematinio mąstymo. Na... Uždavinys klastingas. Ką padarysi.

Ir išeinu miegot.

2008 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

just un peu

-... Essayez de l'homéopathie...
- Pardon?
- Bah... Les hommes, en les concentrations trés basses... En plein d'alcool...

Et je pense maitenant... Franchement, pourquoi non, eh? Je ne suis pas une perverte machiavelique, en fin.

2008 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

tinginizmas ooooh

tingiu tingiu.
Reik mokytis, egzaminas antradienį. Vyks tokia tvarka, cituojant profesorių "9-ą valandą aš Jums atsiųsiu uždavinį, 11-ą valandą užeisite pas mane į nnn kabinetą". Kodėl aš įtariu, kad uždavinys, kaip visuomet, neišsprendžiamas?.. Nu jei jau man leidžiama bet kokiomis priemonėmis naudotis? Musiau dėl to, kad jos niekuo nepadės? Arba sugebi paaiškinti, arba ne. Aš turiu teisingą sprendimą, žinau kurios klaidos yra tipinės ir kodėl jos yra klaidos (nu ne veltui Ievutei sprendžiau tuos uždavinius). Bet nežinau nežinau. Reik tikėtis, iš kursinio labai neklausinės, bile aš suprantu, ko aš ten per konjakines pagirias prirašiau...

Žiūrint iš gerosios pusės - 30-ą dieną būsiu pabaigus šią kankynę - egzaminus.

Tada telieka dar du egzaminai pavasariui, pas profesorę, kuri bus mano gynimo komisijoje (bais' bjauri ir priekabi moteriškė, bet per pastaruosius šešerius metus aš vienintelė pas ją esu gavus 10 ir palikus puikų įspūdį). O antras egzas tai pas Sam Samyčių. Ten tai jau eina sau, pasakysiu, kad tiesiog įrašytų tą dešimtuką į protokolą ir atsiknistų nuo manęs.

2008 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Keptos krevetės skonis

Po 14 valandų miego per pastarąją parą jaučiuos beveik kaip žmogus. Pavalgiau.

Ir sapnavau, kad valgau kinų restorane labai skanią sriubą su sojos makaronais, grybukais... Ir netyčia išgriebiu ir perkandu keptą krevetę. Ir labai ryškus skonis, tas tikras... Saldžiai sūrus, traški plutelė.
Supanikuoju ir pabėgu iš restorano.

Aš alergiška krevetėms. Labai stipriai. Paskutinį kartą valgiau prieš trejus metus Paryžiuje, vos neuždusau ir jau rimtai svarsčiau, ar apalpsiu tiesiai gatvėje. Bet kiek atsimenu, tai labai skanu... Nors ir gniaužia kvėpavimą nuo bet kokio jūrinio produkto kvapo.

Tai va taip va. Ir šiaip, Kalėdos man yra poilsio šventė. Gal reik eit toliau miegot. Ryt tvarkytis, lankyt visus, mokytis enzimologiją...

2008 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

sniegai

Referatas išsiųstas.
Darbų labėje nedaug, tvarkomės.

Einu, sniegą nukasiu nuo įėjimo.

Nu kaip ten. Visiems linksmų švenčių. Nepersivalgykit, pailsėkit ir pasimėtykit sniegu. Ahoi.

Kažinkur šitoj vietoj turėtų atsirasti palengvėjimas. Gal rytoj, kai manęs niekas neprikels. Ir duos valgyt.

2008 m. gruodžio 23 d., antradienis

Siautėti ar ne?

Taigi. Referatas beveik pabaigtas. Su tekstu baigiau, nieko nebeišmelšiu iš savęs. Reik formatavimus sutvarkyt, titulinis, literatūra... Ne visai į temą pripaisčiau, bet ką padarysi.

Reikėtų maistus gamint, namus kuopti... Jėgų nėr.
Dirbantiems žmonėms švenčių nėra.

oh fuck. Tai vadinama merde profonde.

Nu.

Konjakinės pagirios.

Bandomas pabaigti referatas, suvokiant kad kuo labiau gilinsiuos, tuo viskas beviltiškiau atrodys.

Trys studentai. Romutis serga.

Paforvardintas šios dienos horoskopas: "You do have limitations, as shocking as that might be!"

Nu. Pastebėjau, kad jau riba.
Dantimis už plintuso.

2008 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

post-korporatyvas

Prisiliuobt neprisiliuobiau, užteko kolegės vaizdo po 8 (?..) vyno taurių.

Gavau prizą kaip geriausia šokėja. Surprising, not?

Vakaro frazė - there are two sweetest things in life - love and revenge. And I ain't in love.

Žinoma, malonu buvo klausyt, kad aš pražydau ir puikiai atrodau. Žinau. Orklys.

Po to beveik dvi valandas važinėjausi po sningantį Vilnių. Gražu, vienok.

2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Korporacija

Vakare korporacinis kalėdinis vakarėlis.
40-ųjų Niujorkas.

Nei aš noriu, nei aš ką. Visokie back-biter'iai. Ir šiaip mes ten su Romučiu - gyvas anekdotas.

Nu galima, aišku, prisiliuobt, pagal geriausias korporacines tradicijas (žr. KVN).

Ok. Važiuoju apsipirkinėti, tada referatas apie nukleorūgščių fermentų katalitinius pajėgumus. Kas nors norit man padėti?.. Referatas iki pirmadienio.

Ach, tiesa. Vakar vyną virėm laboratorijoj. Ant magnetinės maišyklės, laboratoriniuose induose...

2008 m. gruodžio 19 d., penktadienis

Fishy fish

dabar pažiekit į dešinį šoną ir pašerkit mano žuvytes.

Įvertinimai


Nu. Gauso pasiskirstymas, sakyčiau. Procentinis pažymių pasiskirstymas. Mind you, aš norėjau keliems įsūdyti skolas ir šiaip pakėliau kokiems penkiems po pusę balo į geresnę pusę.

Taigi, aš labai pedagogiška. Už nusirašinėjimą neišvariau nieko iš egzo, tiesiog nevertinau to papildomo klausimo. Identiškus darbus irgi, pusė velnio įvertinau.

Kelios mergaitės, kalikės dešimtukininkės liko nepatenkintos aštuonetais ir septynetais. Man labai gaila. Keli berniukai gavo kiek geriau, nei tikėjosi. Nes parašė savais žodžiais, bet į temą.

Ir iš visos tos krūvos savo vietoj yra vos keturi-penki žmonės. Iš trisdešimties... kuo kiti taps, kur jie dėsis? Kokio velnio jie čia studijuoja?..


Bet priiminėti egzaminą yra super faina. Aš jau laukiu kitų metų.

2008 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

Tiesiai iš egzamino

Kokia smaguma :D
Sugalvojau tris klausimus. Rašo. Nervuojasi. Nusirašinėt kol kas nebando, platūs klausimai ant supratimo, bet tartis tai tariasi...

Bet man tuoj pasidarys nuobodu. O skaityt tai negalima, pajaus spragą mano dėmesio...

Ir Pankiukas visai netyčia atsisėdo priešais mane, paskutinė laisva vieta buvo. Ausis raudona raudona ;)

2008 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Aš esu labai pedagogiška

Devynis gavau. Ho ho ho. Ir testas buvo kitoks, nei per egzą, taigi visiškai sąžiningai.

Dabar galvoju klastingus klausimus rytojaus egzui. Tridešimt studentų, biofarmacija.

2008 m. gruodžio 16 d., antradienis

Aha.

Ir šitą, tai turbūt vėl anoreksijos ar ko ten priepuolis, kai nevalgai visą dieną, pasižiūri į save ir sakai "Kaip gerai, aš tokia lengva?"

Vakarienę suvalgiau. Aš stengiuos. Svoris dar nekrenta.

2008 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

madi-bogn

Nedaug prisimokiau, bet aprimau. Pasiilsėjau.

Turbūt viskas į gerą pasisuks jau.
Šiaip visokių įdomių minčių kilo. Apie atsiribojimus ir norus. Nenorus.

Ir dar. Ši diena visiškai be muzikos. Tyli.

Rytoj griausim sieną. Gal kas norit prisidėt?

Beveik optimistiškas įrašas

It's a new dawn, it's a new day. Michael Bubble.

Išsimiegojau. Ir net ne valandų skaičiuje reikalas. Tiesiog pati pabudau, kai jau buvo laikas.

Net per atostogas taip nebuvo. Kai bandau prisiminti tokį patį jausmą - Paryžiaus savaitgaliai. Kai pusryčiaudavau apie pirmą valandą su geru bifšteksu. Ir eidavau pasivaikščioti.

Būtų idealu ir dabar - be jokio didelio tikslo išeit iki senamiesčio.
Bet bandau mokytis pedagogiką, apie tą Bloomo taksonomiją... Todėl ir beveik optimistiškas įrašas.

Tačiau po ilgo laiko jaučiuosi beveik normaliai. Padariau virš šimto atsilenkimų. Galvos neskauda. Ir nerimas kažkur pasislėpė.

Turbūt tiesiog gera diena.

2008 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

beno-ntit

Įsiskaudėjo galvą. Persivalgiau.

Savaitės frazė.
Siūlant man pailsėti/neiti į darbą, ir atsakant į mano klausimą "O kaip mano gyvūnėliai? T.y. studentai ir bakterijos?"
"O jie ką, vieni kitais nepasirūpins?"

Jo. Sakyčiau, kad greičiau jau mano rūžavos chimerinės bakterijos pasirūpins studentais ir Romučiu.

Kitą savaitę man du egzai, vienas priėmimui, kitas išlaikymui. Darbe nebūsiu tris dienas.

Gerbiamos bakterijos, prižiūrėkite, kad Romutis padarytų forezę, kad mažieji vaikai permatuotų koncentracijas ir kad grindys būtų išplautos. Aš jumis pasitikiu.

2008 m. gruodžio 12 d., penktadienis

15 metų

15 metų yra niekas.

Ir nė velnio negydo laikas žaizdų. Išmoksti slėpti, ir tiek.

Taip ir gyvenam.

Vis dar pikta...

Ištaisiau pusę kursinių. Vienas aštuonetas, kiti tarp 6 ir 7 svyruoja.

Ir nx aš šiandien be mašinos? Važiuočiau aš namo...

Pikta.

Žinia, aš piktas žmogus.
Ir šiaip ši diena yra labai bloga.

Eksperimentas prasidės po kokios valandos, tai taisau kursinius darbus.

MANE KNISA lietuvių kalbos nemokėjimas, nesuvokimas, apie ką rašoma. Įsitikinimas, kad dėstytoja neskaitys kursinio. Arba įvertins 8-10.

Tai va. Niekas nekaltas.

2008 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

pulpitando su dolor

Tai va. Kaip pavargusiai ir užsip*susiai reik būt, kad vidury dienos prisimintum, kad vakare eini į tango koncertą ir neturi atsispausdinusi bilieto?

Labai geras koncertas, vientisas, siužetinis, įvairių stilių. Nesuvaidintas, o išjaustas. Apsižliumbiau vienoj vietoj, daugiau nežliumbiau, nes trukdytų žiūrėt.

Ir šiaip. Tas batelių čiužėjimo garsas...

Aij, kažko daug norėjau rašyt. Bet žo, viskas ok. Daugmaž.

Žmogus kiek iš toliau liepė nesilaužyt ir pradėt lankyt laisvalaikiu šokius. Agha, tuojau pat. Po operacijos nėra nei pusmečio, be partnerio siaubingai knisa, Eduardo diletantizmas siaubingas, kitur tango nelabai yra... Bet mintis verta apmąstymo. Nors aš greičiau jau į baseiną susigalvosiu... Laiko atžvilgiu paprasčiau ir atsiribot galima nuo žmonių.

gerai. Labanakt, gerbiamieji.

2008 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Noriu miego

Noriu miego. Ir daugiau nieko.

Nu dar stebuklo niekučio. Čia toks maistas iš vaikystės.

Sapnavau išmestąją studentę paryčiais. Kad daro poliakrilamidinę DNR forezę horizontalios forezės aparate, ir tas gelis siūbuoja liūliuoja. (Ok, supras tik klonuotojai, bet wtf).

Ir dar man lengvą siaubą kelia Lietuvos biotechnologijos verslo ypatumai. Čia apibendrinus. Bet kurgi dėsies žmogus, jei užsienin bėgt nesinori?

Dėdulė Prarabas aka Mikė Pūkuotukas-Rževskis sakė, kad man ištekėjiimo meto limito nėr. O va Romučiui dar reik palaukt iki 33-jų metų amžiaus. Su tokiu šefu turbūt ir tegali išgyvent juokaudamas kaip dėdė Prarabas. Pasikeikiant.

2008 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

Pastebėjimai.

Nelaukiu Kalėdų. Nemėgstu gruodžio, žinioj.

Žavūs dienos pastebėjimai. Studentai neskuba išeit iš labės namo. Ir kažkuris, kad ir juokais, siūlėsi eit pasakyt mano pedagogikos dėstytojai, kad aš turėjau išlaikyt tą egzą. Suess, oder?

Persivalgiau. Nerodykite man tų mandarinų. Nekenčiu.

Man taip reik laisvalaikio, kad net japonską multiką šian sužiūrėjau, kad tik nesedėčiau namie ir nepaišyčiau klonavimo schemų...

plikas užpakalis ant žvyro, blia, ir greitai nuo kalniuko

Nu neišlaikiau. Perlaikymas prieš Kalėdas. Doktorantūros skyrius sakė, kad mūsų daug tokių.

2008 m. gruodžio 2 d., antradienis

Kur yra mano gerumo riba?

Zaulia yra piktas žmogus, tiesą pasakius. Pikta Zaulia, pikta. Ir zlopametnaja.

Bet. Va, mano studentas neturi antros batų poros. Iš viso turi tik vieną batų porą. Taupo ant valgio. Rėkavausi aš čia, kad studentai atsineštų, kad ir kaip sudrožtą, bet antrą batų porą į darbą. Kad purvo nenešiotų. Žiema ant nosies.
Neturi.

Dabar kovoju su mintimi nupirkt tam vaikui antrą batų porą. Tarkim, specialias darbines tapkes.

2008 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Šalta

Sušiktai šalta, o aš plika karuselėj.

Aš ką nors užmušiu ir po to pasislėpsiu po lova.

Aš mokausi

Susiėmiau ir pradėjau mokytis tą baisųjį dalyką, kurį laikysiu tarpušvenčio metu: Inžinerinė enzimologija.

Jei kas nors turite idėjų referatui tema "Nukleorūgščių fermentų katalitiniai pajėgumai" ir netgi norite man pasisiūlyti tuos pajėgumus išspręsti simbolinės algebros pagalba, visuomet prašom kreiptis į mane, neišvysiu. Negaliu gi žlugdyt gerų norų...

Poryt sužinosiu, ar neišlaikiau pedagogikos egzamino.

Ir dar mane pradžiugintų bet koks naujesnis už 5.0 Mathcad'as.
Tai tiek apie tas Kalėdas.

