2008 m. vasario 29 d., penktadienis

Laimės vitaminai arba evin-umzo

Jei kas turit atliekamų laimės vitaminų, visuomet galit pasidalint su manimi.

Pavasarinis džiaugsmas po Londono jau išsivaikščiojo, sportinis pyktis/piktdžiuga nebevaro mano varikliuko, darbas užkniso.
Kad aš nenorėčiau eit pas savo ląsteles, jas pamaitint ir laukt, kad jos užaugtų... Reikia gi nusirist iki tokio lygio...

Ir dar šiandien pas baisų dantistą.

Šiandienos mano dangus:


2008 m. vasario 26 d., antradienis

Jaunesnioji sesutė arba omna-kyxf

Na... Žinojau, kad atrodau jauniau.

Bet kai Rio šiandien į sportklubį (ėjom pasikaitint pirty ir peršnekėt gyvenimo-mokslo reikalais) mane prasivedė kaip "jaunesniąją sesutę", t.y. iki 18 metų... Oh well.

Trečia naktis iš eilės sapnuoju, kad vis dar groju Hurt.

2008 m. vasario 25 d., pirmadienis

Diagnozė arba okpy-mrip

Aš dažniausiai klausausi labai įvairios muzikos, bet vyrauja tango.
Londone į savo mp3 grotuviuką įsimečiau šviežesnės muzikytės.

Užsikabliavau ant vieno vienintelio gabalo. Johnny Cash, Hurt. Koveris. Bet kažkas ypatingo... Kerta per smegenis. Įlenda į pačią gilumą. Ir svarbiausia, kad žinojau šį gabalą, klausydavausi karts nuo karto. Tiesiog turbūt reikėjo tam tikros nuotaikos.

Jau galybę metų sakau, kad turi būt liga, kai pradedi mąstyt dainų žodžiais arba jausti melodijomis.

Šį kartą ši melodija įlindo taip giliai, kad dvi pastarąsias naktis sapnavau tą patį sapną. Kad vėl groju nematomu fortepijonu, ir girdžiu Hurt. Ne į gerą visa tai, oi ne į gerą.

2008 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

Sapnas Nr. toby-myte arba trupesys ir virpulys

Sapnas ne vienkartinis, tik muzika keičiasi. Spalvos, aplinkybės...
Berods, tai vienas iš mano seniausių sapnų.

Sapnas Nr. toby-myte arba trupesys ir virpulys

Sėdžiu absoliučioj tuštumoj-pilkumoj ant kėdės. Kėdė iš mano pirmųjų, mamos namų. Sena, paveldėta iš Žvėryno namo, apmušalas nenuspėjamos spalvos, atlošas kiek raitytas. Po sėdyne kažko pripaišyta (net ir aš paišiau, kaip turbūt dar ir kelios kartos iki manęs).
Esu maža. Vaikystėj turbūt būdavau savo tuometinio amžiaus, vėliau savęs suvokimas įstringa ties kokiais dešimčia-vienuolika metų.
Kojos nesiekia grindų, maskatuoju jomis taip įnirtingai, kad jau sunku išlaikyti pusiausvyrą. Beveik paspringstu savo linksmumu, vidiniu juoku ir nuščiūvu.

Pradedu groti įsivaizduojamu fortepijonu. Kažkas sudėtingo, pirštai bėgioja, pinasi.
Mano pirštai pradeda tirpti. Nuo galiukų byra mano kūnas mažomis smiltelėmis, lyg tai būtų džiūstantis smėlis. Nesustoju groti (nieko negirdžiu - jokios muzikos, nei tos, kurią turėtų sukurti mano pirštai, nei įprastai skambančio originalo mano galvoje). Apima vis didesnis išgąstis. Išpučiu akis ir stebiu, kaip nyksta mano pirštai iki pirmų falangų. Groju taip, kad pradeda skaudėti sausgysles. Trupėjimas nesiliauja... lėtas, bet nesustabdomas.

