tag:blogger.com,1999:blog-24527433479528543952024-03-14T04:36:58.925+02:00NuotruposZauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.comBlogger889125tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-32545432291790040312024-02-13T12:29:00.001+02:002024-02-13T12:29:20.324+02:00ir vėl kraustytisPaupy drėgnutėlis rūkas kabo pažeme<div><br></div><div>Širdis kalatojasi nuo lakstymo pirmyn atgal</div><div>Perkraustysiu labę</div><div><br></div><div>Viskas 12 metų intervalais.</div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-48642706125703460652023-07-23T21:45:00.001+03:002023-07-23T21:45:19.624+03:00weltschmerz atostogų pabaigojJ pasako, kad ką jau ką, bet fotografinį stilių aš tikrai turiu. Trunka suformuluot, bet: industrinis brutalizmas, visiška botanika arba galvos. <div>Procesinu kažkokį trauminį trupinį, kaip 96ais močiutė išmetė pusę mano buto daiktų, visiškai manęs neatsiklausdama. Gal dėl to aš hoardinu savus daiktus dabar. Kalbuos galvoje su įsivaizduojama drauge. Nes su vienom atitolau, kita gaslightino, su dar kita šiuo metu nespėju susitikt. Su R nesusiskambinom šį savaitgalį, abu užsipisom buity.</div><div><br></div><div>Nuvargau per atostogas ir nenoriu ryt darban, tiesiog iš nuovargio, o ne dėl to kad darbas nepatinka. Reik dar dienos-kitos. Nesigaus.</div><div><br></div><div>Dėliojuos vis ant riešo laikinas akmens amžiaus tatuiruotes iš Gimbutienės parodos. Nežinau, kodėl. Labai konkrečion vieton visad. </div><div><br></div><div>Noriu dovanų, netikėtų, pragalvotų, ne "nu suvalgysim". Bet žinau, ką gausiu. </div><div>Dar kartais J sako, kad foto ir kanceliarinių dovanų jis man negali pirkti, nes neįtiks. </div><div><br></div><div><br></div><div>Mylimoji Diana subyrėjo. Beveik 14m pigiai plastikinei kamerai, besilaikančiai ant garbės žodžio. Bet Diana buvo mano dvasios žvėris. Don't think just shoot, vi-si-škai negalvok, ir fotkink savo jausmą. Nepataikiau su objektyvo kampu ir svarbi gėlytė liko mažu spirgu plačiam vaizde, pochuj, nes spragtelėjau tuo momentu. </div><div>Nusipirkau instaxą, kitoks jausmas fotkinant. Gal priprasiu. Gal nusipirksiu naują Dianą.</div><div><br></div><div>Trys neišryškintos juostelės. Neatsimenu, kas jose. </div><div><br></div><div><br></div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-2876862991649650882023-02-02T23:09:00.001+02:002023-02-02T23:09:20.334+02:00nustojauNustojau hoardint juvelyriką sau. <div>Mažiau perku.</div><div>Pasakiau akcininkui, kas man nepatinka, ir nors nervavaus dėl to pusantro mėnesio, o tai ir pusmetį - viskas sprendėsi per kelis 5-10min pokalbius.</div><div><br></div><div>Gruodžio 12 praėjo, tuoj vasario 15, mano paskutinės laidotuvės, paskutinis mano skausmo trupinys. Ir tai bus jau 11 metų. Jos nedamylėjimas dar neužsiglostė. Bet jau lengviau.</div><div><br></div><div>R atvažiavo, ir sakė - dabar ilgai nebeatvažiuos, ir negaliu į jį įsikibt, kaip tai daro jo šeimos kibios rankos. Galiu jam pažadėt, kad atvažiuosiu į Nagoją. Viena, buitiškai, be jokios turistinės programos. </div><div>Kai pavargstu, klimpstu į muziką, apsivėliau vėlyvu Joni Mitchel "both sides, now" atlikimu, dvyniams sueina tai už lopšinę, nėra pabaisų, Rytuk, nėra.</div><div><br></div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-59943944745427222782022-12-14T00:52:00.001+02:002022-12-14T00:52:40.795+02:00pamiršti 29Dar prieš ... metų būčiau gavus žinutę - rūpinuos, galvoju, laikykis.