2008 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Pamąstymai ant girtos galvos arba dfai-styl

Buvau pas gerus šeimos draugus, prigėrėm Irish cream, apsirijau vyšnių pyragu su vaniliniais ledais. Grįžusi dar prisikirtau sumuštinių su lašiša.

Iš to pamąstymai keli. Kalbėjom apie tai, ko džiaugiamės išmokę per gyvenimą. Dėl ko nebūtų gėda rytoj numirus.

Aš džiaugiuos, kad išmokau nusileisti. Išklausyti. Kad bandau išklausyti kitus ir užjausti.

Ne taip ir mažai, tiesą pasakius. Daug dar mokytis.

O šiaip klausausi Gotan Project "Whatever Lola wants, Lola gets". Mmmmhm. Oij, ryt kaip anksti keltis...

2008 m. lapkričio 28 d., penktadienis

ayed-taro

Moralinės pagirios praeis. Visiems bus tik geriau nuo to.
Vidiniai sprendimai atlikti.

Aš savo studentams turiu jausti meilę. O ne "nu ir bl, ką vėl pridirbo?.."

Taip ir gyvenam. Penktadienis, aš skaitinėjuosi savo doktorantūrai įdomius straipsnius, ausyse Bajofondo (Luciano Superveille) "Perfume", ir viskas bus gerai.

Rytoj aš miegu ir varau pyragų valgyt į Kairėnus.

2008 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Paskendau.

Klausausi Bajofondo.
Ramiai sau išsiskyrinėju DNR. Kaip viskas gerai sekasi, kai nieko laboratorijoje nėra...

Stebiu kitų gyvenimus iš serijos: rūko/nerūko žolę, permiegos/nepermiegos, išsiskirs/susitaikys...
Vėl jausmas, lyg plūduriuočiau po vandeniu. Tikro gyvenimo serialų šiuo metu man nesinori. Netgi svetimų žmonių.

Ir paguodimas, kad aš esu tokia patikima, kad man visi pasakojasi, nėra jau toks geras. Aš ne šiukšliadėžė. Ir savo sopulių nepasakoju bet kam ir bet kur.

Čia filosofinis nusiteikimas buvo. Einu, nucentrifuguosiu su izopropanoliu paskutines nuosėdas.

Lodariai

Rytoj smarkiai barsiu ir auklėsiu mergaitę, kuri jau antra savaitė kaip nesirodo.
Nu ten visokios priežastys, bet...

Pagrąsinsiu, kad išmesiu.

Nes baigsis tuo, kad aš savo darbu jos užpakalį gelbėsiu.

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

Šv. Zaulia

Aš vistiek klonavimo deivė ir bakterijų globėja.

Это вроде педагогики — слово есть, а науки за ним нет, одно
шаманство. Помогает, если шаман хороший. Только на шамана не выучишься, им родиться надо.

O mane mano studentai myli.

Labanaktis.
(priminkite, kad aprašyčiau sapnus, prisikaupė)

Juoko priepuolis

Nu :) 30 klausimų per 20 minučių. Tokių, kaip Bloomo taksonomijos penktojo kognityvumo lygio apibrėžimai.
Egzas arba žinojusiems iš anksto klausimus, arba iškalusiems atmintinai...
Nu savaime suprantama, kad nieko neatsakiau. Iš bendro suvokimo kažką atsakiau, po to pasidarė juokingai graudu, tada pradėjau painiotis, tada skubėt... Įvertinimai po savaitės.

Prašyčiau sukryžiuot pirštus, kad gaučiau šešis. Bent šešis. Aš perlaikinėt tingėsiu ;)

Aij, galų gale - ir perlaikyt visai smagu būtų. Potyris, taip sakant - žmogui, gaudavusiam vien dešimtukus.

Iki ko aš nusiritau?

Sumąsčiau

Kad jau 8 mėnesius auklėju Romutį kasdien, esu turėjus krūvą studentų, o dabartiniams sudarinėju valandinius planus, musiau esu pedagogiška. Išlaikysiu aš tą brudną egzaminą.

Miego beprotiškai noriu, kava nepadeda.

Aš čia save garsiai bandau guost. Man šį kartą, pavyzdingai merginai, užteks ir šešių. Bile išlaikyčiau.

Bloomologija

Kadangi iki egzamino liko net 17 valandų, o aš perskaičiau jau nemažą gabalą viso to reikalo, tai gal eisiu miegot. Nu jau beveik.

Sako, šiandien Senbernių diena. Susigalvok tu man.

2008 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

.

Dėl padidėjusių elektros kainų šviesa tunelio gale išjungiama. Tunelio administracija susisieks su jumis artimiausiu metu.

maža zaulia

Nu.
Mašina per aukšta ir per plati. Nesugebu nuvalyti lango nuo sniego. Per vidurį nebepasiekiu. Kai prisnigs smarkiai, nuo stogo sniego nevalysiu. Nes iš viso be šansų.

Ir nėr ko čia net bandyt pasiekt to lango vidurį bandant užsiropšt ant to Opeliuko.

Pliusas kame - pati mačiau, kaip kiemo katė nesugebėjo užlipt ant stogo, nusidrėbė pusiaukelėj. Ir gerai, nekenčiu, kai katės tupi ant mano mašiniuko. (Turbūt tas pats katinas iš pykčio po to apmyžo visus ratus).


Bl. Nu ir diena.

2008 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Kosinusai ir sinusai.

Pareiškimas mažajam kolegai Romučiui.

Mielas kolega,

Prašau, grįžkime į fazių skirtumą it kosinusas ir sinusas. Mes abu negalim būt blogos nuotaikos. Aš kaip tik bandau išsikapstyt iš pesimistinių nuotaikų and you ain't helping. Netempkite manęs už kojos žemyn, gerbiamasai.
Aš... šitą, vidinį tikslą turiu. Rimtą.

Su nuoširdžiais linkėjimais iš tunelio galo,
Zaulia.

Ir dainuos mano chimeros Nibelungų giesmę, ir lekios po 104-ą laboratoriją it valkirijos. Ir viskas bus gerai. Man tik išsimiegot truputį.

2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

patarimai

Priimami patarimai negražiems operaciniams randams gražinti.

Vaistinės tepalas Contractubex neveikia.
Photoshopas realiam gyvenime man nepadės.

Girdėjau pletką, kad interferonai padeda.

Nu tai kas, kad ant papo, jis man tempiasi negražiai...

Neužsižiūrėjau, buvau pas gydytoją šian, tai išpūtė akis pasibaisėjusi.

Aa, sveikatos kasmetinis patikrinimas gi. Mano kmi 19,5. Taigi jau beveik normalu! Ok, čia su džinsais ir diržu su metaline sagtim;) Vistiek neleido jokiu būdu kūdintis...

Chimeros arba fefo-ungo

Mano chimeros šuoliuoja kaukšėdamos kanopėlėm paskui dvi-cistroninę ekspresijos iniciacijos sistemą!

prašau nekreipti dėmesio. Aš šiandien studentams leidau neateit, ir prisėdau skaityt ir planuot darbus.

vron-ccef

Pašnekėjau su moteriške, dėl kurios beprotiško kruopštumo esu tokia manjakė, kokia esu dabar... (docentė, kuri mane apmokė visų mano mažų laboratorinių gudrybių). Ji su mano šefu apie 20 metų dirbo, ir, kaip sako, "man už tai pusė rojaus priklauso"

Ir ji žino, kokia aš esu, ir koks gali būt bjaurus mūsų šefas.
Va ir apsiraminau, pasiguodusi jai. Iki birželio mane tikrai galėsit rasti Pumpurėlių firmoje.

Saulė šviečia, pasnigo. Pakeičiau muzikytę ausyse. Gyvensim. Kol kas.

2008 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Paranormaliai

Paranormaliai tingus savaitgalis...
Miegočiau, ir tiek. O dabar tvarkausi kambarį. Kas sakė ką nors apie teisingą gyvenimą?..

Ir nesugalvojau, ką rytoj studentams daryt. Uff. Valandiniai planai. Aaargh.

2008 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Skauda

Nu kas, kas, PAGIRIOS.

Bet gerai. Nepaisant to, kad studentai pabandė iš manęs išpešt ką nors neoficialioje aplinkoje, bet gavosi taip, kad sužinojau, ką šiuo metu daro vieni konkurentai, ką mąsto kiti...
Aij, nu pažadėjau aš savo bakalaurams konsultaciją prieš egzaminą.

Ir valgė jie man iš rankų vakar. Buvęs senas kolega net nustebo, kokiom aukštom ir rimtom temom aš kalbu prigėrus raudono vyno;)

Tai buvo specialybės tūsas, btw

2008 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

Oficiali padėka

Oficialiai noriu padėkoti Schatz už pliušines E.coli bakterijas milžiniškoje Petri lėkštelėje. Galima, aš šiąnakt su jomis miegosiu? Užgavote giliausias mano sielos stygas :)

P.S. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitos dovanos yra nors lašeliu prastesnės. Bet aš jau jums visiems padėkojau;)
Už skarą, kokios visuomet norėjau ir kuri mane gelbėjo, kol laboratorijoje nešildė;
Už beprotiškai mielus auskariukus su saulutėmis;
Už knygą, kuri prasirijo per dvi naktis;
Už šokoladą žalioje dėžutėje, kurį suvalgė mano močiutė;
Už švaraus papiruso gabalą tiesiai iš Egipto mano piešiniams;
Už woodoo ex-lover lėlę;
Už užrašą ant mašinos "Nepykit, aš mokslininkė"
Už apkabinimus ir linkėjimus.

Va. Išvardinau;)
Bet pliušinės bakterijos... OOOh. Jų tokios gražios akytės...

aqun-zuoq arba mutantis mutandus

Išpuolė šiandien mūsų firmos projekto auditas.
Romutis apdairiai liko laboratorijoje. Tuo tarpu gi aš pelyju ofise prie kompo, belaukdama, kad gal gi ir manęs prireiks ten viską betikrinant...

Ta proga susigrūdau ausines, klausausi naujesnės muzikytės ir skaitau Lisabonos konvenciją. Visgi pedagogikos egzaminas po dviejų savaičių.
Nuobodu, šalta ir ima siutas.

2008 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

ofet-relu

Perdozavau muzikos. Galva sukasi...
Diena visai nebloga gavosi - Dzūkas uždavinius atsiuntė, oras neblogas, kapinėse buvom ir ten viskas ok...
Apsikirpau, kaip ir jau minėjau - močiutė sako, kad dar kiek, ir būtų galima sakyt, kad nusiskutau. Tamsokai padažė. Bet man patinka, geras jausmas pakaušyje.

Žinote tokį dalyką kaip ear worms? Taigi va, du mano ausyse - I think I'm a little bit in love with you ir Cottonmouth. Su realiu gyvenimu nėra nieko bendro.

Po gerosios dienos visai neblogai einasi. Studentai apsiprato, yra smulkmenų, bet nieko. Ale indų penktadienio vakarą kažkodėl niekas nesuplauna... !!!! Tiesą pasakius, v žopu yra plauti šeštą vakaro penktadienį toną studentų paliktų kolbų. Bet aš turbūt esu gera.

Gal pasibaigė ten visokios nesėkmės, kurios kaupėsi.

Ir vėl prisisapnavau visokių nesąmonių. Važinėjau šunkeliais aplink kapines. Ir vėl buvau name ant kojų. Lipau į škotišką kalną ir fotkinau. Reikės turbūt prisėst ir parašyt apie sapnus.


kažkaip keista. Kažkoks, kaip D. sako, nepadarytų pamokų jausmas... Gal aš tikrai kažką pamiršau ir dėlto man viskas taip ok?

2008 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

Keista

Kai iš 5-ių vienu metu vykdomų eksperimentų pavyksta 4,5, ir niekas nesudūžta, nelūžta ir nepamirštama, darosi mažų mažiausia keista.
Kirpėja apkirpo gerai.
Šefas linksmas.
Nuo tvarkaraščio studentai neatsiliko.
Laiko paskaityti straipsnį turėjau.
Romučio neaprėkiau.
Ir šildymą įjungė laboratorijoje.
Inžinerius beveik suprato, kokių sklendžių norime.
Pirštinių sandėlyje buvo kaip tik tokių, kokių reikia.

Ir net koldūnai skanūs.
Turbūt viskas nuo mano genialaus planavimo. Nu ne veltui valandiniai kasdieniniai planai sudaryti :D

Keista...

2008 m. lapkričio 4 d., antradienis

egzistencinis tingulys (TM)

Ištiko mane, tas... Egzistencinis tingulys. Toks didelis didelis.

Sudarinėju studentams darbo planus. Stengiuos su atsarga, kad spėtų.
Rytoj kirpsiuos.
Laboratorijoje nešildo.
O smulkių darbų... per ausis.

Einu aš arbatos gert. Nebus šiandien iš manęs naudos.

2008 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

pieniškas oolongas

Pieniškas oolongas, baltas šokoladas, geros knygos ir gyvenimas tampa beveik normaliu. Retsykiais.

2008 m. spalio 31 d., penktadienis

vari-erok

Trys nesusiję ekspermentai, trys studentai, ilga ilga diena. Bendrom pajėgom nuo dienos plano beveik neatsilikome. Kitos savaitės planai bus sudaryti su gerokai didesniu bonusu.

Ryt irgi dar į darbą.

Su šefu pašnekėjom apie šį bei tą.

Gal aš pamiegosiu, bo išgėrus nepalengvėja. Gal ne su tuo geriu.
Ok dann.

Aaa, pieniškas oolongas (Dzūko dovana) su baltu šokoladu su braškių gabalėliais pusryčiams buvo įstabu. Aš ir geru dalykų randu, tikrai.

2008 m. spalio 26 d., sekmadienis

ds

Dėkoju visiems sveikinusiems, išbučiavusiems, vaišinusiems, atėjusiems į svečius, dovanojusiems ir pažadėjusiems padovanot.

Myliu jus visus, 'tsakant. Ir čia silpnumo priepuolis, aš niekad to nesakiau.

2008 m. spalio 25 d., šeštadienis

viskas ne taip blogai.

Buvau nevalgius beveik dvi paras.
Pavalgiau.
Nuėjau į Blusynę, Bixus ir Briusly per vieną vakarą. Pasigėriau. Dabar jau noriu miego.
Gavau dovanų.

Aij. nefig čia girtai rašyt. išeinu miegot. aš čia bandžiau darbinį paštą tikrintis, stupid me.

2008 m. spalio 21 d., antradienis

normalizacija

Nu ką.
  1. Kambarį susitvarkiau.
  2. Gripas iš lėto traukiasi.
  3. Hettich inžinerius ateis rytoj.
  4. Studentams netgi kažkas beveik pavyko su bakterijomis.
  5. Lovos varžtus susukau.
  6. Ir gal netgi peckelio-direktoriaus atsikratėme. Kokiam artimiausiam pusdieniui.
  7. Ir eilinius popierius doktorantūros susitvarkiau.
Va. Kaip ir viskas gerai. Ir dar kažkada pamiegojau truputį. Užtat ketvirtadienį į Gustavo Russo tango koncertą. O penktadienį šiaip prasivaikščiosiu, alaus išgersiu.