Nesustodama groti pasižiūriu į savo rankas virš riešų. Staigiai kartu su žvilgsniu pasigirsta muzika. Paskutinį kartą, kai sapnavau - Gotan Project Differente, su velniškai greitais bandoneono pasažais.
Ir muzikos akordai atsiliepia mano poodyje. Lyg ten bėgiotų gyvos natos, muzikos esmė. Erdvinis muzikos įsikūnijimas. Kiekviena nata išlenda it mažas kalniukas. Akorduose jų daug, pavienės natos bėgioja išilgai sausgyslių.

Užsimerkiu. Ir paskęstu muzikoje.

Tas jausmas, kad muzika yra manyje - neapleidžia manęs, kai aš realybėj klausausi tam tikros muzikos (priklauso nuo nuotaikos). Tai jausmas, kurio nesugebu pasiekti, kai groju pati. Ypač fortepijonu - lyg kažkas kelyje nuo to pojūčio iki mano pirštų būtų nukirsta.
Ir kartais aš pasižiūriu ir nesapnuodama - tikiuosi, kad galiu pamatyti muziką 3D.

Osvencimo grožio etalonai arba morb-lusu

Kai šįvakar išsimaudžiusi supratau, kad frotinio chalato diržas jau tapo pakankamai ilgu, kad jį užsiriščiau nugaroje, nusprendžiau visgi pasisverti. Ne tai kad paskutinis kritinis puskilogramis nukrito... Hmm. Tiek svėriau turbūt tik dvyliktoj klasėj. 50,5 kg ant 168cm ūgio. KMI apgailėtinas - 17.89. Kaip ir paskutinioji atėjo, ar ką? Jau kolegės sakė, kad aš po truputį artėju prie Osvencimo grožio etalonų.

Dar mielosios kolegės šiandien tyčiojosi iš mano dainavimo. Ok, lengvai šaipėsi. Turim mes laboratoriją - akvariumą. Itin švarios patalpos, viena siena stiklinė. Aš kaip ir įsivaizdavau, kad per ventiliatorių ūžimą ir uždaras duris manęs nesigirdi. Tai vat ir dainuoju aš pavakarėm, kai lieku viena akvariume. Garsiai. Su savo mp3 grotuviuku - viską nuo tango iki DTH.
Taigi, kolegės pasakojo man, kaip jos pirmą kartą išgirdo, kad aš dainuoju. Sėdi gretimoj labėj prie kompų ir girdi kažką žviegiant. Pradeda dairytis - ar šaldytuvų, ar termostatų signalizacija įsijungė, ar kažkas koridoriuj atsitiko... Žvilgteli į akvariumą - o ten aš headbanginuosi.
Mjo. Pasirodo, galiu puikiai imituoti signalizacijos žviegimą.

Leteli oblaka arba xisr-yrei

Ausinėse sukasi DDT "Leteli oblaka". Kak misli duraka, drakoni peremen.

Matuoju savo nesuskaičiuojamus ląstelių pavyzdžius. Ir sukuosi ant aukštos darbinės kėdutės. erdvės labėje daug, nieko nėra, ratukai geri.
Užverčiu galvą ir žiūriu į besisukančias halogenines lempas. V Davos i v Vefleem! Net dainuoju...
Stabtelėjus, kad galėčiau vėl smarkiai įsisukti, už stiklinių labės durų pamatau kiek paklaikusį D. žvilgsnį.
Aš išprotėjus? Moi?

2008 m. vasario 20 d., trečiadienis

Naujos svajonės, arba ofra-lgon

Turiu vieną svajonę. Išmokti groti bandoneonu. Ir kada nors tai padarysiu - tereikia instrumento, natų ir uždaro kambario.

Po kelionės į Londoną susiradau dar vieną svajonę. Gerokai banalesnę, bet ir greičiau įgyvendinamą. Noriu skrist parasparniu... Virš jūros.
Vat taip:

Sulauksiu aš vasaros...

Sapnas Nr. oton-duin arba Geležinio Vilko tunelio bomžas

Vienas iš nedaugelio mano sapnų, kuriuose girdžiu muziką.
Mano kompiuterastiniai sugebėjimai, deja... Nesugebu nei įdėti mp3 į blogą, nei surast kokio padoraus nemokamo linko.

Kas norėsit, paprašykit, atsiųsiu.

Taigi - skamba Astor Piazzolla "De mi bandoneon". Geras, senamadiškas laužyto ritmo tango.
Sapnas vis dar iš gripo serijos, kai buvau sėkmingai slopinama morfiodiniais vaistais...

