2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

vahp-ower

Ofiso sekretorė juokiasi nuoširdžiu skambančiu varpelio juoku ir sako, kad mane myli. Myli beprotiškai vien už tai, kad aš moku velniop pasiųst mūsų bendrą priešą. Negaliu pasigirt, kad man tai sekasi labai lengvai, bet telefonu aš galiu būt stipri. Aš turiu savo darbų.

Iš korporacijos praneša, kad prieš du mėnesius mano atostogų prašymo negavo ir formaliai aš neatostogavau. Ir ką man daryt tokiu atveju, m? Slapčia tikiuos, kad nieks atbuline data nieko neformins, ir aš turėsiu papildomą mėnesį ;)

Apima nenumaldomas noras nuskrist į Stokholmą, kol dar šilta, kol saulė žaidžia ežeruose ir šiluma alsuoja nuo grindinio... Tuomet mąstau, kad kažinkaip galėčiau gimtadienį švęst Helsinkyje, tereikėtų keliom dienom anksčiau į konferenciją išvažiuot. Ir taip nagai niežti nusipirkt bilietus ir rytoj, poryt išskrist. Kur nors.

Šiandien gersiu to skaidriai gaivaus balto vyno Blusynėje, tabaluosiu kojom ir pletkinsiu. Ir gal Sato Boy su ryžiais, m?

kavos kvapas ir dūzgimas

Masių spektrometras švelniai dūzgia.
Saulėkaitinėje laboratorijoje +31C.
Parašyti keli pikti laiškai, bet labai mandagiu tonu.
Kardamoninė kava su rudu cukrum.
Sutvarkytas stalas ir dienos planas ant plannerio blanko, pabraukytas spalvotais pieštukais.
Šliužas neskambina su jokiais skubiais darbais, turbūt visgi prisiėmė atsakomybę ir pats dirba.
Viskas it tame dienos plane. Punktais, aišku ir spalvota.

2009 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

žaižaruojantys voratinkliai rytais

Rytas prasideda gerokai vėlai.
Įkvėpimas ir žaižaruojantis sniegas, iškvėpimas - kaip mėtų arbata.

Mes einame kaip fėjų vaiduokliai tramvajų bėgiais, ir renkame tūkstančius žodžių į kiaurus maišelius.
Noriu dar pamiegot ir vakare į Blusynę. Nedirbsiu aš sekmadienį, et, nereikia...

2009 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis

Ouiais je dépasse les limites sans un problème éthique




ah, je vais casser des cayoux en Guyanne!
kokia karameliškai prancūziška nuotaika mane ištiko.

2009 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Enivrez-vous

Il faut être toujours ivre, tout est là; c'est l'unique question. Pour ne pas sentir l'horrible fardeau du temps qui brise vos epaules et vous penche vers la terre, il faut vous enivrer sans trêve.

Mais de quoi? De vin, de poésie, ou de vertu à votre guise, mais enivrez-vous!

Et si quelquefois, sur les marches d'un palais, sur l'herbe verte d'un fossé, vous vous réveillez, l'ivresse déjà diminuée ou disparue, demandez au vent, à la vague, à l'étoile, à l'oiseau, à l'horloge; à tout ce qui fuit, à tout ce qui gémit, à tout ce qui roule, à tout ce qui chante, à tout ce qui parle, demandez quelle heure il est. Et le vent, la vague, l'étoile, l'oiseau, l'horloge, vous repondront, il est l'heure de s'enivrer ; pour ne pas être les esclaves martyrisés du temps, enivrez-vous, enivrez-vous sans cesse de vin, de poésie, de vertu, à votre guise.

Charles Baudelaire

namo, namo.

Po savaitės malimosi tarp ofisų, univero ir korporacijos, 7:20 ryte atsirakinau duris ir surinkau signalizacijos kodą. Atsidusau su palengvėjimu.

Namie. Su savo keliolika šaldytuvų, laminariniais boksais, distiliuoto vandens sistemomis. Mano miela laboratorija.
Ir kaip nesuprasi vieno korporacinio kolegos, kuris ramiai padirbt per atostogas bėga į savo kabinetėlį korporacijoje.
O dabar ausinės, susitvarkom tuos projektų aprašus, užsakome reagentus ir gal diena netgi praeis sklandžiai.
Kaip gera namie.