Ką tik Romutis skambino, sakė, šefas pusę septynių vakaro domėjosi, kur aš... Mjo. PASKAITOJE, šiaip tai. O bendrai paėmus, darbas lyg ir penktą baigiasi.

2008 m. spalio 17 d., penktadienis

?

Gripas.

Mintis: ir kam man viso to reikia? Nu kam?

Pasislėpsiu giliai. Gimtadienio nešvęsiu. Su niekuo nebendrausiu.

Nenoriu.

Ir kambarys kaip po karo. Su oro bomba, sprogusia popierių krūvoje ir spintoje.

Ir pšekiška lova su broku. Varžtai išbyrėjo.

Reik išsijungti telefonus, mailus, googletalk, skype. Kompą.

Ir paišysiu savo plazmides. Su chimerom.

Chimerų giesmės

Ir sutaginsiu aš visas savo chimeras...

Ir sujungsiu jas lanksčiomis ir spiralinėmis-botaginėmis jungtimis...

Ir sukeisiu jų galvas su uodegomis...

Ir jų vardai prasidės iš Z raidės!

(Dėliojuos savo daktarinės planą. Vyresnieji studentai, kuriuos reik barti, nepasirodė.)

2008 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

ir dar

mane ištiko

nemiga

ruduo

ir lengvas pyktis.

noriu namo.

ne ten, o namo. Kur skilęs prosenelio stalas ir geltoni tapetai. Ir šviežia šilta duona.

Sapnavau braškių medžius, darbą, kolegas, fotografavimą.

Po keturių dienų pas gydytoją.

Sans toi, les émotions d'aujourd'hui ne seraient que la peau morte des émotions d'autrefois.

2008 m. spalio 7 d., antradienis

Zaulia atostogose ir keistos mintys.

Išvažiavom į rudenėjančius Druskininkus.
Iš to gautos išvados ir pastebėjimai:

  1. Pirmą vakarą ištiko nerimo priepuolis, kad nieko nedirbu ir kad sekančią dieną į jokį darbą neisiu.
  2. Antrą dieną ištiko nihilizmas. Aij, nu ir nereikia, nieko nerašysiu. Pramigau pusę dienos ir ėjau pasivaikščiot.
  3. Trečią dieną pradėjau pilnu tempu atostogaut. Vonios, masažai... Mrr. Vakare pabandžiau dirbt, usb raktas mane išdavė, kažkas viršuje apsaugojo mane nuo darbo. Pasiputojau, toliau nedirbu.
  4. Šiandie vis dar mėgaujuos, nors palaikiau pirštą ant laboratorijos pulso. Susiskambinom su Romučiu, aptvarkiau paštu gautus darbinius laiškus, neatsimenu, antradienis šiandien, ar trečiadienis. Vis dar gerai. Hm... Gal parašyt ką nors iš ataskaitos..?
Užtat pasiekimai - vėl pasivažinėjau dviračiu. Druskininkai yra labai geras miestas durniems wanabe-dviratininkams. Jokių posūkių, lygus kelias be kliūčių, įkalnių ir nuokalnių. Nes pasukt ar apsisukt aš nemoku ;)
Einant vakare temstančiu parku, pasipiktinu, kad iš akių arba akinių nedega jokios šviesos. Rimtai per daug mašiniuku važinėjuos...

Va. O šiaip esu kvepianti ir skani. Galit pavydėt.
Ir mano sprandą išmasažavo iki mielinės tešlos minkštumo.

2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

pitbulis išėjo miegot

Išėjau miegojimo, šopinimosi ir naminio tvarkymosi maratono trason.

Dar tris dienas Vilniuj, jei ką, užeisiu, pakvieskit.

Po to Druskininkai.

(Ir staiga pasidariau baisiai jau gera. Kai nereik ryt į darbą, 'tsakant).
Jei ką, skambinkit.

buldogas

Sumažėjo, labai nežymiai.
Išplėšiau kruvinais dantimis. Peckelis pasiguodė, kad jis mažiau gauna. Paskambinau asmeniškai Sam Samyčiui, paklausė, kokių turiu pamąstymų ta tema. Atsakiau - nemažinkit.

Ir išeinu atostogų.
Merci visiem už palaikymą.

2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

pasiguodžiau

ir palengvėjo. Ryt barsiuos. Viskas gal bus gerai.

2008 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

šešiagalvis slibinas arba syto-whiu

Praėjo pusė metų naujoj darbovietėj. Per tą laiką supratau, suvokiau ir išmokau:
  1. Šeši studentai yra kaip šešiagalvis slibinas. Ryja laiką, dėmesį, consumables ir reagentus. Bet vistiek yra baisiai mieli. Taip, Schatz buvo teisus.
  2. Pasiekiau minimalų savo svorį ir vėl grįžau, Romučio dėka, į artimą normaliam. Valgyt vis dar reikia, o ne norisi.
  3. Dirbti 11 valandų nėra pati geriausia idėja. Taip, Rūtaisa buvo teisi.
  4. Iš Romučio padarysim žmogų. Išmoko apie taupymą, greitą darbą ir manęs klausymą. Beveik. Taip, šefas buvo teisus.
  5. Noriu atostogų.
Ryt-poryt pabandysiu su šliužu atsiskaityt su paskutiniais popieriais ir prašysiu atostogų.

Ir sugedo nauja centrifuga, o garantinio rašto nerandu. Rašysiu graudų laišką logistikos direktoriui, gal kuo padės....

2008 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

skrisiu

Ryt turėčiau pasiskraidyt. Nepraėjo nei pusė metų, ir aš prisiruošiau "išsigryninti" dovaną, kurią gavau išeidama iš korporacijos, nuo kolegų. Jei oras bus geras (ehm...), nuo 13 val. pradeda sklandyti. Paluknio ar koks ten tas oro uostas...

Va. Galėsit su manim bendrautis po rugsėjo pirmos, jei nepadvėsiu.

2008 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Skambesys

You can run on for a long time
Run on for a long time
Run on for a long time
Sooner or later God'll cut you down
Sooner or later God'll cut you down

Go tell that long tongue liar
Go and tell that midnight rider
Tell the rambler, the gambler, the back biter
Tell 'em that God's gonna cut 'em down
Tell 'em that God's gonna cut 'em down


Štai kas man skamba galvoje. And I say you - God's gonna cut you down.

2008 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Grįžau

Pargrįžau.
Magnetukų neparvežiau.
Buvo labai smagu. Botanikos sodas rulez.
Dar matėm daug elnių. Dvi undinėlės. Kopenhagos maratonas. Pasivaikščiojom. Bandžiau dresuoti kovinę katę. Apsilankiau geekų programuotojų tūse (kur jiems savo ruožtu pasirodžiau didele egzotika...).

Ir buvo nekaršta.

Savaime suprantama, paskambino šefas, kol buvau Kopenhagoj ;)

Ir iš esmės - pailsėjau. Sanity is for weak.

2008 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Alpha bitch, sena mašina ir jokių atostogų

Nu. Išvadino mane ne alfa patinėliu, o alfa kale. Nu jau subtilumas to jauno kolegos. Į erzinimus atsiliepia urzgimu.
Bet Romuti - kartoju garsiai ir viešai: nefig jaunus studentus mokyti px technikos! Jie turi viską išmokti daryti teisingai: ir pipetmaną išvalyti, ir gelius užsipilti. Ir reikia žinoti, kas ir kur gali būti blogai. Dar kartą pabandysi ginčytis - nukąsiu ranką.

Pardaviau galų gale savo Mazdutę. Sutvarkė. Blizga, tviska... Pasirodo, joje yra kolekcinis vairas, kuris kainuoja tiek pat, kiek man sumokėjo už visą Mazdą. Blin, jei vadovaučiausi vien emocijomis - susimokėčiau aš tuos 2500, t.y. tą sumą, už kurią jie perparduoda Mazdą (penkiakartinis pelnas, hmmm....) ir pasiimčiau Mazdą atgal.

Oh well. Vienos dienos atostogos Nidoje susidėjo iš:
  1. vienos stirnos, kultūringai perėjusios kelią,
  2. pusryčių ant jūros kranto su lašišos sumuštiniais,
  3. skambučio iš darbo apie sudegusį šaldytuvą,
  4. kito skambučio iš darbo dėl baltymo izoelektrinio taško,
  5. saulės užtemimo, kurį mačiau tik aš,
  6. Parnidžio kopos,
  7. smėlio ant prakaituoto kaklo,
  8. JŪROS,
  9. ratų blokavimo už stovėjimą neleistinoje vietoje,
  10. snaudulio krantinėje,
  11. šernų šeimynos,
  12. snaudulingo grįžimo namo...
Dar kelios dienos Kopenhagoje po savaitės, ir štai mano atostogos. Nu gal rudenį. Tiesiog reikia poilsio.

2008 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

geriausia vieta dažymuisi

Geriausia vieta ir laikas pasidažyt blakstienas - savitarnos mašinų plovykla 7:30 ryto. Puikus apšvietimas, ramu, ir yra laisvos 10 minučių, kol Romutis muilina Merivą.

Aš buržujė? Moi?

Ryt man laisvadienis. Vilniuje manęs nebus.

Praėjusią naktį sapnavau mūsų distiliuoto vandens techniką, kažką jam baisiai sudėtingai aiškinau, bet filosofiniais klausimais, o ne darbo. O šią naktį sapnavau pažįstamą mokslų daktarą. Šiandien jį ir sutikau. Tame pačiame pastate, kuriame ir sapnavau.

I took a shot of cocaine and shot that bad bitch down. Dienos frazė, tikrai...

2008 m. liepos 28 d., pirmadienis

Pratchett

Ahoi.

reik išsirinkt dvi-tris Pratčeto knygas.
Atkrenta - "Light fantastic", "color of magic", "the truth", "wyrd sisters" ir "night watch".

Svarstau: "Mort" arba "reaper man", tada "equal rites" masina ir turbūt "guards! guards!" (nes apie drakoną).

Turit kokių nors genialių patarimų? Gal savo mylimiausius variantus?.. Apie raganas visai smagu būtų. Ajai, kodėl negalima bent dešimties knygų..?

Zimtie

Turėjau ciuciuko lavoną labėje. Laikau keturis studentus. Užsiimu tirolietiška bakterijų dresūra. Romučio auklėjimo programa įsisiūbavus pilna amplitude...Dvi gėlytes kas savaitę laistau (pinigų medžiai, reik gi pasirūpint).

Bet jūrparšis Cimtukas virtuvėje?.. Nors kas tam jūrparšiui, laimingas ir sotus savo žolės (viskvų, o ne kanapių) pilnoje pintinėje.

Valdžia ne Lietuvoj, Cimtis nebėgioja pirmyn atgal... Gal ir ok?

2008 m. liepos 25 d., penktadienis

Miega

Maždaug 8 km. Nuo Šilo tilto iki Katedros ir atgal.

Panikos buvo, pirmą pusvalandį visiškai pagrįstai buvo galima manyti, kad užmojis nepavyks, nes pusiausvyra ir baimė...
Įsivažiavau. Smagus užsiėmimas, ok.

Išėjau miegot. Nors tokia nauda.
Dėkojame Romučiui.

Ir visgi ne dešimt metų nevažiavau. Dvylika metų. Posūkiai ir siauresni tarpai vis dar baisu.
Labanakt.

Dviratizmas

Mano sportas yra šokiai arba bėgiojimas.

Kadangi mus šiandien ištiko baisūs egzistenciniai klausimai, buvo nuspręsta užsiimt kuo nors atitraukiančiu mintis.

Taigi, po maždaug dešimties metų pertraukos Zaulia šturmuos dviratizmo džiungles. Ta prasme, net prieš tuos dešimt metų aš prastai važinėjaus... Kas man šovė į galvą?..
Nu pabandysim.

Akiniai atsarginiai yra. Romutis paieškos apsaugų. Nu. Palaikykit špygas.

2008 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

laisvadieniai

Net Zaulios atostogauja, toks tas gamtos fenomenas.
Pasiėmiau laisvadienius. Rugpjūčio 1d ir 14d. Dvi dienos, o ne dvi savaitės, bet ir tai gerai.
Va pasibaigs rugpjūtis, pabaigsim projektų ataskaitas... Bus galima ir dirbt pradėt.

Du ryškūs sapnai laukia, bet tingiu tingiu....

2008 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Nuotrupa nuotrupėlė

Pervargau. Baisiai daug darbų, po truputį net man pradeda atrodyt, kad nespėsim. Arba dirbsim naktimis. Arba atmestinai (ko labiausiai nesinorėtų).

Studenčiokai dirba. Romutis turbūt džiaugias, kad yra kažkas žemiau rangu už jį ;)

Kai išeini vakare pasitūsint, būtent tą vakarą Sam Samyčius paskambins penkis kartus.

Vesiu savo močiutę pas savo kirpėją. Šeštadienį. Nepatikėsit, ji bijo naujos kirpėjos ;)

Liko dvi savaitės iki vienos laisvos dienos, mėnuo iki Kopenhagos. O atostogos kažkada.

C dydžio papų juokas jaunesniajam direktoriui nesuėjo. "Kodėl negali į pirtį?" - "Aš po operacijos".
"O kas buvo?" - "Zaulia papus didinosi". "Tikrai?.." Suprato, kad juokaujam, bet nelabai juokėsi.

Taip ir gyvenam. Dainas dainuojam, gitarom grojam ir dūmai rūksta.

2008 m. liepos 16 d., trečiadienis

nebešviežia

Man nemiga.

Nemiegu kasdien iki antros valandos, pabundu apie šeštą, vartausi, po to pusvalandžiui lūžtu ir pramiegu kėlimosi į darbą laiką. Todėl jau antra savaitė kaip pusryčiauju kažkaip atsitiktinai, bet vaistus tai išgeriu.

Klausausi Bajofondo, Piazzollos ir Gotanų. Greitai perskaitysiu visas naujai nusipirktas knygas ir pradėsiu vartyti "Pievų augalų pažinimo vadovą Lietuvos TSR". Ne, darbinių straipsnių nemigos naktimis skaityt nenoriu, nors ir būtų naudinga.

Baaah.

2008 m. liepos 15 d., antradienis

Šviežuma arba mabr-alsd

Atėjo šiandie du švieži studentai. Būsimi trečiakursiai. Nori semtis patirties.

Turbūt imsim, reik su valdžia apsitart.

Su Romučiu nepriekaištingai atlikom savo vaidmenis - kiek gąsdinanti Zaulia ir draugiškasis, bajerius mėtantis berniukas Romutis. Vaikai apsinervavo, ausys paraudo, bet sunaudosim ;)

Jau girdžiu tolumoj plaunamų indų barškesį, persėjamų mano bakterijų džiaugsmingus šūksnius... Daužomo stiklo garsą, pasimetusius balsus. Žiūrėsim, gal padarysim iš jų žmones;)

O naivūs, entuziastingi ir jauni!

2008 m. liepos 10 d., ketvirtadienis

Molekulinės biofarmacijos garažas

Dienos frazė:

"Plazmidžių tiuningas"


Tikrai taip, persidirbom ir perkaitom prie tų popierių.

