2020 m. spalio 5 d., pirmadienis

Phoenix

 Kvepalai su greipfrutu, vetiverija ir mate.

Žiauriai prabangus Phoenix oolong'as žiauriai sentimentaliame japoniškame arbatinuke, gautame iš R dovanų.

Pusė pirmadieninių darbų padaryta, tingiu eit į sporto klubą, pavakare laukia telekonferencija.

Kaip ir lygiai prieš trejus metus, dirbu su vaizdu pro langą, prie savo stalo, su savo arbatomis, ir trukdo tik lengvas traktorių burzgimas paupy, ir viskas yra ramu. Ir gimtadieniams medaus tortai ir nekepti antaninių obuolių pyragai (?), lobių ieškojimas ir dešrainiai mažiesiems, ir ramybė, ritmas, rutina gerąja prasme. 

Viskas ramiai siūbuoja, kartais paverkiu, kartais pykstu, nuvargstu ir išsimiegu, viskas gerai, viskas kaip ir turi būti, pagiežą ištrinsiu iki plonos plėvelės pirštu ir nebeliks.


Kažkieno knygoje tu vistiek būsi blogietis. Tereikia pasistengt, kad keliose pačiose svarbiausiose istorijose būtum bent jau ok-ish. J. kažkurį vakarą sako "noriu mamos, noriu pas mamą, tiesiog, pas savo mamą", ir truputį dilgteli pavydas ir skausmas, kad jis turi tą galimybę, ir ramiai tai pasakyt, ir nuvažiuot pas mamą. Išgert su ja kavos pavėsinėje ir sėdėti begalinį sobremesa su ja, kalbėt lyg ir apie bet ką, bet gera ir ramu, ramu abiems kartu. 

Todėl nueinu su A. ledų, ir sėdim vėjyje ant suoliuko, nebe tas oras, saulė nebešildo, ir bendrai, apsirengėm per plonai, gi abu šalčmiriai, bet gal A. naratyve įkris šita kruopelė, kad su mama, kai namuose maišatis ir šurmulys, galima išeit ledų.


O dabar - suck it up, ir eik į sporto klubą, Zaulia.

2020 m. spalio 3 d., šeštadienis

kas savaitę

Kas savaitę imam kalbėt apie limbo, apie perspektyvos nebuvimą.
Pavasarį viskas keisis.
Darbai puola vežimais, kibiais lenkais ir islandais, bet prapuola turkai ir rusai, nubyra vienas kitas draugas. 
Žiūrėdama filmą užsitrigerinu kažkokia paika nerimastim, po to nervuojuos, kad reiks kept medaus tortą, tuomet prokrastinuoju miego laiką, nes paryčiais vistiek maudžia nugarą.

Vėlyvą super šiltą vakarą geriu liumsemburgietišką vyną pas G, ir žvengiu pilna gerkle, ir kalbu garsiai, taip, kaip kalbu tik su ja. Kažkas man yra sakęs, kad mudvi girdimės iš kitąpus gatvės. JB vis dar jautriai kraupsta nuo mūsų cinizmo, mano vaikų gydytojas žvengia ir pošlina, pasižadu parašyt recenziją knygai. Grįžtu namo ankstokai, bet vis dar kvepiu palo santo, reik nusipirkt šitus kvepalus, ir nebegert bobų vasaros naktimis saldaus vyno. 

Įkvėpt-iškvėpt, vėl atrast truputį daugiau laiko sau, ir laukt gimtadienio.

2020 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

hugs

Toks retas draugiškas apkabinimas, bet įkrentu į jį kaip į saulėtą rugpjūčio vakarą. Kvepiantį, šiltą ir stiprų.

Retai pasitaiko sujungt draugysčių punktyrus, užklimpus buityje. Bet žiauriai džiaugiuosi, kad gavosi. Net po to vėl treji metai.

Prirašiau dar šio bei to apie draugysčiü apskaitą, apie atradimus ir praradimus, bet ištryniau. Kažkaip pastaruoju metu labiau tylėjimas - auksas.

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

narate

Viena akim žiūriu skyrybas/separaciją dviejų ryškių naratorių. Toks ryškus naratyvas, who gets to tell the story from their side.
Tada įsipilu kiek Malbeco ir perskaitau trupinėlį naratyvo lietuviškoje knygoje, pasvarstau ir pagalvoju, apie aukos sindromą net pas itin sėkmingas moteris.

100 Dinge krenta dūšion, giliai, kabina, ir verčia susidaryt sąrašą. 

2020 m. gegužės 3 d., sekmadienis

maršrutas

Nueinu tą patį kelią, kurį eidavom kartu, kai buvau maža.
Truputį pavargstu, per daug užsisėdėta.
Kaupiasi lietus. 
Išgersiu kavą, grįšiu į savo triukšmą. O tavęs nebus. 
Tie keliolika metų "tai važiuojam į kapines per mamos dieną" sugadino jausmą. Gal praeis. Tu gal nepyksti, kad nebevažinėju. Žinau, kad ne.