Važiuoju mišku. Aukštas, išlakus ir senas pušų miškas. Dangus pilkokas (labai jau retai savo sapnuose matau kitokį nei pilką dangų), gal net lynoja. Važiuoju mašina, vairuoju pati.
Keliukas purus, smėlingas su giliomis provėžomis.
Suvokiu, kad tikrai turiu užstrigti tame lengvame purume, gi mano Mazdutė it mažas pagyvenęs taksas... Tik kas, ir rausiamės pilvu arba užsimalam kojytėmis. Karštligiškai bandau atsiminti, ką reik spaust ir ko negalima, kai užvažiuoji ant nestabilaus paviršiaus.
Užsimerkiu ir spaudžiu gazą iki dugno.

Kai atsimerkiu, prieš mane jau staigi įkalnė. O mašiniukas raunasi be jokių problemų aukštyn. Nustembu ir pajaučiu mašinos jėgą. Lyg koks tankas. Žemės grumstai skrenda į šalis ir aš įsibegėjus išlekiu į plynaukštę. Vien žolė ir neaprepiama lyguma. Jokio medžio, tik puri žolė. Mašina kažkur dingus, ir aš pėdomis jaučiu, kad po manim beveik siūbuojanti pelkinga žolė.

Einu. Jokios minties, jokios nuojautos, poreikio ieškot. Tik muzika ir basos pėdos, jaučiančios aštroką žolę. Po truputį įsibegėju, ir šokinėju "de mi bandoneon" ritmu.
Pilkas dangus tirštėja ir materializuoja tiltą. Paprastas betoninis sovietinis tiltas. Ant jo stovi bomžas iš Geležinio Vilko gatvės tunelio. (Realiame gyvenime aš jį matau beveik kasvakarą, spyruokliuojančiu žingsniu einantį tunelio pakraščiu. Jis dėvi paltą, užsimetęs jį ant galvos, ir rankovės styro it antra pora rankų virš pečių. Kartais jis stovi ant tilto, žiūri į apačioje pravažiuojančias mašinas ir ploja joms šypsodamasis. Kartais įnirtingai kažką rašo ant skiautės. Kartais man atrodo, kad žmonės jo nepastebi, bet jis egzistuoja kaip šio tunelio esmė...)
Tas bomžas - liesas, su apšepusia barzda ir netikra antra pora rankų - vaikšto tiltu. Rankos linkčioja į muzikos ritmą. Pamatęs mane, jis pradeda rėkti. Visa gerkle. Persisveria per turėklus ir pradeda ploti.
Užverčiu galvą ir atidžiai žiūriu į jį. Jis rėkia kažką, artikuliuotus, bet visiškai man nepažįstamus žodžius. Nesuprantu, ar jis pyksta...

Pradedu ploti. Ploju į ritmą muzikai, bomžas - ne. Įsiskausta delnai ir aš nusprendžiu, kad galiu perrėkti. Muziką ir bomžą.

Pabundu rėkdama.

No it ain't no sin to take off your skin

Londone buvo gerai... Giedras dangus, žydintys medžiai, praskaidrėjusi galva. Ačiū, tau, mieloji. Tikrai pagerėjo.

Grįžau, trenkiausi nosimi į realybę. Nors ir nujaučiau. Bet sms'u?.. ("Keliai skiriasi" ir "Tikiuosi, suprasi"). What the fuck?

Gerai, visi mes vienišiai. Ir visi su kažkokiomis problemomis. Tik kai kurie tai sprendžia.
Galiu surasti ir privalumų, ir trūkumų. Ir tiesiog pralaukti. Bet kaip visada, atsiranda vietos keisčiausioms mintims...

Todėl klausausi tango ir skaitau Terry Pratchett'o Wyrd sisters.
Ir randu gerų citatų:

"... he was also one of those rare individuals who are totally focused in time.
Most people aren't. They live their lives as a sort of temporal blur around the point where their body actually is - anticipating the future, or holding on to the past. They are usually so busy thinking about what happens next that the only time they ever find out what is happening now is when they come to look back on it. Most people are like this. They learn how to fear because they can actually tell, down at the subconscious level, what is going to happen next. It's already happening to them."