2009 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

puss och kram

Vietoj to, kad sapnuočiau mamą arba (geriausia) nesapnuočiau nieko, sapnuoju BG taip ryškiai, kad net skauda. Stovime prie medinės bažnyčios, ir aš jam rodau natūralų krioklį, kurį pati sukūriau. Kliokiantis per medinę sieną ir neišsiliejantis į jokią upę apačioj – tiesiog dingstantis ore. Palypėju, basomis besiremdama į nedidelius kaiščius sienoje ir rodau – štai čia prasideda, vat tikras krioklys, šimto metų amžiaus.
Eime, sako BG, ir užlipame laiptais į palėpę, pro kurios apskritus nešvarius langus matosi morenginiai debesys, milžiniški ir figūriniai, iš lėto besisukantys aplink Jonų bažnyčios bokštą. Ir Vilniaus senamiestis suimtas pirštais, suspaustas į mažą bokštų rožę ir atrodo, kad tuoj tuoj, ims ir išsprūs šoniniai nameliai, nuvirs įstrižai, iššoks į dangų. Prisispaudžiu skruostu prie lango, tie seni vilnoniai voratinkliai be aiškių raštų, storas šlifuotas stiklas ir Vilnius in vertigo.
Keturi pirštai prisiliečia prie rankos – tik trys dainos, koncerto pabaigai, eime, gros fleita ir dainuosim kažką skausmingai graudaus. Nesvarbu, kad nėra, kas klausosi, eime. Atsisuku į palėpės gilumą ir sakau – aš tik paklausysiu, juk fleita, juk senos dainos.



O šiandien, nuslūgus karščiui ir tvankumai, važiuoju į kapines. Į senas kapines, kur miškas išstūmė tvarką ir dirbtines gėles. Lyg galėčiau nuplaut skausmą, šepečiu šveičiu smėlėtas plyteles, basa ir jausdama vakarinę saulę ant nugaros. Supjaustytais pirštais uždegu šešias žvakes, markstausi, stovėdama smėlio takelyje. Su gimtadieniu, Mam, apkabinu ir bučiuoju.


(Užvakar teko kalbėt su šefo anūke, beveik dešimties metų amžiaus mergaite-gyvsidabriu. Klausė ji manęs, kur mano tėtis ir mama. Nuliūdo ir bandė mane paguost.)

2009 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

spalvų kvapai

Persiskaitau Avies įrašą apie mumius ir pabaisas, ir pagalvoju, kaip šįmet ateina ruduo.

Baltu smulkiu piešiniu ant rudo vyniojamo popieriaus ir prisiminta sena muzika iš Paryžiaus laikų.
Kardamono kvapu ir medinių sudedamų kėdžių tarškėjimu ant terasos tolimam Vilniaus užmiestyje. Pernokę alyviniai obuoliai, šlapi ir su žolių šapais. Hamaku tolimiausiame sodo kampe ir šalikais šalikėliais.

Kai viskas spalvotai kvepia.

o šiaip tai buvau korporacijoj. Ir ryt-poryt po pusdienį ten sedėsiu.

2009 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Kuo tu būsi užaugusi?

музыка создает пространство, в котором обитают наши души. БГ, май 2005. Радио Аэростат

Ir tada aš prisimenu, kad kažkada, manydama, kad per prastai groju, norėjau būt muzikologe. Asociatyviai iškyla Gidonas Kremeris su savo "lyg staiga mano sielvartas ir nerimastis įgijo vardą", ir aš iškapstau iš po krūvos CD tą "8 seasons. Vivaldi/Piazzolla".

Ir nors širgėla turi tūkstantį vardų...
Kremerio Vivaldžio metų laikai praranda taisyklingą, juvelyrinę barokinę geometriją, užspringsta kimiais altais, ataidinčiais iš piazzolliško tango. Su lengvu įstrižumu, rudeninės Baltijos jūros bangavimu įgauna naują formą. Nesugadindamas genialumo įspūdžio, Gido žaidžia solo melodijomis lyg tais debesimis iš Brodskio eilėraščio. Barokiniais, baltais ir skulptūriškais. Ir nesuvoki, kad staiga jau grojamas tango. Po vivaldiško pavasario, kurio venecijietiškas blizgumas per du šimtus metų nusitrynė, pradeda sruventi nerimastinga Buenos Airių vasara, su melodijų blyksniais iš baroko, ir nebežinau, kam dėkot už šią įžvalgą - Gidonui ar aranžuotojui Lioniai Desiatnikovui... Kimūs Buenos Airių riksmai susipina su violončelės solo, ir vėl tenka papurtyt galvą, nes nebesuvoki, kur esi - Venecijoj, vėjuotam pajūry?

Ir taip ratu. Aštuoni metų laikai, pasibaigiantys pavasariu Buenos Airese, kiek grubiu, beviltišku, nutrūkstančiu beveik netikėtai. Ir tada, tyliai tyliai, fone toliau aidi Vivaldis harpsichordu.

Visgi aš nei groju, nei esu muzikologė. Ir šokt laiko nėr. Gal klonavime mano muzika?

