2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

narate

Viena akim žiūriu skyrybas/separaciją dviejų ryškių naratorių. Toks ryškus naratyvas, who gets to tell the story from their side.
Tada įsipilu kiek Malbeco ir perskaitau trupinėlį naratyvo lietuviškoje knygoje, pasvarstau ir pagalvoju, apie aukos sindromą net pas itin sėkmingas moteris.

100 Dinge krenta dūšion, giliai, kabina, ir verčia susidaryt sąrašą. 

2020 m. gegužės 3 d., sekmadienis

maršrutas

Nueinu tą patį kelią, kurį eidavom kartu, kai buvau maža.
Truputį pavargstu, per daug užsisėdėta.
Kaupiasi lietus. 
Išgersiu kavą, grįšiu į savo triukšmą. O tavęs nebus. 
Tie keliolika metų "tai važiuojam į kapines per mamos dieną" sugadino jausmą. Gal praeis. Tu gal nepyksti, kad nebevažinėju. Žinau, kad ne. 

2019 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

reciprocity

Gremžiam dideliu peiliu 25erių metų sankaupas ir prisiminimus. Viskas praeina, viskas keičiasi. Ir tai pareis, ataidi draugas iš Gunmos.

Visi kontraktai susidėliojo visiškai atbulai, nei galvojau, bet viskas vyksta daugmaž prognozuojamai, pinigai geri, yra laiko pamiegot ir eiti pasivaikščioti, paskaityti ir vėlais vakarais pasižiūrėti filmus. 

Pagaunu srovę ir ritmą, ir kai siūbuoja valtį klientų politiniai reikalai ir bybių matavimasis, pykstu viso labo porą vakarų, ir ramiai atsimatuoju savo didžiausiuoju. Primenu savo patirtį, primenu, ko mes čia susirinkome, ir kas įrašyta mano kontrakte bei paslaugų portfelyje. Dar mėnuo, ir baigsim darbus, tuomet dar labilesnis klientas.

O išsvajotajam klientui su projektu in eternal limbo palinkėjau per Kalėdas išsisprendimo. Dar keli itin mieli diedai palinkėjo all the best. 
Planuojam ežerinius pabėgimus į sodybas, mini keliones, bet šiaip viskas srautu, tiesiog plaukt, tiesiog gyvent. 

2019 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Gudobelės

J šeimyna gudobelių uogas vadina krakatūzais.
Jų pilnas mano šaligatvis pakeliui namo.
Mažai miego ir vitD trūkumas taip pliekia per galvą, kad niršatis net tampo, ateodo kad visi priešiškai nusiteikę ir tik ir siekia mane įskaudinti. Visi, įskaitant du mažiausius.

Dar kartais atrodo, kad kažkurie draugai, kurie po porą metų dingę - ne šiaip nutolo iš orbitos, o kažkas nutiko. Egoistiškas poreikis manyt, kad draugystės šiaip nesubyra.

Kontrakto laukimas žudo. Graužiasi rūgštimi į panages, sapnuoju įsivaizduojamas prezentacijas, kalbuosi su klientu galvoje, o jis padla neskambina, bet kt savaitę didžiojo sprendimo laikas. Su kitu kontraktu, rodos, the lucky escape, maži pinigai ir normalizuotas casual adultery darbe. Gerai, kad atsisakiau.

Svajoju, kaip pirmadienį pamiegosiu vienui viena. Bet tai ilgainiui irgi ima graužti pagieža stuburo smegenis.


2019 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

More than half of friendships are not reciprocated

Truputį painiojasi būsimi darbiniai santykiai su darbine draugyste, bandau atsiribot.
Re-editinu savo naratyvą. Sunku. Aš jį pasakojau šimtus kartų. Bet reikia surasti savigailos šaknis, ir su jomis susitvarkyt.
Nuo rugsėjo pradėsiu gert vitaminus, ir dėlioti kasdienę darbotvarkę valandų tikslumu.

2019 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Slibinai

Tas nuostabus vėlyvos vasaros lietaus kvapas ir šalto oro gūsiai. Lietus, lėtai stiprėjantis ir kartkartėm pristojantis.

Išvalytas balkonas tapo kambario pratęsimu, mini veranda, ir su įpėdiniu stebim žaibus, tol, kol jis nusprendžia, kad nebepatinka.

Imposter sindromas gniaužia kietai gerklę ir baisu veltis į tą grandiozinę avantiūrą. Bet D pasitikėjimas savim ir manim užkrečia, ir gal netgi kažkas gausis. Senosios darbinės pelkės tvaikas vis velkasi, vis primena, kad už darbines klaidas esi atsakingas asmeniškai, kad viską sušiki, kad vien dėl tavęs prarandami milijonai, griūva projektai ir panašiai.
Nežinau, kiek dar truks pasveikt nuo to. Gal tie patys 10 metų, kiek buvo dirbta pelkyne.

O slibinukai, slibinai ką, šnypščia, kandžiojasi ir bėgioja letenėles iškėlę ir rėkdami. Ko rėkia? O nieko, šiaip sau, nes bėga. Kur bėga? Pirmyn atgal, koks gi skirtumas.

2019 m. balandžio 24 d., trečiadienis

The Clash

Should I stay or should I go.

Should I block you or shouldn't I. Oh the morals are so looooow.

Na bet susigalvojam svajonę kelis metus į priekį.
Pasidžiaugiu gimusiais vaikais.
Papykstu dėl "tai per gimtadienį gal nereik  dovanos?"
Vėlu, laikas miegot.
Kaip ir kas kartą, tokiu metų laikuztokiu gyvenimo periodu, viskas susiveda tik į pavalgyt-pamaitint-užmigdyt-fuck vėl atsikėlė-aij px kam man miegas-ne, dabar aš einu miegot.

Ir tai praeis.

Ryškinu dvi juostas, žiūrėsim, kas bus.