Tai va, stengiuos nesilaikyt praeities ir perdaug negalvoti į ateitį.
Saviterapija.

2008 m. vasario 11 d., pirmadienis

Sapnas Nr. brai-trta, arba meridianiniai laivai

Sapnas paprastas, nei keistas, nei ką... Sapnavau jau baigdama morfioidus, greit gavau antibiotikus ir visos linksmybės baigėsi.

Sapnas Nr. brai-trta arba meridianiniai laivai

Stoviu akmenuotame paplūdimyje. Akmenys dideli, smėlio nė kvapo, jūros irgi. Visgi žinau, kad jūra netoli, girdžiu ją ošiant...
Akmenys statūs, tarp jų vandens ir dumblių gelmės. Žemė neapšviesta, vien lengvesni ir gilesni šešėliai, o dangus skaisčiai giedras.... Skaidrus, koks būna tik ką nusileidus saulei - dar šviesus, bet jau gilių atspalvių.
Visų akmenų paviršius maždaug mano pėdos pločio - tačiau gan smarkiai suapvalinti, ir pėdos skliautas skausmingai išsilenkia. Tarpai gan platūs ir gilūs, ir aš bijau nukrist. Vaikštau dairydamasi ir ieškau jūros.

Stulpinių akmenų jūra palaipsniui kyla ir formuoja kažką panašaus į molą. Sieną. Ties sienos pagrindu plyšiai mažėja ir galų gale aš atsiremiu nosimi tiesiai į senovišką apvalių akmenų sieną.
Spengianti tyla, bet nujaučiu jūros ošimą. Nujaučiu, kad jūra yra už sienos, o aš stoviu žemiau bangų mūšos. Tiesiog jos negirdžiu. Nei vienas purslas neišsilieja, nei vienas garsas neprasimuša.
Užverčiu galvą ir pamatau dviejų burlaivių bures. Korpusų nesimato, bet tai tie lengvi, lakūs ir greiti burlaiviai su keliomis aukštomis burėmis ir neproporcingai aukštu stiebu.
Burės ne trikampės, o ovalios. Gelsvos it senas popierius ar plonai išdirbtas pergamentas, man net pasivaidena kelios natūralios gyslelės. Burės išmargintos rašalinėmis linijomis - nupiešti dienovidiniai (sapne lenda žodis meridianai). Rankose pajuntu virveles. Trukteliu už vienos ir ant burių pradeda ryškėti platumų linijos. Atsiranda tinklas, kaip ant seno gero žemėlapio. Traukiant virvutę toliau, meridianų linijos nyksta ir lieka tik platumos... Susimąstau ir nusprendžiu, kad taip negerai. Traukiu kitą virvutę, kad vėl atsirastų meridianai... sustoju, kai galutinis vaizdas mane patenkina. Toks elipsių raštas.

Pagalvoju, kad jei neišgirsiu jūros, atsitiks kažkas labai negero.

Su ta mintim ir išsidrebiu. Trenkiuos skausmingai, keli smūgiai tenka nugarai, kairė kulkšnis išnirsta ir įstringa plyšyje, rankos iš inercijos gaudo orą.

Gulėdama suvokiu, kad prasiskėliau galvą. Kiaurai. Ir kad kraujas ir smegenys iš lėto varva į dumbliną plyšį (ok, sveiku protu aš suvokiu, kad tai nesąmonė. Bet mes turime reikalą su iškrypusia mano vaizduote).
Akmenys sugeria mane, mano esybę, mintis, skysčius. Tas aukštas, siauras, panašus į statinaitę akmuo tampa manimi, o vietoj manęs lieka tuščias kevalas. Nieko neskauda ir žinau, kad nebeskaudės. Po truputį mano kūnas pradeda byrėti. Nusilupa piršto galiukas, atsilupa pilvo oda ir nutysta iki pat stuburo siaura juostele. Kairė kulkšnis išsineria iš sąnario ir pėda pliumpteli į dumblą. Kraujo ir dumblo skonis burnoje. Pojūčiai iš lėto dingsta, nors bevarvančių smegenų kampe suvokiu, kad kairės nukritusios pėdos pirštai vis dar jaučia šaltą dumbliną vandenį.