<div>Praėjo 29m po mamos mirties.</div><div>Buvo pusnys ir kojos šąlo supistuose prastuose batuose ir sintetiniai rudi kailiniai nifiga nešildė.</div><div>O šiąnakt visiškoj glūdumoj ta suknista puskurtė senė virš manęs pirmą nakties įsijungus televizorių visu garsu.</div><div>Visi šnarpščia, galva nenustoja dirbti, ir niekas nebara, ir nuovargį ir stresą įsivarau pati.</div><div>Apmaudas ir nelaimė tūno kietu kamuoliuku pilvo apačioje.</div><div>Ausų kamštukai nepadeda.</div><div>Jokie dovanų kiekiai neišvalys skausmo tarp mirties ir kalėdų. Kasmet.</div><div>Aš nebematau jos veido. Aš tik atsimenu mano jai pribliautą petį. Iki savo grabo lentos prisiminsiu tą Santariškių kardiologinio kampą, rūžavą chalatą ir savo snarglius ant jos peties.</div><div><br></div><div>Šiandien nemiegosiu.</div><div>Man nereikia kad kas nors tai perskaitytų ar manęs pagailėtų.</div><div>Tiesiog tarp 12.12 ir 12.24 yra įsispraudęs kruvinai iki kaulo nuzulintas skausmas.</div><div><br></div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-74974948706823259372022-09-15T12:01:00.001+03:002022-09-15T12:01:45.543+03:00heimwehŠirdgėla ir ilgesys pradingusių draugysčių it dingusių namų, kurių nebebus, nes nebe tie mes, vaikai pagimdyti, pečiai operuoti, alaus nebegeriam, ir sėdėt po tiltu "nebėr laiko".<div><br></div><div><a href="https://open.spotify.com/track/3I0VJgR5SqecpV6rzmeazU?si=RgHgMuE5RH6cB5FL6Th04g&utm_source=native-share-menu">heimweh</a><br></div><div><br></div><div>Aišku, šiaip viskas ok, netikėtai gerai, neimant galvon mom guilt ir viskas is tikro visai taip kaip ir turi būt.</div><div><br></div><div>Nespėju piešt.</div><div>Nespėju eit pasivaikščiot.</div><div>Bet myliu save per maistą ir poilsį.</div><div>Fotkinu, viskas bus gražu, bet gal reik dar vieno fotiko.</div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-78118328755815571982021-12-21T19:32:00.001+02:002021-12-21T19:32:28.801+02:00MargaritaKažkodėl galvojau, kad Margarete-Gretchen reiškia ramunę arba raktažolę nors raktažolė turbūt švento Petro rakto žolė, ir dvyniai klausinėja apie ją, ir pasigūglinu, ir jos vardas reiškia perlą.<div>Barokinius perlus kuriuos perku ir kabinuos ant kaklo ir rankų. Pailgus perlinius varveklius tarpkrūty ir perlamutrinę segę.</div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-85542468952511107632021-12-17T09:35:00.000+02:002021-12-17T09:35:17.607+02:00Kartais meilė atrodo taip<p> Kartais meilė ir pasiilgimas atrodo taip.</p><p>Užspaudžia darbai, kodėl ir kaip, ką daryt su mielių perfuzija, kaip tai atrodys su 20 tūkstančių litrų, kokį trademarką sugalvot (o J. juokia, kad vistiek firma tik padarymui ir pardavimui, ir na koks skirtumas kokį vardelį sugalvosiu).</p><p>ir tada aš parašau į Japoniją. Ir gal mes sprendžiam supertechnologijom baisiai trivialią problemą, ir tiesiog reikia geriau šerti tas mano mieles ir joms duoti daugiau fosfato ir sulfato ir tiek, ir kam čia žiūrėt tą šimtą metabolitų, bet meilė yra pasiskambinti su R jo vidurnaktį iš laboratorijos. Ir visiškai nesvarbu turbūt, kokios gi organinės rūgštys čia prisigamino, svarbu kad sėdim mudu abu nusikapstę prie savo kompų vidury nakties (arba po darbo dienos) ir galim pasišnekėt. Pasakojimai į klausimą, kaip gyvas - trūkinėja ir pasimeta, bet tai nesvarbu. </p><p>Myliu ir pasiilgau, ir Japonija ir San Diego yra beprotiškai toli, bet lygiai taip pat toli yra ir Lazdynai, kai tarp jų ir Žirmūnų yra milijonai vaikų būrelių, slogų, dovanėlių pirkimų ir dar savų darbų. </p><p>Buitis juodai pjauna dviejų valandų vaikų ruošimu rytais, pragaro valandėlėmis naktį ir kosuliais.