2008 m. liepos 9 d., trečiadienis

Paukštuko šūdas

Koks darbas laboratorijoje, jei vietoj eksperimentų rašau popierius ataskaitoms ir ieškau šefo kabinete paukštuko šūdų?..

Eksperimentai atidėti, o vakar į Sam Samyčiaus kabinetą įskrido "žalias žvirblis", anot Romučio.
Išvyt išvijo, ale pridirbo ant stalų, bjaurybė. Ne, ne Romutis.

Nieko nieko, padėtis kontroliuojama.
Po langais pjauna žolę ir man bloga, užtinau...

Įdomu, koks gi paukštukas čia pas mumis buvo...?

2008 m. liepos 8 d., antradienis

Il pleut sur Buenos Aires

Persirijau šviežiomis uogomis, dėkojam Justukams .

Eilinį kartą ilgojo savaitgalio proga sutriko miego ritmas. Bet pasibendravau su močiuku, nuveikiau daug visokių buitinių reikalų ir dar kažką. Ir galutinai atidaviau savo senąją Mazdutę. Ech. (O nosį jai jau ir sutvarkė...)

Ir keistas klausimas. Kodėl mano yahoo mailo account'as laiko Buenos Aires mano "default location"? Vilnius yra tik antras pasiūlymas. Kaskart, besitikrindama paštą, sužinau, koks oras Buenos Airėse. Nesakau, kad tai negerai... Bet iš kur Yahoo mailas žino?

2008 m. liepos 2 d., trečiadienis

Galit sveikint

Priimu kuklius sveikinimus įstojimo į doktorantūrą proga savo nekukliai personai. Chemijos inžinerija, biotechnologijos sritis.

Posėdis daugiau nei juokingas. Bet turbūt turėtų būti graudu.

Teliko maža smulkmena - pabaigti. Na, tokia labai nereikšminga smulkmena.
Nu kaip nors, gyva į žemę neįlysi, kaip sakydavo sena mano kaimynė žydė.

(Katedros vedėjas pasakė, kad aš suprancūzėjau. Hmm.)

2008 m. liepos 1 d., antradienis

Ech

Davai palaikot visi sukryžiuotus pirštus, kad Dzūkas pas mumis ateitų dirbt.

Turi apsispręsti iki ketvirtadienio. Nesumeluosiu - mylimiausias kolega... Nes aš žinau, kaip gerai jis dirba, kad jis fainas žmogus ir šiaip... Liūdėjau, kai po pirmo darbo mes išėjom į skirtingas korporacijas. Bet abu tuomet juokavom, kad vistiek esam kolegos ir draugai. Ir kad kada nors vienas į kitą kreipsimės - gerb. daktare Dzūkai/Zaulia ;)

Žmogus, su kuriuo sutari dėl esminių dalykų, kuris dirba tokiu pačiu tempu, kaip ir tu, yra labai didelė prabanga. Patikimas.

O Dzūko žmona jau apgalvojo maršrutą, kaip jį prie mano namų rytais pamest;)

2008 m. birželio 30 d., pirmadienis

visuotinis apsižliumbimas

ok.
dabar man sunkios pagirios and stuff.

Buvau vestuvėse. Jaunasis per tuoktuves bažnyčioj susigraudino iki tiek, kad nebegalėjo toliau skaityt Korintiečių laiško, nuotaka padėjo.
Visi visom progom apsižliumbė, atsibučiavom, išsiglėbesčiavom, vieni kitiems meilėse prisipažinom. Abi šeimos susipainiojo, kas kieno tėvai, tetos ir krikštatėviai - buvo nuspręsta, kad šeimyna dabar bendra. Židinio ugnies perdavimai, knyga, parašyta tėvams, filmas apie jaunuosius... Žodžiu, būna ir taip. Visuotinė laimės atmosfera.

Šokom iki penkių ryto. Atsimenu, kad buvo kelios kompromituojančios nuotraukos, bet tiek to...

Gavau džiaugsmo injekciją, todėl pastarasis blogo įrašas truputį nustumiamas į šoną, laukiant, kad gal tai savaime išsispręs. Arba ne.

Einu, apsimesiu, kad dirbu. Kaip gerai, kad šefas liepė šlapius darbus šonan atidėt ir popierius tvarkyt. Man ir taip viską skauda...

2008 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Bakterijų ganymas, pagoniškos apeigos ir amazonės randas

Šiandien supažindinau Romutį su čiabuvių bakterijų pagoniškais papročiais. Parodžiau, kaip vykdoma mano mielų bakterijų sielovada. Stebėjome nuostabų vidurvasario paprotį „ugnies žiedas“, pro kurį, dainuodamos jodelei tirolietiškai, bakterijos neria tiesiai į pirmykštį buljoną. Tiesiog bakterijų Kupolė – gavo šilumos, šviežio oro, laužą, maisto ir alkoholio (atitinkamai +370C, pO2 20 %, minėtasis ugnies žiedas, mielių ekstraktas ir švarus spiritas). Užaugo didelės, riebios ir laimingos.

Ok, nekreipkit dėmesio, per ilgas darbadienis gavosi... Nors taip pasilinksminam. Ugnies žiedas Romučiui pasirodė visgi pagoniška egzotika, lengvai nusvilo pirštus, bet visi gyvi ir sveiki. Dienos frazė iš šefo – „Nors kažkas sukasi, sveikinu“.

Išpuolė man čia šiom dienom su senais pažįstamais pankais, ehm, vakarot. Sublizgėjo savo erudicija ir mano C dydžio papų problemą įvardino kaip amazonės randą. Aš jums pasakysiu taip – gal amazonėms ir lengviau lanką įtempt, netrukdo... bet gi skauda. O prarasti tris mėnesius aktyvaus šaudymo... nu gal žiemą apsiformindavo moteriškės ;) aš vėl blevyzgoju? Bet kokiu atveju, siūlus ištraukė, gyju, viskas ok.

Savaitgalį pirmą kartą dalyvausiu vestuvėse. Ahm. Išvažiuojamasis tūsas į kažkokią sodybą.

Ir Romutis pasiūlė nusipirkt vyriškų vitaminų. Ech, mielasis, tamsta subtilus kaip krentanti mergaitiška pusplytė... Tu geriau primink man, kad aš tuos vitaminus išgerčiau, kad ir darbe rytais...

2008 m. birželio 23 d., pirmadienis

Service Packai

Protingieji jūs mano...
man Višta siūlo instaliuotis Service Packą (
ir nereik mėtytis akmenais, kad naudojuos Višta... man su mano minimaliais poreikiais netrukdo). Kol kas nuėmiau varnelę sąraše "updates available". Nežinau, kuom jis blogas, bet kažką girdėjau kad visaip kaip reik to vengt. Dabar jau galit man patarinėt, ką toliau daryt. Ar nedaryt. Ar apsimest Zaulia Technofobe ir plaukt pasroviui.

Jei patarinėsit, tai prašyčiau "
idiot-proof" būdu. Aš klonuot moku, kompas tik pagalbinė priemonė gyvenime.

Persimiegojimas arba atin-oile

Kadangi vasarą geruoju man atostogų neduos, imsiuos vieną laisvą dieną pajūriui kažkada liepos pabaigoj su Dalia ir antrą laisvadienį rugpjūčio 14-ą, į Kopenhagą pas Cathy. Žo, jau nusipirkau bilietus, nebebus kur dėtis.

Šiuo momentu nežinau, ar to noriu (ta prasme, į Kopenhagą), bet kai prikepsim nuo karščio ir pervargimo prie darbinių kėdžių, aš tikrai sau padėkosiu už mini atostogas.

Persimiegojau taip, kad šiandien popietinį miegą iškeičiau į savo popierių rūšiavimą. Gal ir nesigaus kažkokios idealios tvarkos įvest, bet bent jau tikiuos susirast tą 2003m. konferencijos knygutę su mano pirmu straipsneliu ever. Taigi doktorantūron stoju, nesikeikiant. (O keiktis buvo ko, bet jau praėjo pyktis)

Gyju ir atrandu iš naujo rankos judinimo džiaugsmą.

2008 m. birželio 20 d., penktadienis

daniška degtinė arba orea-bend

Iš ryto padarėm daniškos degtinės su apelsinu. Darbe. Geras reikalas. Mašinos laistymas.
Ačiū, Romuti, dabar skanauju su lašiša.

Sam Samyčius patenkintas mumis, darbai vyksta, "dūmai rūksta". Su ta nuostabia gaida ir pradėkim savaitgalį.

Pereinu į miegapelės režimą. Pirmadienį galit bandyt žadinti.
A bientot.

2008 m. birželio 17 d., antradienis

Labai retas klinikinis atvejis, puikiai gebantis vadovauti

Nuėmė tvarstį. Nu išpjovė nelabai gailėdami, užtat susiuvo kruopščiai gražiai su kosmetiniu siūlu, įprastai naudojamu veido plastinių operacijų metu;) Romuti, foto nebus. Gausi per nagus.

Paaiškėjo, kad mano intraduktalinės jungiamojo proliferuojančio audinio mikropapilomos iš išvaizdos labai norėjo apsimesti priešvėžiniu dariniu. Bet jos yra tiesiog bezabydni dariniai. Sakė, citologė per savo 40 metų praktikos tokio darinio nemačius, kažkas ten baisiai reto ir netikėto, nesvarbu kad gerybiškas darinys. Taigi, iš manęs rašys straipsnį, pasirašiau, kad leidžiu naudot duomenis ;) patekau ir aš į kitą barikadų pusę. Gydytoja smaginosi;) bet svarbu, kad viskas ok.

Ir atrašė prancūzas šefas, atsiuntė rekomendaciją. Pats pats sakinys - she obviously has the capacity to manage and train lab technicians or younger students and researchers. Ir šiaip labai faina rekomendacija, apsalo širdis tiesiog...

Jis ką, žino, ką aš kasdien veikiu? Auklėjamoji veikla kiekvieną mielą dieną...

O Justukų šeimynai - popeikimas. Nežinočiau aš apie tą sviestinį pyragą, ir ramu būtų. Šiandie nusipirkau du gabalus. Į darbą ir namo;) Ainu krimst.

2008 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Virta skruzdėliena

Virtos skruzdėlės virdulyje.

Bitchy colleagues buvusioj darbovietėj niekur nedingo. Mielosios irgi.

Dienos frazės:
"Romuti, nekilnok šitų dėžių, sunkios".
"Zaulia, tokias dėžes tu pati, kai įniršti, tampai".

ir

frazė valytojai - "Mhm, o Saulė tikrai audite galėtų dirbt, tiktų..."

2:1 Romučio naudai.

2008 m. birželio 11 d., trečiadienis

zney-muif!

Sako, kad ryt duos mašiną. Atsijamsiu per pietus, vakare važiuoju per visus kamščius močiutės iš močiučių tūso parsivežt.

Ir dar ryt važiuojam į buvusią darbovietę. Yra laukiančių, yra nelabai. Reikės šypsotis ir bėgiot per visus aukštus, kad tikrai visi pamatytų.

Iki kito antradienio maudynės komplikuotos. O man labai jau po tvarsčiu niežti. Turbūt kartais keistai atrodau besikasydama krūtinę;) prasikrapštysiu skylę aš per tą savaitę...

2008 m. birželio 6 d., penktadienis

xayh-vkop arba gyvenimas, 'tsakant

Šitą. Darbe užpuolė skruzdėlės.
Įsikūrė po laiptais, siauru takeliu užlipa ir nematomu plyšiu įlenda pro duris. Artimiausia patalpa - virtuvė. Cukrinė, imbieriniai sausainiukai, trupinėliai... Jų DAUG.
Nuplikiau verdančiu vandeniu lizdą, išpurškiau viską spiritu, išploviau dezinfektantu... Pusei dienos padėjo. Išeinant - vėl tvarkingas kareivukų takelis...

Pirmadienį, įtariu, teks startuoti nuo Senukų. Nebent per savaitgalį jos pačios išdvėstų. Pirksiu kokį nors brudą, jei ne, įjungsiu piktą fantaziją ir pati sumiksuosiu kokio aršeniko.

Ta proga prisiminiau, kaip lankiaus Porton Down'e, slaptame Didžiosios Britanijos karinių laboratorijų komplekse (kursus turėjau, nerealiai faina vieta...). Tai jie, gyvendami berods ilgiausiame Europos pastate (40 minučių ėjimo nuo vieno galo iki kito), turi dvi problemas, kurių negali išspręsti nuo 1916m. Skruzdėlės patalpose ir laukiniai triušiai apylinkėje.
Sakė, ko tik neišbandė... O aš sau tyliai šaipiaus - o kas gi man, kad šniūrais skruzdėlės vaikšto ir triušiai laidus graužia ;)
Prisišnekėjai, Zaulia... Nu ką, tereikia dabar atidžiai žiūrėt į pievelę priešais langus. Niekada negali žinot. Triušiai mieli, ar ne?

Sam Samyčius namo parvežė... Nujautė, kad pavėlavau į autobusą. Geras tėvelis, geras.

blya-qdqk

Šaldytuve turiu lavoną.

Odnako...

Ir jau šiandien trūko vos kelių sekundžių, kad būčiau užmigus darbe. Virtuvėj. Galva ant stalo, kavos puodas po nosim ir taip saldu saldu...

2008 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

cigaretės

Žvėriškai noriu rūkyt. Užmuščiau už gerą dūmą. Paskutinį kartą rūkiau prieš dviženklį metų skaičių ir nekenčiu dūmo kvapo, skonio ir rūkalių. Turbūt galutinai pasimaišė smegenos.... Kartkartėm net pagaunu save sudedant pirštus taip, lyg laikyčiau cigaretę.

Ir dar nemiga.

Ir nubrozdintos alkūnės po akvaparko, ramstytis į stalą nebegaliu.

Aij, pasiekimas - rytoj (šiandien), po trijų savaičių po traumos, galų gale nušliaušiu pas traumatologą dėl kojos. Gal visgi neskilo?..

2008 m. birželio 2 d., pirmadienis

Moralizavimas

Nečiuožkit akvaparkuose tuose atrakcionuose, kur be padangų, jei sveriate apie 50 kg. Užmėto ir kenčia galva.

Romuti, aprašyk darbo žurnalą iki išvažiuodamas. Paskutinis perspėjimas.

Ir- taip, aš buožė buržujė.

Ir atsidarę failą iš mailo IŠ KARTO jį išsaugokite.

2008 m. gegužės 31 d., šeštadienis

Sapnas Nr. fome-rene arba dryžuotos burės

Vėl esu virtuvėje su atvira duonkepe krosnimi iš senesnio sapno.
Varškės pyragas su kažkokių gelsvų vaisių gabalėliais jame, turbūt persikai/abrikosai (niekada jų nesugebu atskirt vienų nuo kitų) guli praplėštas ant laiko dėmėmis apmarginto medinio stalo.
Stalas iš mano senųjų namų, kurį pirko dar mano prosenelis. Nedidelis kvadratinis virtuvės stalas, nuo senatvės skilusia viena koja. Padėsi ant jo galvą - ir užuosi seno medžio kvapą. Dešimtmečius virtuvės kvapų.
Pyragas vis dar šiltas, varškės trupiniukai aplink, pluta auksinė.

