2019 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Homo narrans

Ir mes visi turim savo istoriją.
Taip, kasdien pasakojam vis kažką kito, smulkias ir nereikšmingas, didaktines ar pagiriamasias.
Bet retas iš mūsų turi daugiau nei vieną naratyvą tam tikru savo gyvenimo periodu.
Ir todėl, turbūt, trinam arba pamirštam senus dienoraščius ir paauglystės laiškus, slightly embarrassing emailus ir pasipasakojimus iš ankstyvų 20ies, čatų histories, blevyzgos po pusantro butelio vyno, seni blogai. Senesnieji naratyvai erzina ir primena nesubrendimą, senas klaidas. Laimingieji senuosius naratyvus užkasa taip giliai, kad esamasis tampa visaapimančiu, esi visad teisus, visad žinojęs savo kelią ir turėjęs teisingas ambicijas dar antroj klasėje.

Per daug pavargus, kad ištrinčiau pusę šio blogo vien browsindama telefone. Mąstyt ir įvertinti, kiek tos, dešimties metų nesąmonės vertos išlikimo.

Užsikapsčiau apsimaurojau kasdienos rūpesčiuose ir nuovargiuose, A mane ragina važiuot atostogų, skaitau po visišką trupinėlį sci-fi kasdien, ir kepu vis ką nors kas tris dienas. Yra laikas įkvėpti ir laikas iškvėpti.