</p><p>Tai tik kosulys, kuris pjauna viską. Ir nerimastis kaip viskuo pasirūpint. Na, bent jau naujo darbo nerimo nebėra, turbūt jau pasenau. Nueisiu ir padarysiu.<br /></p><p><br /></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhcr6nvT-EtWsws2Ix0lkjiBiaGnXyxZGEiF6bYwtqFblPAUIntMuoDFVRVm8GOI2YrpgL9E5Ez_XItqcp1KXIg3Vx762bO67yQwcnn0K6m7glMW1RZiXeOtCjsvXToO4ChW5zhRaw37zFGyd7jFR22N41Vu4sMhKxVJwl-lz74isux1bLRfk-Xql3-lA=s841" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="756" data-original-width="841" height="387" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEhcr6nvT-EtWsws2Ix0lkjiBiaGnXyxZGEiF6bYwtqFblPAUIntMuoDFVRVm8GOI2YrpgL9E5Ez_XItqcp1KXIg3Vx762bO67yQwcnn0K6m7glMW1RZiXeOtCjsvXToO4ChW5zhRaw37zFGyd7jFR22N41Vu4sMhKxVJwl-lz74isux1bLRfk-Xql3-lA=w430-h387" width="430" /></a></div><br /><p></p>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-72933088177419022512021-10-06T22:28:00.001+03:002021-10-06T22:28:34.514+03:00dėdulės ir ktTokio keistumo diena.<div>Supykstu dėl kliento neveiklumo, ir po to pusę dienos bandau sau priminti, kad tai ne mano, kaip konsultantės, atsakomybė.</div><div>Tuomet porą valandų šokinėju aplink bioreaktorių su krosfitinančiu inžinierium, vos suspėju, bet džiaugiuos veiklumu ir gera nuotaika.</div><div>Tuomet netyčia papuolu glėbin dėdulei K, kuris vis teberūko (kiek metų neuodžiau tikro dūmo), ir kuris vis dar toks pats mielas, bet gerokai labiau pesimistiškas. Gyvenimas aplamdė? Jis stebisi, kad išgyvenu iš konsultavimo, ir sako nemest minties važiuot 5-10 metų užsienin.</div><div>(Dar kažką sumurma, kad 3000L mikrobinis bioreaktorius man gal netinka, gal iš seniau įpratęs, kad užsiimu subtilesniais klonavimais).</div><div>Tuomet valandą sakau "I told ya, bitch" kolegei, kuri klimptelėjo pelkėn.</div><div>Tuomet valandą... kalbu su J apie darbus projektus ir ką daryt, bet nieko iš to nesigauna.</div><div>Tuomet baruos apie S raideles, ryklius ir putas vonioj, muštynes ir..</div><div>Tuomet nebeliko manęs.</div><div>Teliko nusipraust ir eit miegot.</div><div>Visi trupiniai apie sukaktis, gimtadienius ir norus subyra į tarpelius, ir Helsinkis kažkiek padės, bet lygioj vietoj nervuojuos kokias juosteles fotikams pasiimt ir kokių lauktuvių susirast, ir tuomet pribleedinu milijoną eilučių fėjoms apie savo rūpesčius, ir niekas jų neišsprendžia.</div><div>Visa diena tik tuomet ir tuomet. </div><div>Gal tai tik priešgimtadieninis kauluų skausmas.</div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-58806595449950705072021-05-10T12:11:00.001+03:002021-05-10T12:11:10.555+03:00apokalipsėTaip ilgai lijo, sirgo, buvo šalta, kad einu, kvepia vaismedžių žiedai, varnėnai nublūdę su šviežiais jaunikliais, ir rodos kad kas nors nutiks.<div><br></div><div>Gal kad skiepą šiandien gaunu.</div><div><br></div><div>Nerimastis.</div><div><br></div><div>V vis serga, vėl gyvenimas punktyrais tarp "reik atsikvėpuot" ir "omg kaip suspėt". </div><div>Daugiau vaikštau ir be perstojo klausausi varinių triūbų, grojančių keistą marching Techno. J. net purtosi nuo tos muzikos, o man padeda.</div><div>Tas ir svarbiausia. Palaikyt žygiavimo ritmą.