2019 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Gudobelės

J šeimyna gudobelių uogas vadina krakatūzais.
Jų pilnas mano šaligatvis pakeliui namo.
Mažai miego ir vitD trūkumas taip pliekia per galvą, kad niršatis net tampo, ateodo kad visi priešiškai nusiteikę ir tik ir siekia mane įskaudinti. Visi, įskaitant du mažiausius.

Dar kartais atrodo, kad kažkurie draugai, kurie po porą metų dingę - ne šiaip nutolo iš orbitos, o kažkas nutiko. Egoistiškas poreikis manyt, kad draugystės šiaip nesubyra.

Kontrakto laukimas žudo. Graužiasi rūgštimi į panages, sapnuoju įsivaizduojamas prezentacijas, kalbuosi su klientu galvoje, o jis padla neskambina, bet kt savaitę didžiojo sprendimo laikas. Su kitu kontraktu, rodos, the lucky escape, maži pinigai ir normalizuotas casual adultery darbe. Gerai, kad atsisakiau.

Svajoju, kaip pirmadienį pamiegosiu vienui viena. Bet tai ilgainiui irgi ima graužti pagieža stuburo smegenis.


2019 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

More than half of friendships are not reciprocated

Truputį painiojasi būsimi darbiniai santykiai su darbine draugyste, bandau atsiribot.
Re-editinu savo naratyvą. Sunku. Aš jį pasakojau šimtus kartų. Bet reikia surasti savigailos šaknis, ir su jomis susitvarkyt.
Nuo rugsėjo pradėsiu gert vitaminus, ir dėlioti kasdienę darbotvarkę valandų tikslumu.

2019 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Slibinai

Tas nuostabus vėlyvos vasaros lietaus kvapas ir šalto oro gūsiai. Lietus, lėtai stiprėjantis ir kartkartėm pristojantis.

Išvalytas balkonas tapo kambario pratęsimu, mini veranda, ir su įpėdiniu stebim žaibus, tol, kol jis nusprendžia, kad nebepatinka.

Imposter sindromas gniaužia kietai gerklę ir baisu veltis į tą grandiozinę avantiūrą. Bet D pasitikėjimas savim ir manim užkrečia, ir gal netgi kažkas gausis. Senosios darbinės pelkės tvaikas vis velkasi, vis primena, kad už darbines klaidas esi atsakingas asmeniškai, kad viską sušiki, kad vien dėl tavęs prarandami milijonai, griūva projektai ir panašiai.
Nežinau, kiek dar truks pasveikt nuo to. Gal tie patys 10 metų, kiek buvo dirbta pelkyne.

O slibinukai, slibinai ką, šnypščia, kandžiojasi ir bėgioja letenėles iškėlę ir rėkdami. Ko rėkia? O nieko, šiaip sau, nes bėga. Kur bėga? Pirmyn atgal, koks gi skirtumas.

2019 m. balandžio 24 d., trečiadienis

The Clash

Should I stay or should I go.

Should I block you or shouldn't I. Oh the morals are so looooow.

Na bet susigalvojam svajonę kelis metus į priekį.
Pasidžiaugiu gimusiais vaikais.
Papykstu dėl "tai per gimtadienį gal nereik  dovanos?"
Vėlu, laikas miegot.
Kaip ir kas kartą, tokiu metų laikuztokiu gyvenimo periodu, viskas susiveda tik į pavalgyt-pamaitint-užmigdyt-fuck vėl atsikėlė-aij px kam man miegas-ne, dabar aš einu miegot.

Ir tai praeis.

Ryškinu dvi juostas, žiūrėsim, kas bus.

2019 m. balandžio 9 d., antradienis

Void

I don't know if losing a mother this early in your life is ever possible to fill in.
After all, isn't our life one attempt to fill one void after other.
Sako Dan Barber, ir sako, kad todėl jis gamina, todėl atidarė restoraną, nes taip lyg kvieti ją prisėsti už stalo.
Aš kepu duoną, ir įspaudžiu katės pėdutę per kepalo vidurį. Verdu mažytį puodelį bruknienės Jurgio mamos sluoksniuotos tešlos ausytėms.
Gal tikrai kiekvienas pyragas entropiją per trupinuką sumažina.