Pradeda tirpti kaklas, nuvarva, teka lašėdamas ant akmens. Galų gale kaklas nunyksta kiaurai ir mano galva nurieda. Įstringu tarp kelių akmenų ir suprantu, kad žiūriu į galvą, būdama akmenimis. Žiūriu iš šono į savo irstantį kūną ir jau girdžiu jūrą. Plečiuos, tapdama visu akmeniniu paplūdimiu ir tikrai žinau, kad jūra kažkur šalia ir aš ją surasiu.

Pabundu. Pusę paros nevalgau, net sultinio (o aš gi sriubų manjakė...)

2008 m. vasario 10 d., sekmadienis

Mirties baimė arba tyes-cojh

Šiandien močiutė žiūrėjo laidą apie Aleksandrą Abdulovą. Staiga žiūriu - įraudus, pasirėmus galvą abiem rankom, akyse ašaros...
Kas gi atsitiko?
... Kaip greitai viskas praėjo... Tik ką buvau jauna, Levas gyvas, tavo mama gyva... O po penkių dešimties metų tu lygiai taip pat ryte ruoši sumuštinius, o manęs nebus. Pasakytų kas kitas, kad nenori mirti būdamas 85-erių metų amžiaus, pasakyčiau - gi senas jau... O aš nenoriu dar.

Are you ready to die? Net jei jums būtų 85-eri, krūva dalykų praeity, pasaulinis karas, kalėjimas ir daug mirčių. Ar net tada jūs būtumėt pasiruošę numirt? Vat rytoj?

Pora ašarų nuvarvėjo, ir gyvenam toliau. Bet kartais verta susimąstyti.

2008 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Sapnas Nr. bllr-gijt arba įdėmios akys

Po gyvų žalių plaukų sapno pasiskaičiau, kokius visgi vaistus geriu. Palinguoju galva, padūsauju, bet reik pripažint, kad per daug nesinori ginčytis. Per porą parų praeina visi raumenų ir sąnarių skausmai, miegasi ilgai (na... sapnai ne toks jau ir blogas šalutinis poveikis), nosį vėl pradedu suvokti kaip angą, o ne tiesiog mėsingą ataugą veide, gerklę skauda nebe pragariškai, o pakenčiamai... Taigi, gyvenimas atrodo visai pusėtinas.

Blaškymasis miegant ne taip ir baisu.
Šis sapnas mano jau sapnuotas, tik kiek kitom variacijom. Kažkada bandžiau pasakoti močiutei - pasibjaurėjo ir sako, kad labai baisus sapnas. Man kažkaip visai ne... Bet aš jus perspėjau.

Sapnas Nr. bllr-gijt arba įdėmios akys

Nuoga. Stoviu iki pusės blauzdų klampiame skystyje. Bespalvis kisielius. Visa nuo galvos aplieta ir varvu tuo pačiu saldžiu kisielium. Jo pilna ausyse, limpa blakstienos ir veliasi ant liežuvio beprasmiškai saldus skonis. Jokio vaisių ar uogų atspalvio, absoliučiai nieko, tiesiog koloidinė tekstūra ir saldumas. Nieko malonaus, bet ir ne šlykštu.

Realiame gyvenime, įtariu, pasišlykštėčiau ir neimčiau į burną, bet čia stoviu beviltiškai įklimpus ir neturiu kur dėtis.

Ir bendrai, jausmas kažkoks embrioninis. Toks, lyg tas kisielius mane saugotų. Virš manęs nėra nieko, jokio dangaus, tik kažkokia itin šviesi pilkuma. Pilka pusiau skaidri kisielinė masė plyti tolyn, tolyn iki susilieja su pilkuma. Be jokios ryškios horizonto linijos. Todėl šiek ties sferinės patalpos pojūtis, tik kad rutulys pripildytas kisieliaus.

Nesidairau ir nejudu. Iš lėto ateina mintis, kad mano kūnas baigiasi ties kisieliaus riba. Kojų žemiau blauzdų nėra - tiesiog tai, kas turėtų būti panirę po kisieliumi, visiškai neegzistuoja.

Girdžiu Billy Idol "Rebel Yell". Linguoju į taktą.