</div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-47910543207828540342021-05-01T17:59:00.001+03:002021-05-01T17:59:37.075+03:00acoustic strobe effectKlausausi MEUTE <a href="https://youtu.be/Kjkvww8Qnco">Gula</a>.<div><br></div><div>Triūbos veikia kaip koks strobe efektas.</div><div><br></div><div>Žygiavimas pučiant dūdoms įhardvarintas giliai giliai ir žygiuoju savo dienos normą orkestro žingsneliu. (Iš kairės Ramunė, Rita ir Kristė, už nugaros į kairę - Viktoras, o tūbočiai pačiam gale, lyg dabar viskas, visi MEUTE gabalai peraranžuojami mintyse taip, kad juose būtų ir piccolos partija).</div><div><br></div><div>Bežygiuodama sudėlioju prezentacijos strategiją ir grįžus ranka piešiu grafikus klientui. Darbinis savaitgalis, todėl laisvą minutę browsinu barokinius perlus pasvajojimui. Ir suprantu, kad neišmylėti metai vis dar reikalauja aukso duoklės. Gal, kai pakankamo dydžio gold hoard bus, nustosiu. O gal kai plėšikai nustos sirgt. Arba kai padarysiu ir padovanosiu visas tas dovanas, kurias norėčiau pati gaut.</div><div><br></div><div>Sureguliuosiu bioreaktorių per nuotolį ir eisiu kept duonos.</div><div><br></div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-6073933209818993262021-04-05T00:00:00.001+03:002021-04-05T00:00:01.545+03:00auksasMirtinai knieti perlydyti 2 jos žiedus ir pasidaryt naujus, lyg tai išspręstu 19 metų passive aggresive nemeilės. Paskutinį papuošalą nusipirkau prieš porą savaičių, gal pakaktų.<div><br></div><div>O gal iš tikro, nunešt Kotrynai ir pasakyt, padaryk kažką, kas pagydytų mano širdį. Nešiočiau ir suprasčiau, kad viskas praėjo, ir pūsti sovietiniai pasipuikavimo platūs žiedai virto piršto pratęsimu. Talismanu. </div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-7109241746516380222021-02-05T09:43:00.001+02:002021-02-05T09:43:07.856+02:00penktadienį <div>Pray for the people inside your head</div><div>For they won't be there when you're dead</div><div>Muffled out and pushed back down</div><div>Pushed back through the leafy ground</div><div><br></div><div>Išsidžiovint kojines, kava, susistruktūrizuoti darbus ir pabaigt savaitę.</div><div><br></div><div>Ar Maximilian išnyks kartu su manim? Puseserės/pusbroliai nebeturi legendų apie jį. Nieko daugiau nebėra. A galvoj jis bus jau tik šešėlis, dings Maxo pypkės kvapas ir jo raštelių trupinukai, šaltiena su actu ir kapota žalia mėsa ant juodos duonos.</div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-6011241060011926062021-02-03T11:39:00.003+02:002021-02-03T11:39:56.479+02:00Chilly Gonzalez<p> Tarp darbų ir rutinų įkrentu tai į vieną, tai į kitą rabbit hole, Johnny Flynn, Haelos, visiška mišrainė, viskas apvelia lipnokais liūdnais siūlais užkaltą karantininę kasdienybę, kurioje bandau kas penkias minutes išskirti bent du vienetus iššieptadančių.</p><p>O darbai nesibaigia, bet ne viskam atsiranda įkvėpimas. Tas mano "kūrybinis" darbas, parašyt nuo nulio 40 puslapių įrangos naudojimo procedūrą, ir nėr jėgų, žinios guli kamputy atkišusios užpakalį. Reiktų daryt gyvai savom rankom, atsistočiau ir padaryčiau. O čia reik kitam žmogui, kitam mieste, su žingsneliais, pasitrepsėjimais ir pasitikrinimais.</p><p>Todėl bandau susikaupt, įsijungiu pilną Chilly Gonzalez koncertą, jau penkis metus rašau viską su juo, ir dabar parašysiu. Ir nebus man baisūs jokie 100 tūkst litrų fermentatoriai.