Beveik guliu ant stalo - susirangiusi ant taburetės, užsikniaubusi visu korpusu ant stalo ir ranka rankioju trupinėlius nuo pyrago. Ir žiūriu pro langą. Langas platus, rėmai kiek persikreipę, bet stiklų nėra. Nebuvo, turbūt. Baltos, paprastos ir nuskalbtos užuolaidos. Juda nuo vėjo. Skaidrus dangus ir kaip visuomet, jūros nuojauta. Nesimato.

Atsistoju ir einu prie lango. Gaunu per veidą plevenančiomis užuolaidomis, prasiiriu iki lango ir atsiremiu į rėmo kraštą.
Taip, jūra. Bet rami rami. Net bangų nesijaučia, bet ošia. Ir šiltas vėjas nuo jūros.
Pasižiūriu į dešinę ir ant pilkšvo smėlio matau "priparkuotą" burlaivį. Būtent toks apibrėžimas ir lenda sapne - laivas priparkuotas šalia namo, kaip mašiniukas. Tiesiog stovi visiškai stačias, kiek įkastas į smėlį savo pilvu (net neįsivaizduoju, kaip tai vadinasi). Kadangi namas ant polių - matau laivą kiek iš viršaus, stiebo viršus tik vos vos aukščiau už mano stogą.

Nedidelis ir su gelsvomis dryžuotomis burėmis. Didžioji trikampė ištempta, dar dvi pusiau nuleistos ir susiraukšlėjusios. Girdžiu plazdėjimą ir galvoju, kad pati jokiu būdu nepakelsiu kitų burių.

Atsisuku į atvirą krosnį virtuvės viduryje ir sakau kažkam: "Reikia Daliai pasakyt, mes gi nesusitvarkysim". Žengiu žingsnį ir paslystu - basa ant dažytų aliejiniais dažais medinių grindų. Išsidrebiu smagiai, ant užpakalio. Stojuos ir matau, kad mano pėdos priaugo prie grindų. Atsidūstu ir sėduos ant lyg tyčia šalia atsiradusios taburetės. Ir atsilaužiu dar vieną gabalą varškinio pyrago.

Sapnas Nr. geds-vniz arba elastinga grybų pieva

Senokas sapnas, kelių mėnesių senumo. Iš tų kiek surrealistiškų.

Už nugaros miškas. Atsisuku, pasižiūriu, koks miškas. Tai tamsokas eglynas iš mano vaikystės.

Miškas šalia Tytuvėnų - senas eglynas, pilnas uodų, pelkingas, su mažais upeliukais. Jame nelabai jauku, bet vaikystėje vistiek mėgdavau į jį eit.

O prieš akis pieva. Grybų pieva. Vien žaliokės. Pieva iki pat horizonto, žolės nėra, viskas vien žalsvos grybų kepurėlės. Kairėje, už kelių šimtų metrų, stovi vaikiška sovietinė pavėsinė grybas. Tokia, kaip darželiuose būdavo - skardiniu stogu, musmirė. Kiek aprūdijusi. O ant suoliuko po ja sėdi trys žaisliukai iš liūdno sovietinio multiko apie išmestus žaislus. Meškiukas su nuplėšta ir keliais dygsniais prisiūta ranka. Lėlė-klounas su apsitrynusiu veidu. Plika lėlė-kūdikis su kreiva koja...

Žinau, kad reik prasibraut per grybų pievą iki pavėsinės. Pradedu eiti, iš lėto ir plikomis čiurnomis jaučiu elastingas ir glitokas žaliokių kepurėles, bet jos nelūžta. Atsigręžus nematau savo pėdsakų. Tiesiog šiek tiek siūbuojanti grybų pieva. Garsas guminis, šlepsintis. Bet malonu.

Prasibraunu iki pavėsinės, pasisveikinu su žaislais ir prisėdu greta. Atsiremti į metalinį vamzdį kiek nepatogu, bet atsilošiu ir ištiesiu kojas. Po pavėsine žemė išmindyta, ir mano kulnai jau purvini.

Pradeda lyti. Smarkiai, net ūžia. Meškiuko letena atsikabina, ir nutrūksta. Pakeliu nuo žemės ir pasidedu ant kelių. Paglostau meškiuką ir sakau, kad viskas bus gerai. Nulis lietus, mūsų ateis pasiimti. Ir pareisim namo.

2008 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Oficialios žinios arba soco-jaon

Birželio 16d. nauja, švytinti air blue spalvos Opel Meriva atkeliaus pas mane.
Ne, man dar ne bankrotas. Ir ateitis šviesi.
Automatas. Žinau, išlepsiu. Buožė gi, man prie veido tinka.
Erdvi ir patogi močiutei įlipt.

Gal tai ir ne fancy mašinytė ir ne kelių monstras. Bet miela ir patogi. Ir simpatiška, vairavosi maloniai.
Užtat turim linksmą dienos frazę. Atsisėdus test drive'ui, bandžiau susireguliuoti sėdynės aukštį. Pavyko tik su vadybininko pagalba. "Jūs turbūt labai mažai sveriate...". Opelis turbūt nepagalvojo, kad vairuotojas gali sverti 50 kg ;)

Dar turiu sapną apie grybų pievą, bet siaubingai tingiu rašyt.
Labanakt.

2008 m. gegužės 27 d., antradienis

mašinoieška, sielovada ir kitos linksmybės

Šiandien apturėjau potyrį, vadinamą mašinoieška.
Išvados iš to kelios:
  1. Visiškai nemoku derėtis ir neprižiūrima esu itin lengvas grobis vadybininkams. Fordo salone, kol dėdė Giedrius šnekėjo telefonu, man sugebėjo tooookį šlamštą įpiršt... Gerai, kad aš su dėde Giedrium, kuriam 18-20 procentų nuolaida yra juokų darbas.
  2. Nežinau, kokios mašinytės noriu. Ryškiai žalia Mazda 2 smarkiai kirto per mano vaizduotę, bet susitvardžiau. Akivaizdu, kad kiti žmonės mašinų klausimu žino geriau, ko man reikia.
  3. Ne, jokių komentarų tema "ar tau reikia visiškai naujos mašinos" nepriimu. Aš kapituliavau. Kartais geriau nesiginčyti.
Tai va. Dabar apie tai, ties kokiomis mašinytėmis yra apsistota šiuo metu. Dar važinėjimosi diena ir derybų diena, tai pasirinkimas susiaurės. Random tvarka.
  • Opel Meriva, Cosmo komplektacija. Pliusas: močiutė ja važinėjosi, labai patiko. Spalva keista - kažkokia sidabriškai švelniai melsva Air blue. Erdvi.
  • Hyundai i30 - žiūrėjau paskutinę. Nebežinau, galva buvo jau perkrauta. Jokio įspūdžio, kaina didoka.
  • Kia cee'd. Yra pažįstamas salone, padarytų nuolaidą. Minusas: trenkiausi galva besėsdama. Močiutė tikrai užsikabins, be to nepatogu ir šiaip įsėst...
  • Peugeot 207SW. Ji man negraži iš veido. That's it.
  • Ford Focus Collection. Nežinau. Beveidė mašina. Justukas sako, kad brangios detalės.
  • Honda Jazz. Nu labiausiai emociškai patikusi... Mergina vadybininkė, vienintelė mašinytė, kurią mačiau gyvai važiuojančią ir ryškiai geltona... Aišku, geltonos nepirkčiau, bet ;) Mergaitiška, kompaktiška, su charakteriu. Bet. Manau, močiutei joje nebus patogu...
Sveikas protas sako - Opel Meriva, jei lips su vairavimu. Giliai norėtųsi Hondos Jazz.

Užtat užsėjau savo bakterijas :) Galų gale, gyvas daiktas mano laboratorijoje. Užsiimsiu bakterijų sielovada ir dresūra - mokysiu šokinėt pro degantį barjerą ir dainuoti tirolietiškai.

Oficiali padėka Justukų šeimynai už ištempimą iš darbo. Ačiū ačiū.

2008 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Dienos frazės, arba rual-eyuk

  1. "Romuti, tu ne Šerlokas Holmsas. Tu Mis Marpl". Zaulia, 2008 05 20.
  2. "Zaulia, tu net operacijos dieną į darbą ateisi?" Romutis, 2008 05 21.

Sakyčiau, 1:1. Mergaitizmas vs darboholizmas.

Užtat šlapi darbai laboratorijoje net šlepsi. Jau trečia diena nedarau jokių popierinių darbų, hohooo... Ir gal netgi greit pradėsiu klonuot. Smagračiai galvoj tik sukasi, traška, vynioja klastingas mintis apie tai, kaip aš čia apkarpysiu suklijuosiu DNR...

Nors ataskaitą jau reikėtų imt rašyt.
Gal greit naujų kolegų gausim...

2008 m. gegužės 17 d., šeštadienis

zude-poqn

Atlyginimas nepadoriai didelis, bent jau mano supratimu.

Ką padovanoti Dzūkui?.. Ryt pakvietė į gimtadienį. Praktiškų dovanų nenori.

Sapnavau, kad man išpjovė pusę klubo kaulo, o aš vistiek vaikštau, Skundžiuos, pykstu, bet neskauda.

Ir vakar su Romučiu pribaigėm registruoti reagentus. Duomenų bazė net blizga, reagentų spintos prikimštos, sandėlio dėžės užklijuotos, sunumeruotos ir su sąrašiukais ant šonų. Gerai, kai kartu dirba du išprotėję manjakai. Bent kažkuriuose dalykuose itin sutampame...

Reik užsirezervuoti savaitgalį sklandymui. Kas nors norės kartu važiuot pasižiūrėt, kaip mane išmes pro langą?

2008 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

85 arba hude-nbzu

Į klausimus "Ką, jau aštuonios vakaro, ir tu vis dar darbe?" neatsakinėju.

Pėda švyti visom vaivorykštės spalvomis, bet visgi niekas neskilo.

Močiutei 85-eri. Antras svečių užėjimas per dieną. Ir tai dar ne pabaiga - savaitgalis...

Gal pavalgyti, ar ką. Nepamenu, kada valgiau. Hmm.

Darbe pasiekiau tą ribą, kad gali krauti man bile kiek naujų darbų - darau maksimaliai kiek pajėgiu. Tarakoną pasiuntėm vakar raštu, mandagia forma. Nebesikabina. Kol kas.

Viskas visai neblogai. Ahm. Sapnavau, kad perkandau šliužui direktoriui veidą.

2008 m. balandžio 18 d., penktadienis

Šlykštuva arba pxtt-laxc

Dar gyva.
Siūlės išrauto danties vietoje gyja tvarkingai.
Piešimui laiko nelabai...
Romutis stengiasi pasitaisyti. Šiandien net pusdienį sugebėjo manęs nejudint. Ir netgi pabandė susijungt chromatografiją, kaip jam Sam Samyčius liepė jau prieš tris savaites.

Užtat užsiutau ant stambių gamybininkų. Turim dvi labai panašias centrifugas, ta pati serija, skiriasi modeliukai. Įdėjau "svetimą" rotorių į vieną iš jų. Prisisuko gražiai. Nebeatsisuka. Sukasi su visu velenu... Ir nors išgraužk, veleno sustvert nesigauna. Kiti gamintojai, kurių centrifugas aš labai myliu, nesistengia taip uždirbt - kad perkant naują centrifugą, pagalbines dalis galėtum naudot iš tos pačios serijos centrifugų... Baisu. Atsukau kelis varžtus, paknebinėjau... bet šaldymo sistema, giliai lįst nesinori.

Gerai, kad pažįstamas buvęs kolega už sienos dirba. Prieš kviesdama oficialų aptarnavimą, skimbtelėjau jam, sakau gal tavo inžinierius įkištų nosį... Tai pažadėjo pats, pirmadienį iš ryto. Jei nesigaus, šaltu veidu skambysiu servisui. Ir paimsiu sąskaitą faktūrą ir tegul tik pabando man mažasis direktorius ką nors pasakyt....

Šią savaitę kažkaip užbuksavau... Savų darbų pradėt dar negaliu, o susikaupt ir suplanuot - irgi... Romučio faktorius.

Sėkmingai perdozavau Bajofondo muzikos, bet nesiliauju.

Ir pradėjo žydėt totoriškieji klevai, reiškias paprasti klevai pradės po 4-5 dienų. Tada dešimt dienų būtų gerai nekvėpuot...

2008 m. balandžio 12 d., šeštadienis

Sapnas Nr. vokk-sxyu arba geltona suknelė švyliuose

Guliu aukštielnika, prieš akis, kaip vsuomet sapnuose - pilkas bejausmis dangus. Šviesus, be debesų, tiesiog netikras.
Geltona ryški suknelė, ilga, besiplaikstanti, lengvos medžiagos. Šilkinė. Šonus duria žolė, guliu ant nedidelio šlaito ir mane supa švyliai...
(Iš vaikystes man švyliai yra kažkas nuostabaus. Kažkada, maža būdama, kaime bėgiodavau ištiesus rankas pelkingoje švylių pievoje. Jei nematėt švylių pievos, daug praradot gyvenime)
švyliai

Pieva aplink apdžiūvusi, gelsva ir net švyliai labai jau rudeniniai. Kažkur virš mano galvos stovi kažkas. Klausia, tai ką darysim su šita pieva, vistiek reikia sunaikinti. Sakau, kad teks sudeginti spiritu. Tas kažkas pradeda barstyti rudeninę pievą baltais milteliais (ir aš žinau, kad tai spiritas. Ir man nekeista, kad milteliai) ir sako, kad jau tuoj degs. Apsiverčiu ant šono ir žiūriu į geležinkelio bėgius su krovininiais vagonais ir sena apšiurusia stotimi. Girdžiu liepsnos traškėjimą virš savo galvos, ir iš lėto keliuos. Ugnis nusvilina kairį kulną, pagriebia suknelės apačią, bet tolyn neplinta. Rankos kruvinos, apžiūriu savo delnus, bet žaizdų nėra.
Pereinu skersai bėgius - stotis visiškai apmirus. Tarpbėgiuose želia aukštos viksvos ir švyliai, gelsvas šiferinis stoties stogas skylėtas. Aprūdiję krovininiai anglies vagonai (tokie atviri, kaip dideli vežimai) palikti ant bėgių. Nieko nėra. Šalia krūmų įnirtingai pešasi šunys. Benamiai, perkarę, iki kraujų, matau išplėštą kažkurio pilvą... Aploja mane, bet tik tiek, kad nesiartinčiau. Apsisuku ir puolu bėgt link stoties. Geltonoji suknelė vejasi aplink kojas ir aš susirenku į rankas visus padalkus, užsikeliu virš kelių ir bėgu iš visų jėgų. Pribėgu žmones, keleivinį traukinį ir tikrai žinau, kad būtent į jį man reikia patekti. Bet traukinys jau užsidaręs duris ir juda. Ir aš nespėju.
Už manęs stovi žmogus ir sako: Viskas, nespėjom. Daugiau iš čia joks traukinys nebevažiuos. Todėl mes susitiksim tik po kelių dešimčių metų. Aš klausiu - O kaip ir kur mes susitiksim?
Tada, kai reikės susitikti, ateisi į Gedimino pilį devintą vakare. (paskutinį kartą ant Gedimino kalno buvau per savo išleistuves).
Nematau to žmogaus veido, nesuvokiu nei jo amžiaus, nei išvaizdos. Užsimerkus įsivaizduoju, kaip einu šalia Vilnelės ir po truputį lipu į Gedimino kalną (tik Gedimino kalnas yra savo veidrodinis atspindys Vilnelės atžvilgiu, ir kitoj pusėje. Ten, kur Stalo kalnas). Tamsu, žinau, kad tuoj devynios ir galvoju, kad niekas neateis.