Pradeda kažkas pliumpsėti man už nugaros. Pliumpsėjimas, lyg mėtytum kažką pakankamai sunkaus į kisielių. Tekštėlėjimas su visu svoriu, išmetant į viršų nedidelį kiekį kisieliaus. Pliaukšėjimas it sulėtintam filme.
Pliumpsėjimas dažnėja, plečiasi, artėja link manęs, supa iš abiejų šonų...

Prieš pat mano akis iš nesuvokiamo aukščio krenta apvalus daiktas. Labai greitai, jau įgavęs neprastą pagreitį... Maždaug futbolo kamuolio dydžio. Šviesus. Pakimba tiesiai prieš mano veidą.

Tai futbolo kamuolio dydžio tikra akis. Išlupta su visais siaurais pasaitiniais šoniniais raumenukais, regos nervo bigele, aplinkinėm kraujagyslėm... Drėgna, varvanti, gyva. Ir spokso į mane. Atidžiai. Po kurio laiko (jei turėtų veidą, ta akis būtų nutaisius lengvai nepatenkintą miną iš srities "nu nenori bendrauti, kaip sau nori" ir lengvai vyptelėjusi) akis visu greičiu teškiasi žemyn. Neria į kisielių ir aptaško purslais mane.

Akių vis daugėja. Pliumpsi it geras vasarinis lietus. Kai viskas net ūžia nuo to greičio, kuriuo iš dangaus plūsta lašai. Tiesiog čia gyvos akys. Didesnės, mažesnės, mėlynos, rudos, kai kurios su kraujosrūvomis, negražiai nuplėštais raumenimis, sužalotos...
Kai kurios vis stabteli ir atidžiai pasižiūri į mane. Kelios labai graudžiai, lyg verktų, kitos susidomėjusios.
Jų tiek daug, kad aš nebematau nei pilko dangaus, nei tyškančio kisieliaus. Lieka tik garsas ir akys. Jos ir po manimi. Po mano ties kisieliaus riba pasibaigusiomis blauzdomis - aš stoviu-plūduriuoju vientisoje gyvų ir mąstančių akių masėje. Billy Idol'as su savo "Rebel Yell" baigia prarėkti gerklę.

Staiga nusprendžiu, kad būtinai turiu padaryti kažką drastiško. Apima deja vu jausmas (sapne gali būti deja vu?). Įtempiu visus raumenis, ištiesiu rankas į šonus ir visa jėga atsilošiu. Po truputį įsisiūbuoju ir krentu ant nugaros. Panyru į visą tą bendrą masę. Grimztu gilyn, tame glitume su gyvom įdėmiai žiūrinčiom akimis.

Pabundu. Vilnonės storos slidininko kojinės, kurios turėtų sušildyti mano šaltas pėdas - apsisukusios kulnais į priekį. Pėdos nutirpusios, iš čia turbūt ir tas jausmas, kad kūnas pasibaigia ties blauzdomis.
Ir jokio bjauraus ar baimės jausmo. Tiesiog keistuma.

Šį sapną esu sapnavus keliais skiringais variantais. Ne visada yra kisielius, kartais mane tiesiog supa tamsa, kažkada Paryžiuj sapnavau stovinti šliurpsinčioj kraujo baloj. Esu sapnavus, kad akys skardinės. Jos vistiek gyvos ir žiūri į mane, bet padarytos iš skardos ir aptrauktos kažkuo, kas jas daro itin panašias į tikras akis. Tos, kurios sužeistos - matosi aprūdijusios skardos lopinėliai.

Bet visada išlieka garsas. Ar tai pliumpsėjimas į kisielių, ar teškėjimas į kraują, ar tuščiavidurių skardinių barškėjimas daužantis vienai į kitą. Prasideda iš lėto ir dažnėja.

Turbūt vienas iš keisčiausių mano sapnų. Ever.