</p><p>Reikėtų vėl groti pianinu, bet laikau taisyklingai "obuoliuką" ir tarškinu kitą klaviatūrą. Tuo pačiu tempu, kaip Chilly barškina "Paristocrats", tada kažkur tolumoj graužia poreikis nueit į Paul's BoulMiche ir sugert kavos, atsirėmus nugara į miško žalumos plytelių sieną. Kol nuvažiuosiu, ta siena ir pradings turbūt. </p><p>Paskambina klientas, aš išsitraukiu visus visus reikalus ir naujienas iš galvos ir paraportuoju be "man reik pasitikslinti", net save kartais noriu pabučiuot už tokį nuostabų sugebėjimą. Kiek gaila, kad savim gaunasi pasididžiuot tik su darbais susijusiuose reikaluose, bet ko norėt, ko norėt, kaip viskas susidėliojo augant, taip. </p><p><br /></p><p> <br /></p>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-31311402863978730052020-10-05T10:50:00.000+03:002020-10-05T10:50:04.884+03:00Phoenix<p> Kvepalai su greipfrutu, vetiverija ir mate.</p><p>Žiauriai prabangus Phoenix oolong'as žiauriai sentimentaliame japoniškame arbatinuke, gautame iš R dovanų.</p><p>Pusė pirmadieninių darbų padaryta, tingiu eit į sporto klubą, pavakare laukia telekonferencija.</p><p>Kaip ir lygiai prieš trejus metus, dirbu su vaizdu pro langą, prie savo stalo, su savo arbatomis, ir trukdo tik lengvas traktorių burzgimas paupy, ir viskas yra ramu. Ir gimtadieniams medaus tortai ir nekepti antaninių obuolių pyragai (?), lobių ieškojimas ir dešrainiai mažiesiems, ir ramybė, ritmas, rutina gerąja prasme. </p><p>Viskas ramiai siūbuoja, kartais paverkiu, kartais pykstu, nuvargstu ir išsimiegu, viskas gerai, viskas kaip ir turi būti, pagiežą ištrinsiu iki plonos plėvelės pirštu ir nebeliks.</p><p><br /></p><p><i>Kažkieno knygoje tu vistiek būsi blogietis</i>. Tereikia pasistengt, kad keliose pačiose svarbiausiose istorijose būtum bent jau ok-ish. J. kažkurį vakarą sako "noriu mamos, noriu pas mamą, tiesiog, pas savo mamą", ir truputį dilgteli pavydas ir skausmas, kad jis turi tą galimybę, ir ramiai tai pasakyt, ir nuvažiuot pas mamą. Išgert su ja kavos pavėsinėje ir sėdėti begalinį <i>sobremesa</i> su ja, kalbėt lyg ir apie bet ką, bet gera ir ramu, ramu abiems kartu. </p><p>Todėl nueinu su A. ledų, ir sėdim vėjyje ant suoliuko, nebe tas oras, saulė nebešildo, ir bendrai, apsirengėm per plonai, gi abu šalčmiriai, bet gal A. naratyve įkris šita kruopelė, kad su mama, kai namuose maišatis ir šurmulys, galima išeit ledų.</p><p><br /></p><p>O dabar - suck it up, ir eik į sporto klubą, Zaulia.<br /></p>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-67845019132764700832020-10-03T23:49:00.001+03:002020-10-03T23:49:15.961+03:00kas savaitęKas savaitę imam kalbėt apie limbo, apie perspektyvos nebuvimą.<div>Pavasarį viskas keisis.</div><div>Darbai puola vežimais, kibiais lenkais ir islandais, bet prapuola turkai ir rusai, nubyra vienas kitas draugas. </div><div>Žiūrėdama filmą užsitrigerinu kažkokia paika nerimastim, po to nervuojuos, kad reiks kept medaus tortą, tuomet prokrastinuoju miego laiką, nes paryčiais vistiek maudžia nugarą.</div><div><br></div><div>Vėlyvą super šiltą vakarą geriu liumsemburgietišką vyną pas G, ir žvengiu pilna gerkle, ir kalbu garsiai, taip, kaip kalbu tik su ja. Kažkas man yra sakęs, kad mudvi girdimės iš kitąpus gatvės. JB vis dar jautriai kraupsta nuo mūsų cinizmo, mano vaikų gydytojas žvengia ir pošlina, pasižadu parašyt recenziją knygai. Grįžtu namo ankstokai, bet vis dar kvepiu <i>palo santo, </i>reik nusipirkt šitus kvepalus, ir nebegert bobų vasaros naktimis saldaus vyno. </div><div><br></div><div>Įkvėpt-iškvėpt, vėl atrast truputį daugiau laiko sau, ir laukt gimtadienio.