2019 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Apie prarastus draugus

Jau keletą dienų, savaičių galvoju apie draugus.
Paviršiun truktelėjo turbūt Djačenko įrašas, bet gromuluoju jau kelis metus.
Gerai, kad yra tie keli seni draugai, kur pokalbiai nenutrūksta dešimtmečiais, tęsiasi punktyrais per žemynus. Reti palinkėjimai, lyg netyčia pataiko per patį slogumą ir ištempia krantan. Per retus susitikimus nelieka laiko meluot nei sau, nei jiems. Nes žinom, kad dabar nesusitiksim, nes buitis tempia svarsčiais žemyn, bet esu čia, ir klausau.
Yra tie keli, su periodine kava, nereikšmingais pokalbiais, bet rimtu tvirtu tinklu, kai viskas ima slyst iš po kojų.
Kai kada, netyčia, pokalbiai nutrūksta, apsimuilina buities plėvele, pasimeta aktualios naujienos, bet turbūt vis dar galima paskambint nors ir vidury nakties, pasiguosti. Gerai, kad kol kas nėra reikalo. Pačatinam atsitiktiniais trupinėliais šen bei ten, ir atrodo, kad laikau pirštą ant pulso.
Yra giminės, kurie nubyrėjo, nudreifavo, nebenori, kur mesendžeryje iškalbingai kabo amžinas "seen".
Turiu ir tų svarbių, kurie rodos gyva mėsa buvo priaugę, ir staiga kažkas nutiko, trūktelėjo, nubyrėjo, man nepastebėjus ir nesupratus. Ir tas "na, tai iki kito karto" nebevirsta niekuo, nei pokalbiu, nei kava, visiška tyla eteryje, lyg išnyko. Nebepasidalinu svarbia naujiena, bet gal būtent tai, tos zyziančios mažos atžalos ir naujos mamos nesugebėjimas susikaupti ties kitais dalykais pirmus metus ir lemia tai. Bet ne visiems trukdė, ir viskas praėjo.
Atsirado naujų. Vyresnių, brandesnių, ramesnių. Su daugybe netikėtai atrastų bendrų taškų, mokyklos, pažįstami, istorijos. Kurie ramiai kalba apie skyrybas, nebesigąsdina artimųjų mirčių, pasakoja istorijas ir dovanoja. Arbatą su GABA, nuo kurios mano vargšė galva skaidrėja net po nemigos valandų.
Ir jaunesni, tie keli paiki buvę pavaldiniai, bet mieli ir nuoširdūs, ir keista jaustis mentorium, būt surogatine Genties Motina kelioms pasimetusioms jaunoms merginoms.
Ir tie keli, kurie dingo dėl mano pagiežos, nepasitenkinimo ir pykčio, dėl abipusio purvo, gliaumo, dėl mano suvokimo, kad nebetinka, kad nebenoriu, nepakeliui. Ir negaila.
Ir bandau suspaust į vieną mintį tą jausmą, kuris pasikeitė - kai mes dar galvojom, kad draugų aibė bus statiška, arba tik pildysis. Kad neprarasim, nenubyrės, nepasikeis intensyvumai ir dinamikos. Dabar turbūt tikiu, kad visam gyvenimui lieka tik tie, su kuriais pratempi virš 20 metų. Bet viskas keisis, nuraibuliuos, praplauks.

2019 m. kovo 27 d., trečiadienis

All systems red

Skaitau Martha Wells, ir staiga sugalvoju, kad tas vienas mano gyvenimo žmogus yra puikus botas: nulis empatijos, išmokti elgesio algoritmai, puikus performance. Visi ploja katučių puikiam robotui.
Kažkaip palengvėja nuo paralelės, nes tokie tie nuliniai metai namuose sėdint, permalant visokius santykius ir žmones.

Užtat sutariu duoną ir prabangią arbatą pas arbatos buržua, pakonsultuoju vienus, kitus, parašau porą tipinių laiškų, diena vėl įgauna ritmą.
Prisiperku knygų, sau, J. ir A. Vakarais kankinu Kindlą. Žymiuosi citatas citatėles, vėl fotografuoju, imu piešt trupinukus.

Nuovargiai bangos mūša nukalti į visišką duobę, kartais vos sučiumpu briauną, vos išlipu, bet ir mažvaikiai kažkada pavargsta ir užmiega, ir mūsų nepaprastoji lovos padėtis neatšaukta jau kokį mėnesį, ir griūnam miegot belekada, dešimtą ryto, nes kėlėmės prieš 5 valandas, arba vėlyvą popietę. Bet rytoj, valia prieš aplinkybes, plaunu grindis, keičiu patalus, ir vėl imu klot rytais lovą.

Užtat naminis pastramis, duonos, daržovės ir bent kažkiek to tvaraus gyvenimo būdo.

Ir prieš miegą vėl pagalvoju apie murderbotą.