2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

kvapai, uždaryti plūduruose

Pasivaikštau paupiu, ir žiūriu į gelbėjimosi valteles. Ir į upės kelio ženklus, kur inkarai kažkokie apversti.
Ir kankinu patentą, nusirašinėju pati nuo savęs, ir keikiu tirpstančią ranką, kuri nenori net pieštuko nulaikyt.
Praeis, ir tai praeis.
Užtat laukia puikus rašomasis stalas visai tuojau pat, ir drabužių kabykla koridoriui, ir galėsiu piešt šviesiais rytais, ką nors su akvarele.

Ir ji žiūrėjo į juos, kaip tik moterys moka žiūrėt į savo vyrus ir berniūkščius.
(taip pat, kaip mano anyta, nusiėmus akinius, žiūri į savo barzdotąjį. Po to į J. Ir šypsosi. Ką tu su jais, paikais ir jų šypsenų raukšlėmis palei akis).
O kvepia tai kardamonu ir meduoliniais pyragais, bei neįsivaizduojamo šlykštumo nealkoholiniu vynu, sūdyto lašinio spirgais, džiovintais baravykais, trintomis spanguolėmis, rudeniu, rudeniu, šlapia žeme ir sporuliuojančiom bakterijomis, ir pūvančiais lapais, ir stovinčiu dumblinu vandeniu, naujais skalbimo milteliais, Naz dovanotu rozmarinu, namine ciabatta, nefiltruotu alyvuogių aliejum, sena Tiger Lillies muzika ir alytiškio namo 1934 m. braižytu projektu, senais laiškais iš tremties ir Earl Gray'jum, žalia blynų tešla ir dar kažkuo. Kaip viskas kvepia.

2014 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

vabalėliai

Naujasis nagų lakas - kaip kokio gerai egzotiško vabalėlio kiautas. Blizgus.

Slyvų aitrumo ruduo, niekaip nedygstanti kavos pupelė ir taip ir nesunokę Scotch bonnetai pas mamą šiltnamyje. Kurgi lietuviškas šiltnamis gali lygintis su Jamaikos pajūrio orais.

Atsisveikinu su vienais savo klientais, tie prilinki visa ko geriausio. Tyliai prisimenu visus negražius žodžius pasakytus apie juos, dievaž, tikrai kartais norėjosi nudobt. Jiems mane turbūt taip pat, net neabejoju. Tik jie per mandagūs buvo tam. O-bet-tačiau, gal uždirbau ilgalaikį projektą savo firmai su didele korporacija. "kur ta rankų bučiavimo stadija?" Nėra tos stadijos, nepadėkojo kol kas. Išgyvensim.



2014 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Rachat-lokum

Čia net miegas saldesnis. Toks lipnus, šiltas, viską apgaubiantis. Gerokai platesnėje lovoje po palėpiniais langais.

Atsibundam vos švintant, ir J. išlekia paukštinėt, kai tik ima saulė švysčiot. Klausausi, kad sodas pilnas čirpiančių, ir tikiuos, kad per sekančias keturias valandas sugebės pagaut vieną-kitą giesmininką.

Knisuosi po J. fantastikos knygų lentynas skaitalo sau, tinginiauju ir nerašau platformos CHO ląstelėms. Anei patento.
O reikėtų.
Bet šiandien sekmadienis. O sekmadieniais yra laimė, lašišos grilinimas, tinginystės palėpėje, morenginis tortas, turėklų dažymas, plepalai ir visa kita.
Palauks tas patentas, palauks.

2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

nuostaba

Kartais net mano šefas mane nustebina. Visgi keliolika metų, ir manau kad viską žinau apie jo nuotaikas ir nuomones.
Bet kartais maloniai nustebina.

Ta proga padarau dar vieną darbą, kurio neprašo, bet man įdomu.

Visi sako - nugi nedirbk, tau atostogos. Bet man įdomu.

Užtat namai užkrauti beigelėm, aviena, bazilikais ir naminiais pomidorais, mangoldų sriuba ir skrudintais burokėliais, mieliniais mėsos pyragais ir chalos variacija su antaniniais obuoliais. Uošviai džiaugiasi jautienos rendangu, kol jų virtuvė remontuojama, o aš už tai imu mainais moliūgą, cukiniją ir rūgščių obuolių. Šįmet bus daug obuolių. Tik obuolienės nevirsiu, negaliu.

Dar norisi į Siciliją arba Švediją, J. nori gamint jūros gėrybių troškinį, o aš noriu kruvinųjų apelsinų ir važiuot traukiniu.

Ir viskas bus gerai.