Sapnas Nr. poyp-ptzp

Šį sapną susapnavau, kai liga siūbavo it burlaivis audringoj jūroj. Aukšta temperatūra, gerklė lyg pravalyta metaliniu šepečiu, nosis – užsukta sklende. Paros meto nelabai suvokiau, atsikeldavau pavalgyt…

Sapnas Nr. poyp-ptzp arba gyvi žali plaukai

Plūduriuoju pilkoje masėje. Nieko aplink, jokių daiktų, pilkuma nykiausia. Mane supa kažkas tarpinio tarp gelio-amorfinės struktūros ir didelio tankio skysčio arba tiesiog spūdžioji sapnų medžiaga. Lengvas nesvarumas, nedidelė nejautra. Kūno suvokimas sutrikęs. Šį kartą tikrai žinau, kad nesu paukštis. Bet turbūt ir ne visai Zaulia.

Jaučiu, kaip per nugarą kerėplioja kažkas. Nieko nemalonaus, jausmas lyg tai mano pačios kūnas liečiasi prie manęs. Tada iš lėto suvokiu, kad jaučiu ne tik nugara, bet ir plaukais. Plaukais, kurie liečia mano nugarą.
Well, ok… Tokių ilgų plaukų aš berods neturėjus. Iki pusės nugaros ir tai ne nušiurusi mano ševeliūra. Hmm, visai ok būtų turėti tokius ir gyvai :D Vešlūs, ilgi, banguoti. Ir žali. Žaluma ne isteriškai pankiška, kuri kažkada yra turėjusi progą puikuotis ant mano viršugalvio. Spalva tamsi, sodri, kažkas panašaus į ąžuolo lapus vėlyvą vasarą.

Taigi. Plaukai, kurie turi lytėjimo pojūtį. Ir juda. Judėjimas kažkuo panašus į dumblių sklaidymąsi judriame upelyje – banguojantis. Ir skleidžia garsus. Ne šiaip sau šiurenimą… Šnibžda. Vat taip. Bandau įsiklausyti į žodžius, bet nesigauna. Girdžiu draugų vardus, miestų pavadinimus, frazių nuotrupas. Žalieji plaukai vinguriuoja ir priekinės sruogos pasisuka galais į mano veidą. Na kaip čia paaiškinus… aš tiesiog žinau, kad galiukuose yra akys, jos atsisuka ir žiūri tiesiai į mane. Turbūt akys labai mažos, kaip sraigių… bandau gerai įsižiūrėt ir pamatyt tas mažas išgaubtas sraigių akytes. Nepavyksta, bet jaučiu, kad mano plaukai mane labai susidomėję stebi.

Užtat iš toli pasigirsta vis garsėjantis bjaurus gręžiamos sienos garsas. Betoninė siena ir stambaus kalibro lėtų apsukų gražtas. Toks garsas, nuo kurio gali ką nors užmušt.

Garsas artėja, darosi nepakenčiamas ir galų gale gražtas pragręžia mano galvą kiaurai. Įėjimo anga kažkur pakaušyje, galas išlenda šiek tiek virš kairiojo antakio. Sušiktai skauda galvą ir prabundu.
Už sienos – realus grąžtas, realus bjaurusis garsas. Prakeikti kaimynai…

2008 m. vasario 5 d., antradienis

Sapnas Nr. iogu-jfen arba baltoji paukštė

Taigi. Praėjusias dvi savaites mane ištiko gripas su lengvomis komplikacijomis. Gripas, kaip žinia, antibiotikais negydomas, nors LT med-politika vadovaujasi polinkiu skirt antibiotkus bet kokia įmanoma proga....
(it dabar prisimenu Hopital Henri Mondor koridorių sienas, nuklijuotas didaktinio pobūdžio karikatūriniais plakatais... Su žmogeliu, sėdinčiu ant šakos ir pjūklu bepjaunančiu šaką ir paraginimu gerai pagalvoti prieš vartojant antibiotikus).

Ok, lyrinis nukrypimas.

Pirmą savaitę sugebėjau išsimušt kitokius vaistukus. Vaistų pavadinimo, deja, nepamenu.... Vienas gramas paracetamolio karščiui numušti, efedrinas ir morfino bromidinė druska. Efedrinas... hmm, tinka prie bronchinių sutrikimų (tiesą pasakius, tinka ir svoriui mesti, kas ir buvo išbandyta). Morfijaus bromidas?.. nu kam, kam, kad apsinarkašinčiau. Aišku, visus sąnarių skausmus it ranka nuėmė, ir miegojau gerai. Labai gerai. Apie 18 val. per parą. Atsikeli, pavalgai, miegi. Ciklas kartojamas n kartų.

