2018 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Dievų ausyje

Prieš metus buvo tik puselė visko. Planai, dabartis buvo tik dievų ausyse.

Kas galėjo įsivaizduoti ar suplanuoti taip viską. Lygiai prieš metus nemiegojau dėl įtampos, pykau ant visko ir visų, rėkiau arba sėdėjau apatiškai.

Užtat išsigrynino santykiai, nuovargis aišku dėl ko, ir miegot galiu bet kur bet kada.
Bučiuoju nosytes, kepu citrininius pyragus ir viena akim pažiūriu klientų aplinkos monitoringo rezultatus.

2018 m. kovo 9 d., penktadienis

Toksika

Net jei turi praeit daugiau nei vienas mėnuo, ir atriedėt daugiau nei vienas toksiškas pokalbis.
šiandien, neplanuotai, dar vieno išsilaisvinimo diena.

Nebėra :) viskas dingo.
Esu kaip dramblys, nešiojuos, volioju prisiminimų rutuliukus, kur tau dramblys, greičiau mėšlavabalis. Bet nustūmiau viską į duobutę, užverčiau, einu užmaišysiu dar vieną tešlą, įsijungsiu netflixą ir priminsiu sau būtinybę šypsotis.

Visad norėjau dirbt prie šio stalo, su vaizdu į upę, į besikeičiančius orus, slidinėjančius vaikiščius. Tai va, skaitau validacijos planą ir pasižiūriu vis pro langą.

Viskas jau yra gerai.

2017 m. lapkričio 26 d., sekmadienis

Last new year's resolutions

Pasakiau sau pernai, kad turiu išspręsti tai, one way or another.

Ir nežinia, kas būtų, jeigu force majeurai nebūtų ištikę, ar būčiau pakakus drąsos mesti darbą (10 m.), ar šefą (17 m.).

Ir tada plaukia per gyvenimą plačiausia paletė : draugai, tapę draugais, kai jau išeinu; kolegos, pamiršę sekančią dieną nuo išėjimo. AV, kuris sako, kad žmonija tikėjimo prarast negalima, nepaisant kai kurių jos atstovų. M, kuris "believes only in heat sterilization". Solidus T, apsiverkęs nuo naujienų. Viena kompanija, norinti padėt, bet negalinti pasamdyt; draugas, pažadėjęs darbą ir negalintis visgi jo suteikt, kolegė, kuri taip pat išėjo iš darbo ir pasiūlo bendrą veiklą. Daug pažadų, netikrumų, daug netikėtos pagalbos. Įsiregistruota individuali veikla ir "pati sau viršininkė".
Rytiniai ir popietiniai miegai, ramus siūbuojantis ritmas, leidžiantis padaryt dar daugiau. Kažkiek drąsos, kažkiek baimės.

Ir tai praeis, ir viskas susidėlios į kažkokį paveikslą, kurį kažkas kažkam kada nors papasakos. Nothing too exciting.

Primenu sau nekategorizuot žmonių į lentynėles, dar ne dabar. Palauksim ir pažiūrėsim.

2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

Tas draugas

Kur pokalbis trunka dešimtmečius. Pauzės apsiženyt, tada pakalbėt pusantros valandos telefonu, kad ketinam gyvent dar dušimtu metu, pauzė vaikus gimdyt.
Tada nufotografuot į juostelę. Išsitraukt senus kadrus. 
Gaut atviruka, kai sunku taip, kad net J. nebesusikalba, o ten parašyta "stebuklai yra paprastuose dalykuose", ir išlipu po truputį. Viskas susideda vienaip ar kitaip, išmokstu atpažinti paternus, kaip ir jis išmoko prieš tuos pusantru metu. Tada reikėjo už letenos laikyti jį, važiuojantį traukiniu pasakyt savo priekaištus. Suvokt, kad prieš dešimt penkiolika metu mes dabartinį savo amžiû laikėm "branda ir vidutiniu amžiumi", o vis dar kartais bijome kaip paaugliai.
Vaikû turėjimas nepadaro tavęs suaugusiu ir bebaimiu. Suaugusiu daro sėdėjimas vienam virtuvėje, kol visi miega. Tada atsistoji ir eini. Murmelės, rimai, dainos ir šokiai.

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Black sails

Nulekiu iki Saulėtekio, apžiūrėti patalpas, juokauju su buvusiu dėstytoju, trolių trolis, užkietėjęs rūkalius, juokiamės, planuojam, bėgte lėkte.

...ir savaitgalį sulūžtu.

Viską maudžia, nesugebu išsimiegot, bet ryt obuoliniai pyragėliai, beef cheeks vyne, moliūginiai gnocchi.
Ir miegas palėpėje, ten viskas išsigydo.

2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Kiečių žydėjimo metas

Tas rugpjūčio kvapas. Ir Black sails vėlyvais vakarais.
Darbai įsuka vėl geležiniu smagračiu, kietai kietai, greitai greitai, savaitė dar nesibaigė, dar spėsiu tą ataskaitą ir apue hibrodomas vokiečiui.
Alpuliniu miegu pamiegu kelias dienas, kartais tvanku, kartais šalta, bet viskas praeis.

Liko sugalvot rugpjūčio svajonę ir sulaukt lavos žiedo.
Ir pinholai, pinholai, pinholai.

2016 m. birželio 24 d., penktadienis

Bene gesserit

Man rodo lapelį su abėcėle, gotišku šriftu, ir aš pasakoju, kad taip, iš Kleines Mayers Lexicon mane mokė skaityt-rašyt, ir iš šio popierėlio... O gal ir ne mane, gal mano mielas Maximilianas mokė mano mamą, nes kitapus popierėlio ketureilis Margarėtei, du verfluchtes Luder, du bißt so schön und hast dich noch gepudert...

Šeimynoj stipri benegesseritiška kolektyvinė atmintis, man rodos, kad prisimenu Maxą, kad žinau, kuo jis kvepėjo, kad gaunu laiškus nuo Friedos iš Argentinos, ir pamenu tetos Nelli citrininius sausainėlius.

Ir suprantu, kad kvapą žinau, nes tebeturiu Maxo papirosų dėžutę, ir žinau, kur Friedos laiškai, surišti sutrūnyjusiu rašteliu, o citrininius sausainėlius kepa jau ketvirta karta dėdės Romano namuose, dėdės Romano, kuris mirė dar prieš gimstant mano mamai, kuris mums visai ne dėdė, o kažkieno krikštatėvis, bet per trėmimus glaudė močiutę, o jo dukterėčia mane glostė per pirmas mano kalėdas be mamos. Ir viskas būna gerai, kai žinai, kur kas padėta, kodėl neišmesta ir ką tai reiškia.

Verkiai kvepia liepomis, krioklys gulasi į pinholą, pavėsiai saugo nuo karščių ir aš niekur šiandien nebėgu.