2008 m. vasario 29 d., penktadienis

Laimės vitaminai arba evin-umzo

Jei kas turit atliekamų laimės vitaminų, visuomet galit pasidalint su manimi.

Pavasarinis džiaugsmas po Londono jau išsivaikščiojo, sportinis pyktis/piktdžiuga nebevaro mano varikliuko, darbas užkniso.
Kad aš nenorėčiau eit pas savo ląsteles, jas pamaitint ir laukt, kad jos užaugtų... Reikia gi nusirist iki tokio lygio...

Ir dar šiandien pas baisų dantistą.

Šiandienos mano dangus:


2008 m. vasario 26 d., antradienis

Jaunesnioji sesutė arba omna-kyxf

Na... Žinojau, kad atrodau jauniau.

Bet kai Rio šiandien į sportklubį (ėjom pasikaitint pirty ir peršnekėt gyvenimo-mokslo reikalais) mane prasivedė kaip "jaunesniąją sesutę", t.y. iki 18 metų... Oh well.

Trečia naktis iš eilės sapnuoju, kad vis dar groju Hurt.

2008 m. vasario 25 d., pirmadienis

Diagnozė arba okpy-mrip

Aš dažniausiai klausausi labai įvairios muzikos, bet vyrauja tango.
Londone į savo mp3 grotuviuką įsimečiau šviežesnės muzikytės.

Užsikabliavau ant vieno vienintelio gabalo. Johnny Cash, Hurt. Koveris. Bet kažkas ypatingo... Kerta per smegenis. Įlenda į pačią gilumą. Ir svarbiausia, kad žinojau šį gabalą, klausydavausi karts nuo karto. Tiesiog turbūt reikėjo tam tikros nuotaikos.

Jau galybę metų sakau, kad turi būt liga, kai pradedi mąstyt dainų žodžiais arba jausti melodijomis.

Šį kartą ši melodija įlindo taip giliai, kad dvi pastarąsias naktis sapnavau tą patį sapną. Kad vėl groju nematomu fortepijonu, ir girdžiu Hurt. Ne į gerą visa tai, oi ne į gerą.

2008 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Osvencimo grožio etalonai arba morb-lusu

Kai šįvakar išsimaudžiusi supratau, kad frotinio chalato diržas jau tapo pakankamai ilgu, kad jį užsiriščiau nugaroje, nusprendžiau visgi pasisverti. Ne tai kad paskutinis kritinis puskilogramis nukrito... Hmm. Tiek svėriau turbūt tik dvyliktoj klasėj. 50,5 kg ant 168cm ūgio. KMI apgailėtinas - 17.89. Kaip ir paskutinioji atėjo, ar ką? Jau kolegės sakė, kad aš po truputį artėju prie Osvencimo grožio etalonų.

Dar mielosios kolegės šiandien tyčiojosi iš mano dainavimo. Ok, lengvai šaipėsi. Turim mes laboratoriją - akvariumą. Itin švarios patalpos, viena siena stiklinė. Aš kaip ir įsivaizdavau, kad per ventiliatorių ūžimą ir uždaras duris manęs nesigirdi. Tai vat ir dainuoju aš pavakarėm, kai lieku viena akvariume. Garsiai. Su savo mp3 grotuviuku - viską nuo tango iki DTH.
Taigi, kolegės pasakojo man, kaip jos pirmą kartą išgirdo, kad aš dainuoju. Sėdi gretimoj labėj prie kompų ir girdi kažką žviegiant. Pradeda dairytis - ar šaldytuvų, ar termostatų signalizacija įsijungė, ar kažkas koridoriuj atsitiko... Žvilgteli į akvariumą - o ten aš headbanginuosi.
Mjo. Pasirodo, galiu puikiai imituoti signalizacijos žviegimą.

Leteli oblaka arba xisr-yrei

Ausinėse sukasi DDT "Leteli oblaka". Kak misli duraka, drakoni peremen.

Matuoju savo nesuskaičiuojamus ląstelių pavyzdžius. Ir sukuosi ant aukštos darbinės kėdutės. erdvės labėje daug, nieko nėra, ratukai geri.
Užverčiu galvą ir žiūriu į besisukančias halogenines lempas. V Davos i v Vefleem! Net dainuoju...
Stabtelėjus, kad galėčiau vėl smarkiai įsisukti, už stiklinių labės durų pamatau kiek paklaikusį D. žvilgsnį.
Aš išprotėjus? Moi?

2008 m. vasario 20 d., trečiadienis

Naujos svajonės, arba ofra-lgon

Turiu vieną svajonę. Išmokti groti bandoneonu. Ir kada nors tai padarysiu - tereikia instrumento, natų ir uždaro kambario.

Po kelionės į Londoną susiradau dar vieną svajonę. Gerokai banalesnę, bet ir greičiau įgyvendinamą. Noriu skrist parasparniu... Virš jūros.
Vat taip:

Sulauksiu aš vasaros...

No it ain't no sin to take off your skin

Londone buvo gerai... Giedras dangus, žydintys medžiai, praskaidrėjusi galva. Ačiū, tau, mieloji. Tikrai pagerėjo.

Grįžau, trenkiausi nosimi į realybę. Nors ir nujaučiau. Bet sms'u?.. ("Keliai skiriasi" ir "Tikiuosi, suprasi"). What the fuck?

Gerai, visi mes vienišiai. Ir visi su kažkokiomis problemomis. Tik kai kurie tai sprendžia.
Galiu surasti ir privalumų, ir trūkumų. Ir tiesiog pralaukti. Bet kaip visada, atsiranda vietos keisčiausioms mintims...

Todėl klausausi tango ir skaitau Terry Pratchett'o Wyrd sisters.
Ir randu gerų citatų:

"... he was also one of those rare individuals who are totally focused in time.
Most people aren't. They live their lives as a sort of temporal blur around the point where their body actually is - anticipating the future, or holding on to the past. They are usually so busy thinking about what happens next that the only time they ever find out what is happening now is when they come to look back on it. Most people are like this. They learn how to fear because they can actually tell, down at the subconscious level, what is going to happen next. It's already happening to them."

Tai va, stengiuos nesilaikyt praeities ir perdaug negalvoti į ateitį.
Saviterapija.

2008 m. vasario 10 d., sekmadienis

Mirties baimė arba tyes-cojh

Šiandien močiutė žiūrėjo laidą apie Aleksandrą Abdulovą. Staiga žiūriu - įraudus, pasirėmus galvą abiem rankom, akyse ašaros...
Kas gi atsitiko?
... Kaip greitai viskas praėjo... Tik ką buvau jauna, Levas gyvas, tavo mama gyva... O po penkių dešimties metų tu lygiai taip pat ryte ruoši sumuštinius, o manęs nebus. Pasakytų kas kitas, kad nenori mirti būdamas 85-erių metų amžiaus, pasakyčiau - gi senas jau... O aš nenoriu dar.

Are you ready to die? Net jei jums būtų 85-eri, krūva dalykų praeity, pasaulinis karas, kalėjimas ir daug mirčių. Ar net tada jūs būtumėt pasiruošę numirt? Vat rytoj?

Pora ašarų nuvarvėjo, ir gyvenam toliau. Bet kartais verta susimąstyti.