</div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-34248824965579780612020-09-10T20:01:00.001+03:002020-09-10T20:01:39.741+03:00hugsToks retas draugiškas apkabinimas, bet įkrentu į jį kaip į saulėtą rugpjūčio vakarą. Kvepiantį, šiltą ir stiprų.<div><br></div><div>Retai pasitaiko sujungt draugysčių punktyrus, užklimpus buityje. Bet žiauriai džiaugiuosi, kad gavosi. Net po to vėl treji metai.</div><div><br></div><div>Prirašiau dar šio bei to apie draugysčiü apskaitą, apie atradimus ir praradimus, bet ištryniau. Kažkaip pastaruoju metu labiau tylėjimas - auksas.</div><div><br></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-47299716878290269302020-05-22T23:46:00.001+03:002020-05-22T23:46:48.558+03:00narateViena akim žiūriu skyrybas/separaciją dviejų ryškių naratorių. Toks ryškus naratyvas, who gets to tell the story from their side.<div>Tada įsipilu kiek Malbeco ir perskaitau trupinėlį naratyvo lietuviškoje knygoje, pasvarstau ir pagalvoju, apie aukos sindromą net pas itin sėkmingas moteris.</div><div><br></div><div><i>100 Dinge</i> krenta dūšion, giliai, kabina, ir verčia susidaryt sąrašą. </div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-56011142124508086592020-05-03T15:46:00.001+03:002020-05-03T15:46:11.228+03:00maršrutasNueinu tą patį kelią, kurį eidavom kartu, kai buvau maža.<div>Truputį pavargstu, per daug užsisėdėta.</div><div>Kaupiasi lietus. </div><div>Išgersiu kavą, grįšiu į savo triukšmą. O tavęs nebus. </div><div>Tie keliolika metų "tai važiuojam į kapines per mamos dieną" sugadino jausmą. Gal praeis. Tu gal nepyksti, kad nebevažinėju. Žinau, kad ne. <br><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://lh3.googleusercontent.com/-tl_mjctLPcQ/Xq69EF59lbI/AAAAAAABWK8/F8Xl6SjCGiEwGKZFYd8JXbh_FZyYh5oFwCLcBGAsYHQ/s1600/1588509963841091-0.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;">
<img border="0" src="https://lh3.googleusercontent.com/-tl_mjctLPcQ/Xq69EF59lbI/AAAAAAABWK8/F8Xl6SjCGiEwGKZFYd8JXbh_FZyYh5oFwCLcBGAsYHQ/s1600/1588509963841091-0.png" width="400">
</a>
</div></div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-63889196657517552742019-12-30T21:07:00.001+02:002019-12-30T21:07:33.057+02:00reciprocity Gremžiam dideliu peiliu 25erių metų sankaupas ir prisiminimus. Viskas praeina, viskas keičiasi. Ir tai pareis, ataidi draugas iš Gunmos.<div><br></div><div>Visi kontraktai susidėliojo visiškai atbulai, nei galvojau, bet viskas vyksta daugmaž prognozuojamai, pinigai geri, yra laiko pamiegot ir eiti pasivaikščioti, paskaityti ir vėlais vakarais pasižiūrėti filmus. </div><div><br></div><div>Pagaunu srovę ir ritmą, ir kai siūbuoja valtį klientų politiniai reikalai ir bybių matavimasis, pykstu viso labo porą vakarų, ir ramiai atsimatuoju savo didžiausiuoju. Primenu savo patirtį, primenu, ko mes čia susirinkome, ir kas įrašyta mano kontrakte bei paslaugų portfelyje. Dar mėnuo, ir baigsim darbus, tuomet dar labilesnis klientas.</div><div><br></div><div>O išsvajotajam klientui su projektu in <i>eternal limbo</i> palinkėjau per Kalėdas išsisprendimo. Dar keli itin mieli diedai palinkėjo all the best. </div><div>Planuojam ežerinius pabėgimus į sodybas, mini keliones, bet šiaip viskas srautu, tiesiog plaukt, tiesiog gyvent. </div>Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-67314123934114939302019-09-28T21:12:00.001+03:002019-09-28T21:21:48.486+03:00Gudobelės<p dir="ltr">J šeimyna gudobelių uogas vadina krakatūzais.<br>