Pabundu su Bajofondo muzika galvoje. Ya no duele el corazon. Liūdnas gabalas...

2008 m. kovo 24 d., pirmadienis

Sapnas Nr. eshl-yptc arba ežero tiltukai

Šis sapnas pasikartojantis, tik pabaigos keičiasi. Bet vietos - iki skausmo pažįstamos. Ne kartą matyta sapne, vaikščiota iš skirtingų pusių... Sapnų vieta. Mano ežeras, mano tiltukai, mano bėgiai.

Sapnas Nr. eshl-yptc arba ežero tiltukai

Einu pasivaikščioti. Ne viena, su kažkuo. Kaip ir dažnam sapne - nematau, bet žmogus man artimas. Šnekamės. Ežeras, takiukas prie pat vandens. Prie pat kranto stovi restoranas. Dviejų aukštų pastatas, labai gražiai įsikomponuojantis į aplinkinę gamtą. Su arka, kurios viena koja stovi vandenyje, žolė vietoj dalies grindų viduje. Eidama takeliu, praeinu pro dalį salės. Vandens lelijos kažkuriame kampe, stiklinės lubos.

Keliukas suka į šoną, prieinu bėgius. Iš vienos bėgių pusės aukštas šlaitas, apaugęs gausia žole, iš kitos - ežeras. Einu bėgiais, spardydama žvirgždo akmenukus. Nusiaunu basanoškes (visiškai kaip iš vaikystės, nudilusios, rusvos, mačiusios ir karvės šūdą, ir kraują iš numušto piršto...) ir einu per įkaitusius bėgius. Padams karšta, eiti sunku, bet smagu. Ištiesiu į šonus rankas ir retkarčiais užsimerkiu. Saulė plieskia, žiauriai karšta.

Prienu lapuočių medžių miškelį. Ir pėsčiųjų perėją per bėgius - tokios susidevėjusios medinės lentos, patiestos skersai pabėgių ir vienišas nuklypęs ženklas. O ant jų primėtyta priskintų ir jau apvytusių pievų gėlių. Laukinės aguonos, jonažolės, viksvos, ramunės. Netvarkingai. Pabandau surinkti, kas dar yra nelabai suvytusio, ir vėl pasukam ežero link.

Nuo bėgių keliukas link ežero jau nebe išmindytas, o grįstas. Šlepteliu basanoškes ant žemės, nusivalau padus į blauzdas ir apsiaunu. Einam prie ežero, sutinkam pakeliui žmones. Matau tiltukus. Mediniai, platūs, su gražiais turėklais. Ir jų daug - vienas su kitu susiliejantys, o ne tiesiog nuo kranto iki kranto. Kaip netaisyklingas tinklas. Lengvai išlenkti. Lentos apysenės, pilkšvos, vietomis išdilusios iki įdubimų, o turėklai šviežiai nudažyti. Ryškiai mėlyni, oranžiniai.

Einant per tiltukus, lentos dunksi, pro plyšius matosi tamsus blizgantis vanduo. Aplink plaukioja įžūlios antys, akivaizdžiai besitikinčios batono gabalėlio. Stabtelim.

Ir staiga iš gražios kaitrios vasaros oras pasikeičia į skaidriai šaltą žiemos dieną. Saulėta, prisnigę, ežeras padengtas apsnigusiu ledu. Pasitaisau kepurytę su ausytėmis (irgi iš vaikystės, bordinė raštuota, su milžinišku bumbulu, megzta Mamos). Nosis žvarbsta, bet jausmas labai geras. Gaiviai šalta. Kairiau manęs stovi dar kokie šeši žmonės, kažkokie mano draugai ir ragina mane ir mano draugą paskubėt.

Tas kažkas man sako - pasižiūrėk, bebras. Per ežero ledą bėga nenatūraliai šviesiai ryžos spalvos bebras. Šuoliuoja tiesiai link mūsų tiltuko. Ir tas kažkas, stovintis kiek man už nugaros, dešinėje pusėje - pakelia dvivamzdį medžioklinį šautuvą ir šauna į bebrą. Pataiko. Nušautas bebras prasmenga lede, nepalikdamas jokios žymės, tiesiog išnyksta. Dar vienas bebras, žiūrėk! Dabar tu gali šauti... Aš pasiimu ginklą ir be jokio sąžinės graužimo (aš šiaip prieštarauju medžioklei malonumo tikslams) nušaunu riebų, tamsiai rudą, blizgantį bebrą. Kuris be jokios kraujo dėmės dingsta lede.

Persimetu dvivamzdį per petį ir einu prie draugų. Po kojomis gurgžda sniegas.


Neklauskit, ką tai gali reikšti. Tiesiog bebrų šaudymas, ir tiek. Jokios slogios nuotaikos pabudus, tiesą pasakius. Nors sąžinė šiek tiek turėtų graužti.

2008 m. kovo 23 d., sekmadienis

Sapnas Nr. pijf-kosc arba atvira duonkepė krosnis

Žodžiu, liesas žmogus yra piktas žmogus.

Miegodama vis dar griežiu dantimis ir sapnuoju darbus.
Senų sapnų sąrašas pasiekęs jau 16 sapnų, vertų aprašymo, bet visi ilgi. Todėl - šiandienos priešpiečio miego sapnas. Kitaip nei siurrealistiški ir depresyvūs pastarųjų mėnesių sapnai, šis paprastas, trumpas ir gal netgi optimistiškas.

Sapnas Nr. pijf-kosc arba atvira duonkepė krosnis

Vaikštinėju po medinį butą. Sienos lentinės, kvepia maloniu seno medžio kvapu, šviečiasi skylės. Pagal lentų tankumą ir sukalimo kruopštumą labiau galėtų būti vištidės sienos. Bet jauku. Kambariai pustuščiai. Butas antram aukšte, bet pro lentų tarpus matosi, kad pirmo aukšto kaip ir nėra - namas stovi ant stulpų. Toks erdvumo ir laikino būsto pojūtis. Pro grindų plyšius galiu matyti smėlį ir netgi nujaučiu jūrą.

Vaikštau po kambarius, mažus siaurus koridoriukus kartu su kažkuo. Žinau, kad kažkas artimas, bet nematau. Žiūrinėjam spintutes, senų kaštonų pilnais stalčiais, atidarinėjam langus, už kurių tik dangus. Plaikstosi papilkavusios užuolaidos, bet pučia iš lauko malonus vėjas.
Pasukus į dešinę iš koridoriaus su mažu suoliuku prie sienos, atsiduriu virtvėje. Langas milžiniškas, per visos sienos plotį, tiesiai į ramią jūrą. Ir be nieko - jokių rėmų, stiklų, užuolaidų... Langas į jūrą.
Vidury virtuvės - atvira duonkepė krosnis, apsupta stalo. Viskas suodina, su laiko dėmemis... Ne nevalyvumas, o tiesiog metų žymės. Prieškrosnis prikrautas skardų, krosnis karšta. Nuimu metalinį dangtį, saugantį stalo kraštą, pasiimu skardą ir pradedu į ją krauti iš nežinia kur imamus pyragus.
Mielinės tešlos, minkšti, su įdarais, pintu viršumi. Smagiai kraunu į pajuodavusią nuo laiko skardą išsiklaipiusiais kraštais. Kraunu tiek, kad pyragų kampai lipa pro skardos kraštą, limpa vienas prie kito. Iškepa staigiai, girdžiu manęs klausiant, su kuo pyragai. Su varške, su obuoliais, o šitas su mandarinais. Kepu vieną skardą po kitos - pyragai auksuoja tiesiog akyse, per kelias akimirkas. Kvapas... Šviežių pyragų kvapas. Mmmm...

Atsilaužiu mažą kampiuką nuo šilto varškės pyrago ir pasirėmusi ranka žiūriu pro langą. Gėris, ir tiek.

Po šito sapno pabudau negrieždama dantimis, kas pastaruoju metu yra labai retas atvejis. Ir be slogios nuojautos. Velykos, visgi. Ilgai išsimiegoti ir negalvoti apie elektros instaliaciją darbe...
Su šventėmis :)

2008 m. kovo 12 d., trečiadienis

skyriaus uždarymas

Oficialiai uždaromas korporacijos sezonas. Pradedam pumpurėlių sezoną.

Iki pusantrų metų pritrūko dviejų savaičių.

Dar ir blogai jaučiuosi. Lyg savęs gaila, lyg dangus pilnas smuikų... Apnikus stipri paranoja. Žiūrėsim.

Ir tai praeis.

2008 m. kovo 7 d., penktadienis

blarhhhh

Nuo viso RnD kolektyvo išleistuvių proga gavau skrydį sklandytuvu. Nuo kavos gėrimo kompanijos - du puodelius.

Pradėjau gert 11val. ryto. Iki dabar.

Vien restorane, vien ant gėrimų 8 moteros sugebėjom prapilt virš 500lt.

Pakelkit mane pirmadienį.

Man atrodo, man bloga. Ir gaila viso pasaulio. Ir dar jeigu ką, vieną asmenį sumušiu, šiaip profilaktiškai.

Ja vam ne informbiuro.

2008 m. kovo 5 d., trečiadienis

Sapnas Nr. ywka-mizu arba ūžiantis sniegas

Ta proga, kad pasnigo, vakar susapnavau sapną apie sniegą. Myliu sniegą, bet labai trumpai. Kitaip nei Adis, aš nenoriu žiemos...


Sapnas Nr. ywka-mizu arba ūžiantis sniegas


Stoviu ant kalno (kalno Lietuvos mastais, greičiau kalva... Bet aukšta). Balta balta, kur dairais... Gal ir Saulei kartais šalta. Ok, vaikystės lyriniai nukrypimai. Bet kokiu atveju - balta. Jokių medžių aplink, namų, baltuma..

Jaučiuosi visa lengva, net nesuvokiu savo kūno. Įprastai žiemos periodu darausi panaši į svogūną ir šiaip nepakenčiu to daugiasluoksnio rūbų pojūčio. Čia - esu lyg iš oro, net nešalta.
Šviesa kiek dirbtinė, ne skaidri saulėkaita, bet ir neapniukę. Panašiau į dienos šviesos lempas.
Staiga pradedu judėt.. atbula. Žvilgteliu į savo pėdas - stoviu ant slidžių. Čiuožiu visu greičiu žemyn, tiesiai. Nejaučiu nei baimės, nei aukščio, suvokiu tik tai, kad skrieju labai greitai.

Viskas, ką matau - tolstanti kalvos viršūnė ir pieno/šviesių pelenų pilkumo dangus. Išgirstu, kaip lūžta slidė ir išsidrebiu. Net užima kvėpavimą nuo minkšto griuvimo. Atsistoju. Dairausi ir matau, kad pasikeitė dangus. Pusė skaidriai žydro, kita pusė aptraukta tamsiai pilku sniego debesiu. Sunkiu ir pritvinkusiu. Bet oras ne drėgnas - tiesiog sausas ir spragsintis nuo šalčio.

Pradeda snigti. Iš priešingos pusės nuo debesies. Iš giedrosios pusės...
Snaigės tokios, kokias mano Mama vadindavo sniego bitėmis. It gyvos, skraidančios, o ne krentančios. Mažos ir pūkuotos. Piešia kokius tik nori raštus, tereikia užversti galvą ir stebėti.

Jų pradeda gausėti, virsta paprastu gausiu įkypu sniegu. Pradedu aplipt sniegu, bet jis nei nutirpsta, nei krenta nuo manęs. Aš lyg kažkoks lengvas popierinis daiktas, prie kurio šlapias sniegas tik labiau prilimpa. Sniegas virsta garsu. Nemaloniu metaliniu ūžesiu, nenumaldomai artėjančiu. Kankinantis garsas... Einantis kiauriai mane.

Pabundu. Grieždama dantimis.

2008 m. kovo 4 d., antradienis

Paguodos prizai arba wiel-gdeq

Laimės vitaminų poreikis milžiniškas, bet tai ką padarysi, kad jau niekas jų neduoda.

Užtat balandžio pirmą rauna protinį dantį, balandžio trečią Moros Godoy tango spektaklis, balandžio šeštą nuostabieji Bajofondo.

Nors tiek tos paguodos.

2008 m. kovo 2 d., sekmadienis

Sapnas Nr. gaht-jals arba tapyras prie Kauno marių

Pastaruoju metu sapnuojasi baisūs ir depresyvūs sapnai, kas yra savaime suprantama... Tačiau aš dar pagalvosiu, ar juos aprašinėt.
Užtat prisiminiau sapną iš Londono - sapnuotas naktį prieš važiuojant prie jūros. Nauja vieta, daug įspūdžių ir turbūt alus iš baro "12" - ir štai, prašom:

Sapnas Nr. gaht-jals arba tapyras prie Kauno marių

Blaškausi po parką - darganotas oras, takeliai žvirgždiniai, pliurpsintys nuo šviežio lietaus purvo. Siauri takai, prieblanda, rūkas pažeme. Praeina keletas žmonių - apsirengę 19-20 amžių sandūros drabužiais. (Man tai nepasirodo keista)

Kalbuosi su kažkuo mobiliu, netgi baruosi ir galų gale liepiu palaukti, kol ateisiu.

Kertu parko kampą ir prieinu šviežiai remontuojamą namą. Tamsi laiptinė, atsiduodanti drėgnu tinku. Kažkuriam aukšte ties praviromis durimis jau buriuojasi žmonės. Žinau, kad tai mano kolegos, su kuriais teks gyventi. Einame visi kartu į butą ir ginčijamės su prarabu. Šis kambarys turi būti perdažytas, ten reikia naujų lovų. Visi piktoki ir priekabūs, prarabas atsikirtinėja necenzūriniais žodžiais...
Butas didelis, bet nieko prabangaus. Tamsokas, kažkas sovietinio bendroje atmosferoje. Daug mažų kambarių, virtuvė akivaizdžiai mačius kitus šeimininkus, kurie paliko virtuvę paskubomis. Krūva keptuvių, emaliuotų bliūdų, net neplautos lekštės kriauklėje.
Pro langus sklinda tik prieblanda - apniukęs dangus už stiklo ir nešvarios užuolaidos.

Bevaikščiodama surandu balkono duris. Išeinu į mažučiuką balkoną. Vietos tiek, kad galėtų atsistot du žmonės šalia vienas kito. Toks rūkymo balkonas, nes tikrai daugiau niekam nenaudingas.

