2019 m. kovo 27 d., trečiadienis

All systems red

Skaitau Martha Wells, ir staiga sugalvoju, kad tas vienas mano gyvenimo žmogus yra puikus botas: nulis empatijos, išmokti elgesio algoritmai, puikus performance. Visi ploja katučių puikiam robotui.
Kažkaip palengvėja nuo paralelės, nes tokie tie nuliniai metai namuose sėdint, permalant visokius santykius ir žmones.

Užtat sutariu duoną ir prabangią arbatą pas arbatos buržua, pakonsultuoju vienus, kitus, parašau porą tipinių laiškų, diena vėl įgauna ritmą.
Prisiperku knygų, sau, J. ir A. Vakarais kankinu Kindlą. Žymiuosi citatas citatėles, vėl fotografuoju, imu piešt trupinukus.

Nuovargiai bangos mūša nukalti į visišką duobę, kartais vos sučiumpu briauną, vos išlipu, bet ir mažvaikiai kažkada pavargsta ir užmiega, ir mūsų nepaprastoji lovos padėtis neatšaukta jau kokį mėnesį, ir griūnam miegot belekada, dešimtą ryto, nes kėlėmės prieš 5 valandas, arba vėlyvą popietę. Bet rytoj, valia prieš aplinkybes, plaunu grindis, keičiu patalus, ir vėl imu klot rytais lovą.

Užtat naminis pastramis, duonos, daržovės ir bent kažkiek to tvaraus gyvenimo būdo.

Ir prieš miegą vėl pagalvoju apie murderbotą.

2019 m. kovo 16 d., šeštadienis

Old habits

Va taip staiga ir netikėtai supratau, lad mano amžinas garso išjungimas telefone yra buvęs darbinis įprotis. Kadangi vos prieš porą savaičių sąmoningai sustabdžiau vieno ydingo įpročio pasikartojimą, svarstau, kad gal visai verta įsijungti tą garsą po 10-12 metų.

Bandau vėl rašyt į Twitterį, koncentruoti ir sąmoningai taškuot savo mintis.

Penktadienį išgėriau kavos brainstorminge apie Happy Life, Dream Job. Keletas neblogų minčių, ypač apie darbo produktyvumo koncentraciją, bet trukmę vos 32 val per savaitę.

Išpuolė papasakot A. apie Maxą. Apie sulaužytą į balkį nosį, jojant žirgu laiptais, apie keliones ir namo statymą, inspektus ir prancūziškas kriaušes. Apie šnipinėjimą turbūt papasakosiu vėliau. Prieš šimtą metų darytoje nuotraukoje kūdas vokietukas su paradine uniforma rimtu žvilgsniu žiūri iš savo vestuvių. Mes prasilenkėm su juo vos per ketverius metus. Nors jo nuotrupų turbūt beveik tiek pat likę pas mane, kiek ir mamos.

Kartais svarstom, ką A. prisimins apie savo prosenelius. Mensaido, va, tikrai nebe, Ona liks smarkiai įrėžus savo brūkšnelį, Aleksandra su Vytautu - miglotai.