2009 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Les temps sont durs pour les rêveurs.

Jonas visai neseniai priminė būtent šią interpretaciją.




Rašau laiškus, vis pasižiūrėdama į juodą langą.
Ir kartais, žiūrėdama veidrodin, skausmingai suvokiu, kad darausi vis labiau panaši į savo mamą. Tas jausmas, kai veidas veidrodyje darosi nebepanašus į tave - bet ne nepažįstamas, o tavo mirusios mamos veidas.

Kas?

Vos grįžus, gerklę apkabina lengvas gniaužulys, kurio neatlaisvina ir pieniškas oolongas, užkandamas saldžiomis kriaušėmis. Turbūt visgi peršalau.

Sava lova įsiurbia net čponktelėdama, ir man labai sunku atsikelt. Ne tai, kad būčiau labai pavargus. Namie jaučiuosi.

Porcelianinis liūtukas iš Prūsijos gamyklos ant palangės jaukiai susivyniojęs į voratinklius, šalia mano blondiniškų sruogų stikliniame indelyje. Aš tvarkausi, dėlioju senovinius žiedus ir auskarus, jūros akmenėlius ir custom-made cheminius indelius. Die die, kiek čia dulkių.

Prie lovos murakamis, haiku knygelė ir vis dar nekyla rankos papiešt truputį. Imbierinės sriubos ir draugų, ačiū. Kas nori su manim šiandien pasikalbėt?

2009 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis

Skylė piršte ir baltas reggae

Išmirkstu visokiuose citrusinių vaisių aliejuose. Negyvosios jūros purvas, kvepiantis druska. Išmirksta pirštas, ir aš galų gale nugraužiu tą negyvą mėsą nuo nudeginimo. Ausinėse baltas regis.

Valgau tris kartus dienoj, kas yra milžiniškas pasiekimas. Netgi pusryčiai.

Važiuodama krantine dviračiu, klausaus prancūziškai-rusiškos akordeono muzikos, dieve_mano_koks_internacionalas. Čiurna ir meniskas man primena, kodėl gi aš nesivažinėju dviračiu.

Grįšiu kažkada. Aš gyva. Visaip kaip tingiu, net piešt. Telefonu neatsiliepiu.

2009 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

weirded out of my tiny mind

Šaltomis basomis kojomis vaikštinėju ir bandau susipakuoti dešimčiai dienų. Quest for strong ones.

Pradeda atsilupinėti negyva mėsa nuo pirštų, nudegintų skystu azotu. Neskauda, bet itin erzinantis jausmas.

Raktas į šiaurę slypi nemigoje, garsai glosto stuburą. O naktimis šviečia žvaigždė, žvaigždė be priežasties. Ir nors svaigsta galva, skraidysiu kaip Čkalovas.
P.S. Avis nusiskuto kaip tik tada, kai ir man sukosi ta pati mintis. Rudeniop, rudeniop, aš dar pagalvosiu, nes juk jau jūs nei vienas nebeatsimenate manęs skusta galva...

2009 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Žaluma

Išmirkstu eukaliptų-citrinų žalioje vonioje, išsitepu tuo žydišku kremu, kvepiančiu kažkokiom pavasarinėm gėlėm ir jūros druska. Pirštai kaip išmirkusios razinos. Pasitepu riešus žalios arbatos kietais kvepalais ir mano sanity paršliaužia namo.

Viskas bus gerai, nes viskas skaniai kvepia. Dabar muzikos ir į lovą.

it's a complicated jam of strawberries.

Vakar atostogų proga suvaikščiojau darban, nieko doro nenuveikiau, bet bent jau pareguliuoju mergaites ir su tarpiniu direktorium susitinku.
Taip taip, aš buožė-buržujė ir man reikia visų trijų (keturių) savaičių atostogų.

Nuo ketvirtadienio gal davai aš jokiu būdu nepasiekiama, a? Justukams, Schatz ir D. išimtis.
Aš noriu žolės, muzikos, ramybės ir nesapnuoti prarabo Vasios, nu nes gal jau užteks to darbo. Juoda saldi arbata su pienu buvo irgi labai gerai. Turbūt net rasiu laiko nusilakuot nagus raudonai. Nu nes neinu į laboratoriją ;)

Sapnuoju citrinų pyragus, sapnų vyrus, kad valgau krevetes, važinėjuos dviračiu ir kalbuosi su Avimi. Ir kad viskas praeis.


Vakarais kvepia žaluma ir vyšniniu pyragu.

2009 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

off

smegenys išsijunginėja, vairuot siaubingai sunku.

gal man tiesiog dar kokią parą pamiegot?

Galvoje sukasi kanibalizmas, drebantys pirštai ir sapnai.