Užtat iš balkono atsiveria įdomus vaizdas. Aš šiaip berods nesu buvus prie Kauno marių, bet žiūrėdama į vandens telkinį, žinau, kad tai būtent Kauno marios. Didelė bala, apsupta miesto pramoninių rajonų. Pakraščiuose nedidelė bangų mūša.
Pasižiūriu žemyn - o ten plati ir didelė medinių grindų atvira veranda. Kažkam iš savo kolegų, esančiam netoliese sakau - būtinai reik susipažint su kaimynais, kaip gi puiku būtų šioj verandoj rengti kepsnių vakarėlius. Apsisuku, praskrieju pro visą butą ir nulekiu laiptais žemyn. Kaimynų butas atviras, neapgyvendintas ir aš įsliūkinu į verandą. Šlapios medinės grindys, nusėtos šlapiais žaliais lapais. Kairėje prilyta kepsninė, dešinėje - nešvarūs šezlongai. Atsigulu ant vieno iš jų, veidu į lietuviško žalumo pievą. Žolė neaukšta, šlapia, nevisai žalia. Ir joje ganosi tapyras. Ir nieko keisto, kad prie Kauno marių ganosi tapyras.

Stojuos nuo šezlongo, nusipurtau prilipusius šapus ir prienu prie verandos turėklų. Perlipu, nukariu kojas žemyn ir pakimbu ant rankų. Iki žemės dar keli namo aukštai, bet šokti nenoriu. Savo svorio nejaučiu, nei kiek neskauda pirštų. Tiesiog kabu visiškai beprasmiškai. Kabu, įsmeigus žvilgsnį tiesiai prieš save į kiek apsilaupiusią medinę verandos detalę.

Atsibosta ir pasižiūriu viršun, į savo pirštus. O jie pradeda luptis (gan dažnas įvaizdis mano sapnuose, turbūt kažką reiškia). Siauromis juostelėmis, hmmm... kaip plėšomos sūrio juostelės. Toliau riešo juostelės nenuslenka, taip ir lieka kaboti atsiknojusios. Lupasi ir oda, ir kaulai - kol lieka ploni siūlai. Kažkas panašaus į valą - skaidrus, sintetinis pluoštas ir pakankamai tvirtas, kad aš vis dar kabočiau. Kabočiau išsižiojusi žiūrėdama į dingstančius pirštus.
Už nugaros keistus garsus leidžia tapyras. Pamanau, kad labai jau nepadoru pasirodyt tokiu pavidalu šiam gyvūnui. Visgi tapyras, o aš be pirštų.

Pabundu nuo iš Lietuvos atėjusio vieno draugo sms'o. Rankos nenutirpusios, itin ankstyvas rytas ir svetima lova.

2008 m. vasario 29 d., penktadienis

Laimės vitaminai arba evin-umzo

Jei kas turit atliekamų laimės vitaminų, visuomet galit pasidalint su manimi.

Pavasarinis džiaugsmas po Londono jau išsivaikščiojo, sportinis pyktis/piktdžiuga nebevaro mano varikliuko, darbas užkniso.
Kad aš nenorėčiau eit pas savo ląsteles, jas pamaitint ir laukt, kad jos užaugtų... Reikia gi nusirist iki tokio lygio...

Ir dar šiandien pas baisų dantistą.

Šiandienos mano dangus:


2008 m. vasario 26 d., antradienis

Jaunesnioji sesutė arba omna-kyxf

Na... Žinojau, kad atrodau jauniau.

Bet kai Rio šiandien į sportklubį (ėjom pasikaitint pirty ir peršnekėt gyvenimo-mokslo reikalais) mane prasivedė kaip "jaunesniąją sesutę", t.y. iki 18 metų... Oh well.

Trečia naktis iš eilės sapnuoju, kad vis dar groju Hurt.

2008 m. vasario 25 d., pirmadienis

Diagnozė arba okpy-mrip

Aš dažniausiai klausausi labai įvairios muzikos, bet vyrauja tango.
Londone į savo mp3 grotuviuką įsimečiau šviežesnės muzikytės.

Užsikabliavau ant vieno vienintelio gabalo. Johnny Cash, Hurt. Koveris. Bet kažkas ypatingo... Kerta per smegenis. Įlenda į pačią gilumą. Ir svarbiausia, kad žinojau šį gabalą, klausydavausi karts nuo karto. Tiesiog turbūt reikėjo tam tikros nuotaikos.

Jau galybę metų sakau, kad turi būt liga, kai pradedi mąstyt dainų žodžiais arba jausti melodijomis.

Šį kartą ši melodija įlindo taip giliai, kad dvi pastarąsias naktis sapnavau tą patį sapną. Kad vėl groju nematomu fortepijonu, ir girdžiu Hurt. Ne į gerą visa tai, oi ne į gerą.

2008 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Sapnas Nr. toby-myte arba trupesys ir virpulys

Sapnas ne vienkartinis, tik muzika keičiasi. Spalvos, aplinkybės...
Berods, tai vienas iš mano seniausių sapnų.

Sapnas Nr. toby-myte arba trupesys ir virpulys

Sėdžiu absoliučioj tuštumoj-pilkumoj ant kėdės. Kėdė iš mano pirmųjų, mamos namų. Sena, paveldėta iš Žvėryno namo, apmušalas nenuspėjamos spalvos, atlošas kiek raitytas. Po sėdyne kažko pripaišyta (net ir aš paišiau, kaip turbūt dar ir kelios kartos iki manęs).
Esu maža. Vaikystėj turbūt būdavau savo tuometinio amžiaus, vėliau savęs suvokimas įstringa ties kokiais dešimčia-vienuolika metų.
Kojos nesiekia grindų, maskatuoju jomis taip įnirtingai, kad jau sunku išlaikyti pusiausvyrą. Beveik paspringstu savo linksmumu, vidiniu juoku ir nuščiūvu.

Pradedu groti įsivaizduojamu fortepijonu. Kažkas sudėtingo, pirštai bėgioja, pinasi.
Mano pirštai pradeda tirpti. Nuo galiukų byra mano kūnas mažomis smiltelėmis, lyg tai būtų džiūstantis smėlis. Nesustoju groti (nieko negirdžiu - jokios muzikos, nei tos, kurią turėtų sukurti mano pirštai, nei įprastai skambančio originalo mano galvoje). Apima vis didesnis išgąstis. Išpučiu akis ir stebiu, kaip nyksta mano pirštai iki pirmų falangų. Groju taip, kad pradeda skaudėti sausgysles. Trupėjimas nesiliauja... lėtas, bet nesustabdomas.

Nesustodama groti pasižiūriu į savo rankas virš riešų. Staigiai kartu su žvilgsniu pasigirsta muzika. Paskutinį kartą, kai sapnavau - Gotan Project Differente, su velniškai greitais bandoneono pasažais.
Ir muzikos akordai atsiliepia mano poodyje. Lyg ten bėgiotų gyvos natos, muzikos esmė. Erdvinis muzikos įsikūnijimas. Kiekviena nata išlenda it mažas kalniukas. Akorduose jų daug, pavienės natos bėgioja išilgai sausgyslių.

Užsimerkiu. Ir paskęstu muzikoje.

Tas jausmas, kad muzika yra manyje - neapleidžia manęs, kai aš realybėj klausausi tam tikros muzikos (priklauso nuo nuotaikos). Tai jausmas, kurio nesugebu pasiekti, kai groju pati. Ypač fortepijonu - lyg kažkas kelyje nuo to pojūčio iki mano pirštų būtų nukirsta.
Ir kartais aš pasižiūriu ir nesapnuodama - tikiuosi, kad galiu pamatyti muziką 3D.

Osvencimo grožio etalonai arba morb-lusu

Kai šįvakar išsimaudžiusi supratau, kad frotinio chalato diržas jau tapo pakankamai ilgu, kad jį užsiriščiau nugaroje, nusprendžiau visgi pasisverti. Ne tai kad paskutinis kritinis puskilogramis nukrito... Hmm. Tiek svėriau turbūt tik dvyliktoj klasėj. 50,5 kg ant 168cm ūgio. KMI apgailėtinas - 17.89. Kaip ir paskutinioji atėjo, ar ką? Jau kolegės sakė, kad aš po truputį artėju prie Osvencimo grožio etalonų.

Dar mielosios kolegės šiandien tyčiojosi iš mano dainavimo. Ok, lengvai šaipėsi. Turim mes laboratoriją - akvariumą. Itin švarios patalpos, viena siena stiklinė. Aš kaip ir įsivaizdavau, kad per ventiliatorių ūžimą ir uždaras duris manęs nesigirdi. Tai vat ir dainuoju aš pavakarėm, kai lieku viena akvariume. Garsiai. Su savo mp3 grotuviuku - viską nuo tango iki DTH.
Taigi, kolegės pasakojo man, kaip jos pirmą kartą išgirdo, kad aš dainuoju. Sėdi gretimoj labėj prie kompų ir girdi kažką žviegiant. Pradeda dairytis - ar šaldytuvų, ar termostatų signalizacija įsijungė, ar kažkas koridoriuj atsitiko... Žvilgteli į akvariumą - o ten aš headbanginuosi.
Mjo. Pasirodo, galiu puikiai imituoti signalizacijos žviegimą.

Leteli oblaka arba xisr-yrei

Ausinėse sukasi DDT "Leteli oblaka". Kak misli duraka, drakoni peremen.

Matuoju savo nesuskaičiuojamus ląstelių pavyzdžius. Ir sukuosi ant aukštos darbinės kėdutės. erdvės labėje daug, nieko nėra, ratukai geri.
Užverčiu galvą ir žiūriu į besisukančias halogenines lempas. V Davos i v Vefleem! Net dainuoju...
Stabtelėjus, kad galėčiau vėl smarkiai įsisukti, už stiklinių labės durų pamatau kiek paklaikusį D. žvilgsnį.
Aš išprotėjus? Moi?

2008 m. vasario 20 d., trečiadienis

Naujos svajonės, arba ofra-lgon

Turiu vieną svajonę. Išmokti groti bandoneonu. Ir kada nors tai padarysiu - tereikia instrumento, natų ir uždaro kambario.

Po kelionės į Londoną susiradau dar vieną svajonę. Gerokai banalesnę, bet ir greičiau įgyvendinamą. Noriu skrist parasparniu... Virš jūros.
Vat taip:

Sulauksiu aš vasaros...

Sapnas Nr. oton-duin arba Geležinio Vilko tunelio bomžas

Vienas iš nedaugelio mano sapnų, kuriuose girdžiu muziką.
Mano kompiuterastiniai sugebėjimai, deja... Nesugebu nei įdėti mp3 į blogą, nei surast kokio padoraus nemokamo linko.

Kas norėsit, paprašykit, atsiųsiu.

Taigi - skamba Astor Piazzolla "De mi bandoneon". Geras, senamadiškas laužyto ritmo tango.
Sapnas vis dar iš gripo serijos, kai buvau sėkmingai slopinama morfiodiniais vaistais...

Važiuoju mišku. Aukštas, išlakus ir senas pušų miškas. Dangus pilkokas (labai jau retai savo sapnuose matau kitokį nei pilką dangų), gal net lynoja. Važiuoju mašina, vairuoju pati.
Keliukas purus, smėlingas su giliomis provėžomis.
Suvokiu, kad tikrai turiu užstrigti tame lengvame purume, gi mano Mazdutė it mažas pagyvenęs taksas... Tik kas, ir rausiamės pilvu arba užsimalam kojytėmis. Karštligiškai bandau atsiminti, ką reik spaust ir ko negalima, kai užvažiuoji ant nestabilaus paviršiaus.
Užsimerkiu ir spaudžiu gazą iki dugno.

Kai atsimerkiu, prieš mane jau staigi įkalnė. O mašiniukas raunasi be jokių problemų aukštyn. Nustembu ir pajaučiu mašinos jėgą. Lyg koks tankas. Žemės grumstai skrenda į šalis ir aš įsibegėjus išlekiu į plynaukštę. Vien žolė ir neaprepiama lyguma. Jokio medžio, tik puri žolė. Mašina kažkur dingus, ir aš pėdomis jaučiu, kad po manim beveik siūbuojanti pelkinga žolė.

Einu. Jokios minties, jokios nuojautos, poreikio ieškot. Tik muzika ir basos pėdos, jaučiančios aštroką žolę. Po truputį įsibegėju, ir šokinėju "de mi bandoneon" ritmu.
Pilkas dangus tirštėja ir materializuoja tiltą. Paprastas betoninis sovietinis tiltas. Ant jo stovi bomžas iš Geležinio Vilko gatvės tunelio. (Realiame gyvenime aš jį matau beveik kasvakarą, spyruokliuojančiu žingsniu einantį tunelio pakraščiu. Jis dėvi paltą, užsimetęs jį ant galvos, ir rankovės styro it antra pora rankų virš pečių. Kartais jis stovi ant tilto, žiūri į apačioje pravažiuojančias mašinas ir ploja joms šypsodamasis. Kartais įnirtingai kažką rašo ant skiautės. Kartais man atrodo, kad žmonės jo nepastebi, bet jis egzistuoja kaip šio tunelio esmė...)
Tas bomžas - liesas, su apšepusia barzda ir netikra antra pora rankų - vaikšto tiltu. Rankos linkčioja į muzikos ritmą. Pamatęs mane, jis pradeda rėkti. Visa gerkle. Persisveria per turėklus ir pradeda ploti.
Užverčiu galvą ir atidžiai žiūriu į jį. Jis rėkia kažką, artikuliuotus, bet visiškai man nepažįstamus žodžius. Nesuprantu, ar jis pyksta...

Pradedu ploti. Ploju į ritmą muzikai, bomžas - ne. Įsiskausta delnai ir aš nusprendžiu, kad galiu perrėkti. Muziką ir bomžą.

Pabundu rėkdama.

No it ain't no sin to take off your skin

Londone buvo gerai... Giedras dangus, žydintys medžiai, praskaidrėjusi galva. Ačiū, tau, mieloji. Tikrai pagerėjo.

Grįžau, trenkiausi nosimi į realybę. Nors ir nujaučiau. Bet sms'u?.. ("Keliai skiriasi" ir "Tikiuosi, suprasi"). What the fuck?

Gerai, visi mes vienišiai. Ir visi su kažkokiomis problemomis. Tik kai kurie tai sprendžia.
Galiu surasti ir privalumų, ir trūkumų. Ir tiesiog pralaukti. Bet kaip visada, atsiranda vietos keisčiausioms mintims...

Todėl klausausi tango ir skaitau Terry Pratchett'o Wyrd sisters.
Ir randu gerų citatų:

"... he was also one of those rare individuals who are totally focused in time.
Most people aren't. They live their lives as a sort of temporal blur around the point where their body actually is - anticipating the future, or holding on to the past. They are usually so busy thinking about what happens next that the only time they ever find out what is happening now is when they come to look back on it. Most people are like this. They learn how to fear because they can actually tell, down at the subconscious level, what is going to happen next. It's already happening to them."