Nuostabi efedrino ir morfiatų kombinacija mane panardino į visgi ne tokią jau pramanytą morfijaus karalystę. Keistų sapnų aš esu sapnavus. Bet ne taip dažnai ir ne tokių šizovų...

Antrą savaitę mane "damušė" antibiotikais. Pasveikau. Numečiau kelis kilogramus (taip taip, vėl kritinė apatinė riba).

Voila. Pirmasis sapnas, kurį pamenu. Naktinis. Po jo pagalvojau, kad gal pilnatis..

Sapnas Nr. iogu-jfen arba baltoji paukštė ir mažieji blyneliai

Aplinkui mane medis. Lapuotis, didelis, vešlus, malonios žalios spalvos. Tokios švelnios, pavasarinės.
Save suvokiu kaip paukštį. Jokio keisto jausmo, patogiai tupiu ant šakos.
Medžio gilumoje matau paukštę. Tiesą pasakius, jokių lyties požymių nesimato, bet tiesiog žinau, kad tai ji. Balta, kūno siluetas panašus į balandį. Pradedu girdėti muziką (rusų grupė "Umaturman", daina apie laimės paukštę ir prašymas pasilikt, neišskrist, mainais pasiūlant patrupinti batono).
Aš žingsniuoju, šokinėju per šakas. Paukštė kartais matosi, kartais ne. Priartėja.
Glostau galvą. (Nepaisant to, kad esu paukštis, rankos žmogiškos). Kažkuriuo momentu suvokiu/pajaučiu, kad paukštė yra gyva iškamša. Plunksnos akivaizdžiai ne visai gyvos, o po jomis nesijaučia gyvybės. Jokių tvinkčiojančių kraujagyslių, gyvosios šilumos, spurdančio sparnų neramumo. Snapo prijungimo siūlė ir stiklinės akytės. Visgi juda...
Taip, vistiek gyva.
Man iš dešinės, patogiai tarp šakų įsitaisiusį randu plačiagerklį termosą. Tokį kultinį sovietinį, sveriantį toną ir skirtą maistui, o ne arbatai. Iki pat viršaus prikrautas blynelių.

Šiais laikais aš nebevalgau blynų. Jei visgi susigalvojam kepti, močiutė kepa močiutiškus, purius, įdarytus rūgščiais antaniniais obuoliais, kuriuos valgai su kalnu cukraus. Arba vadinamuosius naliesnikus.
Sapno blynai kitokie. Nežinau, ar tai nėra tiesiog mano atminties kilpa, bet manau, kad tokius kepdavo mano Mama. Sovietinio badmečio blynai be jokių pričiundalų. Maži, lengvi, auksiniai. Kepti smarkiai įkaitintoje keptuvėje, todėl krašteliai su gruzdinčiais mezginėliais... Taip, tokius kepdavo mama. Ir juos valgydavau su grietine ir vyšnių uogiene be kauliukų. Baigdavosi tuo, kad tą vyšninę pliurzą išlaižydavau iš lėkštės...

Taigi, prie sapno. Pilnas termosas mažų blynelių. Nusistebiu, kad jų tiek daug. Jie gi ploni, reikėjo iškept daug keptuvių. Pagalvoju, kad tiksliai žinau, kiek keptuvių buvo iškepta. 12. Taip, lygiai dvylika. Imu viršutinį dar šiltą blyną ir duodu paukštei. Šmėsteli mintis, kad iškamša neturėtų galėti lesti. Atgnybiu kraštelį ir įmetu į pravertą snapą. Žiopčioja, ir aš ryškiai matau snapo vidinę ertmę... rausva, su liežuvėliu (iškamša su liežuviu? whatever....) ir su blyno gabalėliu. Gerklės nėra. Tik burnos ertmė, ir viskas, blynas neturi kur eit.

Nei nustembu, nei nuliūstu. Susigrūdu likusį blyną į burną ir pabundu.

Jokio moralo, bent jau kokio nors super reikšmingo. Savi simboliai yra, aš juos randu.

Šiam kartui tiek. Liko dar 5-6 ryškūs sapnai.