Jų pilnas mano šaligatvis pakeliui namo.<br>
Mažai miego ir vitD trūkumas taip pliekia per galvą, kad niršatis net tampo, ateodo kad visi priešiškai nusiteikę ir tik ir siekia mane įskaudinti. Visi, įskaitant du mažiausius.</p>
<p dir="ltr">Dar kartais atrodo, kad kažkurie draugai, kurie po porą metų dingę - ne šiaip nutolo iš orbitos, o kažkas nutiko. Egoistiškas poreikis manyt, kad draugystės šiaip nesubyra.</p>
<p dir="ltr">Kontrakto laukimas žudo. Graužiasi rūgštimi į panages, sapnuoju įsivaizduojamas prezentacijas, kalbuosi su klientu galvoje, o jis padla neskambina, bet kt savaitę didžiojo sprendimo laikas. Su kitu kontraktu, rodos, the lucky escape, maži pinigai ir normalizuotas casual adultery darbe. Gerai, kad atsisakiau. </p>
<p dir="ltr">Svajoju, kaip pirmadienį pamiegosiu vienui viena. Bet tai ilgainiui irgi ima graužti pagieža stuburo smegenis. <br><br><br></p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-38244099515032731782019-08-21T17:54:00.001+03:002019-08-21T17:54:31.096+03:00More than half of friendships are not reciprocated<p dir="ltr">Truputį painiojasi būsimi darbiniai santykiai su darbine draugyste, bandau atsiribot. <br>
Re-editinu savo naratyvą. Sunku. Aš jį pasakojau šimtus kartų. Bet reikia surasti savigailos šaknis, ir su jomis susitvarkyt. <br>
Nuo rugsėjo pradėsiu gert vitaminus, ir dėlioti kasdienę darbotvarkę valandų tikslumu. </p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-10088186041926402922019-08-19T21:54:00.001+03:002019-08-19T22:04:02.889+03:00Slibinai<p dir="ltr">Tas nuostabus vėlyvos vasaros lietaus kvapas ir šalto oro gūsiai. Lietus, lėtai stiprėjantis ir kartkartėm pristojantis.</p>
<p dir="ltr">Išvalytas balkonas tapo kambario pratęsimu, mini veranda, ir su įpėdiniu stebim žaibus, tol, kol jis nusprendžia, kad nebepatinka.</p>
<p dir="ltr">Imposter sindromas gniaužia kietai gerklę ir baisu veltis į tą grandiozinę avantiūrą. Bet D pasitikėjimas savim ir manim užkrečia, ir gal netgi kažkas gausis. Senosios darbinės pelkės tvaikas vis velkasi, vis primena, kad už darbines klaidas esi atsakingas asmeniškai, kad viską sušiki, kad vien dėl tavęs prarandami milijonai, griūva projektai ir panašiai.<br>
Nežinau, kiek dar truks pasveikt nuo to. Gal tie patys 10 metų, kiek buvo dirbta pelkyne. </p>
<p dir="ltr">O slibinukai, slibinai ką, šnypščia, kandžiojasi ir bėgioja letenėles iškėlę ir rėkdami. Ko rėkia? O nieko, šiaip sau, nes bėga. Kur bėga? Pirmyn atgal, koks gi skirtumas. </p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-38994022827442768732019-04-24T23:02:00.001+03:002019-04-24T23:02:05.589+03:00The Clash<p dir="ltr"><a href="https://youtu.be/BN1WwnEDWAM">Should I stay or should I go.</a></p>
<p dir="ltr">Should I block you or shouldn't I. Oh the morals are so looooow.</p>
<p dir="ltr">Na bet susigalvojam svajonę kelis metus į priekį.<br>
Pasidžiaugiu gimusiais vaikais.<br>
Papykstu dėl "tai per gimtadienį gal nereik dovanos?"<br>
Vėlu, laikas miegot. <br>
Kaip ir kas kartą, tokiu metų laikuztokiu gyvenimo periodu, viskas susiveda tik į pavalgyt-pamaitint-užmigdyt-fuck vėl atsikėlė-aij px kam man miegas-ne, dabar aš einu miegot. </p>
<p dir="ltr">Ir tai praeis. </p>