Tai va, stengiuos nesilaikyt praeities ir perdaug negalvoti į ateitį.
Saviterapija.

2008 m. vasario 11 d., pirmadienis

Sapnas Nr. brai-trta, arba meridianiniai laivai

Sapnas paprastas, nei keistas, nei ką... Sapnavau jau baigdama morfioidus, greit gavau antibiotikus ir visos linksmybės baigėsi.

Sapnas Nr. brai-trta arba meridianiniai laivai

Stoviu akmenuotame paplūdimyje. Akmenys dideli, smėlio nė kvapo, jūros irgi. Visgi žinau, kad jūra netoli, girdžiu ją ošiant...
Akmenys statūs, tarp jų vandens ir dumblių gelmės. Žemė neapšviesta, vien lengvesni ir gilesni šešėliai, o dangus skaisčiai giedras.... Skaidrus, koks būna tik ką nusileidus saulei - dar šviesus, bet jau gilių atspalvių.
Visų akmenų paviršius maždaug mano pėdos pločio - tačiau gan smarkiai suapvalinti, ir pėdos skliautas skausmingai išsilenkia. Tarpai gan platūs ir gilūs, ir aš bijau nukrist. Vaikštau dairydamasi ir ieškau jūros.

Stulpinių akmenų jūra palaipsniui kyla ir formuoja kažką panašaus į molą. Sieną. Ties sienos pagrindu plyšiai mažėja ir galų gale aš atsiremiu nosimi tiesiai į senovišką apvalių akmenų sieną.
Spengianti tyla, bet nujaučiu jūros ošimą. Nujaučiu, kad jūra yra už sienos, o aš stoviu žemiau bangų mūšos. Tiesiog jos negirdžiu. Nei vienas purslas neišsilieja, nei vienas garsas neprasimuša.
Užverčiu galvą ir pamatau dviejų burlaivių bures. Korpusų nesimato, bet tai tie lengvi, lakūs ir greiti burlaiviai su keliomis aukštomis burėmis ir neproporcingai aukštu stiebu.
Burės ne trikampės, o ovalios. Gelsvos it senas popierius ar plonai išdirbtas pergamentas, man net pasivaidena kelios natūralios gyslelės. Burės išmargintos rašalinėmis linijomis - nupiešti dienovidiniai (sapne lenda žodis meridianai). Rankose pajuntu virveles. Trukteliu už vienos ir ant burių pradeda ryškėti platumų linijos. Atsiranda tinklas, kaip ant seno gero žemėlapio. Traukiant virvutę toliau, meridianų linijos nyksta ir lieka tik platumos... Susimąstau ir nusprendžiu, kad taip negerai. Traukiu kitą virvutę, kad vėl atsirastų meridianai... sustoju, kai galutinis vaizdas mane patenkina. Toks elipsių raštas.

Pagalvoju, kad jei neišgirsiu jūros, atsitiks kažkas labai negero.

Su ta mintim ir išsidrebiu. Trenkiuos skausmingai, keli smūgiai tenka nugarai, kairė kulkšnis išnirsta ir įstringa plyšyje, rankos iš inercijos gaudo orą.

Gulėdama suvokiu, kad prasiskėliau galvą. Kiaurai. Ir kad kraujas ir smegenys iš lėto varva į dumbliną plyšį (ok, sveiku protu aš suvokiu, kad tai nesąmonė. Bet mes turime reikalą su iškrypusia mano vaizduote).
Akmenys sugeria mane, mano esybę, mintis, skysčius. Tas aukštas, siauras, panašus į statinaitę akmuo tampa manimi, o vietoj manęs lieka tuščias kevalas. Nieko neskauda ir žinau, kad nebeskaudės. Po truputį mano kūnas pradeda byrėti. Nusilupa piršto galiukas, atsilupa pilvo oda ir nutysta iki pat stuburo siaura juostele. Kairė kulkšnis išsineria iš sąnario ir pėda pliumpteli į dumblą. Kraujo ir dumblo skonis burnoje. Pojūčiai iš lėto dingsta, nors bevarvančių smegenų kampe suvokiu, kad kairės nukritusios pėdos pirštai vis dar jaučia šaltą dumbliną vandenį.

Pradeda tirpti kaklas, nuvarva, teka lašėdamas ant akmens. Galų gale kaklas nunyksta kiaurai ir mano galva nurieda. Įstringu tarp kelių akmenų ir suprantu, kad žiūriu į galvą, būdama akmenimis. Žiūriu iš šono į savo irstantį kūną ir jau girdžiu jūrą. Plečiuos, tapdama visu akmeniniu paplūdimiu ir tikrai žinau, kad jūra kažkur šalia ir aš ją surasiu.

Pabundu. Pusę paros nevalgau, net sultinio (o aš gi sriubų manjakė...)

2008 m. vasario 10 d., sekmadienis

Mirties baimė arba tyes-cojh

Šiandien močiutė žiūrėjo laidą apie Aleksandrą Abdulovą. Staiga žiūriu - įraudus, pasirėmus galvą abiem rankom, akyse ašaros...
Kas gi atsitiko?
... Kaip greitai viskas praėjo... Tik ką buvau jauna, Levas gyvas, tavo mama gyva... O po penkių dešimties metų tu lygiai taip pat ryte ruoši sumuštinius, o manęs nebus. Pasakytų kas kitas, kad nenori mirti būdamas 85-erių metų amžiaus, pasakyčiau - gi senas jau... O aš nenoriu dar.

Are you ready to die? Net jei jums būtų 85-eri, krūva dalykų praeity, pasaulinis karas, kalėjimas ir daug mirčių. Ar net tada jūs būtumėt pasiruošę numirt? Vat rytoj?

Pora ašarų nuvarvėjo, ir gyvenam toliau. Bet kartais verta susimąstyti.

2008 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Sapnas Nr. bllr-gijt arba įdėmios akys

Po gyvų žalių plaukų sapno pasiskaičiau, kokius visgi vaistus geriu. Palinguoju galva, padūsauju, bet reik pripažint, kad per daug nesinori ginčytis. Per porą parų praeina visi raumenų ir sąnarių skausmai, miegasi ilgai (na... sapnai ne toks jau ir blogas šalutinis poveikis), nosį vėl pradedu suvokti kaip angą, o ne tiesiog mėsingą ataugą veide, gerklę skauda nebe pragariškai, o pakenčiamai... Taigi, gyvenimas atrodo visai pusėtinas.

Blaškymasis miegant ne taip ir baisu.
Šis sapnas mano jau sapnuotas, tik kiek kitom variacijom. Kažkada bandžiau pasakoti močiutei - pasibjaurėjo ir sako, kad labai baisus sapnas. Man kažkaip visai ne... Bet aš jus perspėjau.

Sapnas Nr. bllr-gijt arba įdėmios akys

Nuoga. Stoviu iki pusės blauzdų klampiame skystyje. Bespalvis kisielius. Visa nuo galvos aplieta ir varvu tuo pačiu saldžiu kisielium. Jo pilna ausyse, limpa blakstienos ir veliasi ant liežuvio beprasmiškai saldus skonis. Jokio vaisių ar uogų atspalvio, absoliučiai nieko, tiesiog koloidinė tekstūra ir saldumas. Nieko malonaus, bet ir ne šlykštu.

Realiame gyvenime, įtariu, pasišlykštėčiau ir neimčiau į burną, bet čia stoviu beviltiškai įklimpus ir neturiu kur dėtis.

Ir bendrai, jausmas kažkoks embrioninis. Toks, lyg tas kisielius mane saugotų. Virš manęs nėra nieko, jokio dangaus, tik kažkokia itin šviesi pilkuma. Pilka pusiau skaidri kisielinė masė plyti tolyn, tolyn iki susilieja su pilkuma. Be jokios ryškios horizonto linijos. Todėl šiek ties sferinės patalpos pojūtis, tik kad rutulys pripildytas kisieliaus.

Nesidairau ir nejudu. Iš lėto ateina mintis, kad mano kūnas baigiasi ties kisieliaus riba. Kojų žemiau blauzdų nėra - tiesiog tai, kas turėtų būti panirę po kisieliumi, visiškai neegzistuoja.

Girdžiu Billy Idol "Rebel Yell". Linguoju į taktą.

Pradeda kažkas pliumpsėti man už nugaros. Pliumpsėjimas, lyg mėtytum kažką pakankamai sunkaus į kisielių. Tekštėlėjimas su visu svoriu, išmetant į viršų nedidelį kiekį kisieliaus. Pliaukšėjimas it sulėtintam filme.
Pliumpsėjimas dažnėja, plečiasi, artėja link manęs, supa iš abiejų šonų...

Prieš pat mano akis iš nesuvokiamo aukščio krenta apvalus daiktas. Labai greitai, jau įgavęs neprastą pagreitį... Maždaug futbolo kamuolio dydžio. Šviesus. Pakimba tiesiai prieš mano veidą.

Tai futbolo kamuolio dydžio tikra akis. Išlupta su visais siaurais pasaitiniais šoniniais raumenukais, regos nervo bigele, aplinkinėm kraujagyslėm... Drėgna, varvanti, gyva. Ir spokso į mane. Atidžiai. Po kurio laiko (jei turėtų veidą, ta akis būtų nutaisius lengvai nepatenkintą miną iš srities "nu nenori bendrauti, kaip sau nori" ir lengvai vyptelėjusi) akis visu greičiu teškiasi žemyn. Neria į kisielių ir aptaško purslais mane.

Akių vis daugėja. Pliumpsi it geras vasarinis lietus. Kai viskas net ūžia nuo to greičio, kuriuo iš dangaus plūsta lašai. Tiesiog čia gyvos akys. Didesnės, mažesnės, mėlynos, rudos, kai kurios su kraujosrūvomis, negražiai nuplėštais raumenimis, sužalotos...
Kai kurios vis stabteli ir atidžiai pasižiūri į mane. Kelios labai graudžiai, lyg verktų, kitos susidomėjusios.
Jų tiek daug, kad aš nebematau nei pilko dangaus, nei tyškančio kisieliaus. Lieka tik garsas ir akys. Jos ir po manimi. Po mano ties kisieliaus riba pasibaigusiomis blauzdomis - aš stoviu-plūduriuoju vientisoje gyvų ir mąstančių akių masėje. Billy Idol'as su savo "Rebel Yell" baigia prarėkti gerklę.

Staiga nusprendžiu, kad būtinai turiu padaryti kažką drastiško. Apima deja vu jausmas (sapne gali būti deja vu?). Įtempiu visus raumenis, ištiesiu rankas į šonus ir visa jėga atsilošiu. Po truputį įsisiūbuoju ir krentu ant nugaros. Panyru į visą tą bendrą masę. Grimztu gilyn, tame glitume su gyvom įdėmiai žiūrinčiom akimis.

Pabundu. Vilnonės storos slidininko kojinės, kurios turėtų sušildyti mano šaltas pėdas - apsisukusios kulnais į priekį. Pėdos nutirpusios, iš čia turbūt ir tas jausmas, kad kūnas pasibaigia ties blauzdomis.
Ir jokio bjauraus ar baimės jausmo. Tiesiog keistuma.

Šį sapną esu sapnavus keliais skiringais variantais. Ne visada yra kisielius, kartais mane tiesiog supa tamsa, kažkada Paryžiuj sapnavau stovinti šliurpsinčioj kraujo baloj. Esu sapnavus, kad akys skardinės. Jos vistiek gyvos ir žiūri į mane, bet padarytos iš skardos ir aptrauktos kažkuo, kas jas daro itin panašias į tikras akis. Tos, kurios sužeistos - matosi aprūdijusios skardos lopinėliai.

Bet visada išlieka garsas. Ar tai pliumpsėjimas į kisielių, ar teškėjimas į kraują, ar tuščiavidurių skardinių barškėjimas daužantis vienai į kitą. Prasideda iš lėto ir dažnėja.

Turbūt vienas iš keisčiausių mano sapnų. Ever.

Sapnas Nr. poyp-ptzp

Šį sapną susapnavau, kai liga siūbavo it burlaivis audringoj jūroj. Aukšta temperatūra, gerklė lyg pravalyta metaliniu šepečiu, nosis – užsukta sklende. Paros meto nelabai suvokiau, atsikeldavau pavalgyt…

Sapnas Nr. poyp-ptzp arba gyvi žali plaukai

Plūduriuoju pilkoje masėje. Nieko aplink, jokių daiktų, pilkuma nykiausia. Mane supa kažkas tarpinio tarp gelio-amorfinės struktūros ir didelio tankio skysčio arba tiesiog spūdžioji sapnų medžiaga. Lengvas nesvarumas, nedidelė nejautra. Kūno suvokimas sutrikęs. Šį kartą tikrai žinau, kad nesu paukštis. Bet turbūt ir ne visai Zaulia.

Jaučiu, kaip per nugarą kerėplioja kažkas. Nieko nemalonaus, jausmas lyg tai mano pačios kūnas liečiasi prie manęs. Tada iš lėto suvokiu, kad jaučiu ne tik nugara, bet ir plaukais. Plaukais, kurie liečia mano nugarą.
Well, ok… Tokių ilgų plaukų aš berods neturėjus. Iki pusės nugaros ir tai ne nušiurusi mano ševeliūra. Hmm, visai ok būtų turėti tokius ir gyvai :D Vešlūs, ilgi, banguoti. Ir žali. Žaluma ne isteriškai pankiška, kuri kažkada yra turėjusi progą puikuotis ant mano viršugalvio. Spalva tamsi, sodri, kažkas panašaus į ąžuolo lapus vėlyvą vasarą.

Taigi. Plaukai, kurie turi lytėjimo pojūtį. Ir juda. Judėjimas kažkuo panašus į dumblių sklaidymąsi judriame upelyje – banguojantis. Ir skleidžia garsus. Ne šiaip sau šiurenimą… Šnibžda. Vat taip. Bandau įsiklausyti į žodžius, bet nesigauna. Girdžiu draugų vardus, miestų pavadinimus, frazių nuotrupas. Žalieji plaukai vinguriuoja ir priekinės sruogos pasisuka galais į mano veidą. Na kaip čia paaiškinus… aš tiesiog žinau, kad galiukuose yra akys, jos atsisuka ir žiūri tiesiai į mane. Turbūt akys labai mažos, kaip sraigių… bandau gerai įsižiūrėt ir pamatyt tas mažas išgaubtas sraigių akytes. Nepavyksta, bet jaučiu, kad mano plaukai mane labai susidomėję stebi.

Užtat iš toli pasigirsta vis garsėjantis bjaurus gręžiamos sienos garsas. Betoninė siena ir stambaus kalibro lėtų apsukų gražtas. Toks garsas, nuo kurio gali ką nors užmušt.

Garsas artėja, darosi nepakenčiamas ir galų gale gražtas pragręžia mano galvą kiaurai. Įėjimo anga kažkur pakaušyje, galas išlenda šiek tiek virš kairiojo antakio. Sušiktai skauda galvą ir prabundu.
Už sienos – realus grąžtas, realus bjaurusis garsas. Prakeikti kaimynai…