<p dir="ltr">Ryškinu dvi juostas, žiūrėsim, kas bus. </p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-44013846130081277292019-04-09T12:32:00.001+03:002019-04-09T12:32:09.006+03:00Void<p dir="ltr"> I don't know if losing a mother this early in your life is ever possible to fill in.<br>
After all, isn't our life one attempt to fill one void after other. <br>
Sako Dan Barber, ir sako, kad todėl jis gamina, todėl atidarė restoraną, nes taip lyg kvieti ją prisėsti už stalo. <br>
Aš kepu duoną, ir įspaudžiu katės pėdutę per kepalo vidurį. Verdu mažytį puodelį bruknienės Jurgio mamos sluoksniuotos tešlos ausytėms. <br>
Gal tikrai kiekvienas pyragas entropiją per trupinuką sumažina. </p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-2452743347952854395.post-40682694142626883592019-04-08T21:44:00.001+03:002019-04-08T22:43:45.252+03:00Apie prarastus draugus<p dir="ltr">Jau keletą dienų, savaičių galvoju apie draugus.<br>
Paviršiun truktelėjo turbūt Djačenko įrašas, bet gromuluoju jau kelis metus.<br>
Gerai, kad yra tie keli seni draugai, kur pokalbiai nenutrūksta dešimtmečiais, tęsiasi punktyrais per žemynus. Reti palinkėjimai, lyg netyčia pataiko per patį slogumą ir ištempia krantan. Per retus susitikimus nelieka laiko meluot nei sau, nei jiems. Nes žinom, kad dabar nesusitiksim, nes buitis tempia svarsčiais žemyn, bet esu čia, ir klausau. <br>
Yra tie keli, su periodine kava, nereikšmingais pokalbiais, bet rimtu tvirtu tinklu, kai viskas ima slyst iš po kojų. <br>
Kai kada, netyčia, pokalbiai nutrūksta, apsimuilina buities plėvele, pasimeta aktualios naujienos, bet turbūt vis dar galima paskambint nors ir vidury nakties, pasiguosti. Gerai, kad kol kas nėra reikalo. Pačatinam atsitiktiniais trupinėliais šen bei ten, ir atrodo, kad laikau pirštą ant pulso. <br>
Yra giminės, kurie nubyrėjo, nudreifavo, nebenori, kur mesendžeryje iškalbingai kabo amžinas "seen". <br>
Turiu ir tų svarbių, kurie rodos gyva mėsa buvo priaugę, ir staiga kažkas nutiko, trūktelėjo, nubyrėjo, man nepastebėjus ir nesupratus. Ir tas "na, tai iki kito karto" nebevirsta niekuo, nei pokalbiu, nei kava, visiška tyla eteryje, lyg išnyko. Nebepasidalinu svarbia naujiena, bet gal būtent tai, tos zyziančios mažos atžalos ir naujos mamos nesugebėjimas susikaupti ties kitais dalykais pirmus metus ir lemia tai. Bet ne visiems trukdė, ir viskas praėjo. <br>
Atsirado naujų. Vyresnių, brandesnių, ramesnių. Su daugybe netikėtai atrastų bendrų taškų, mokyklos, pažįstami, istorijos. Kurie ramiai kalba apie skyrybas, nebesigąsdina artimųjų mirčių, pasakoja istorijas ir dovanoja. Arbatą su GABA, nuo kurios mano vargšė galva skaidrėja net po nemigos valandų. <br>
Ir jaunesni, tie keli paiki buvę pavaldiniai, bet mieli ir nuoširdūs, ir keista jaustis mentorium, būt surogatine Genties Motina kelioms pasimetusioms jaunoms merginoms. <br>
Ir tie keli, kurie dingo dėl mano pagiežos, nepasitenkinimo ir pykčio, dėl abipusio purvo, gliaumo, dėl mano suvokimo, kad nebetinka, kad nebenoriu, nepakeliui. Ir negaila. <br>
Ir bandau suspaust į vieną mintį tą jausmą, kuris pasikeitė - kai mes dar galvojom, kad draugų aibė bus statiška, arba tik pildysis. Kad neprarasim, nenubyrės, nepasikeis intensyvumai ir dinamikos. Dabar turbūt tikiu, kad visam gyvenimui lieka tik tie, su kuriais pratempi virš 20 metų. Bet viskas keisis, nuraibuliuos, praplauks. <br></p>
Zauliahttp://www.blogger.com/profile/06626276739246359244noreply@blogger.com2