2008 m. kovo 24 d., pirmadienis

Sapnas Nr. eshl-yptc arba ežero tiltukai

Šis sapnas pasikartojantis, tik pabaigos keičiasi. Bet vietos - iki skausmo pažįstamos. Ne kartą matyta sapne, vaikščiota iš skirtingų pusių... Sapnų vieta. Mano ežeras, mano tiltukai, mano bėgiai.

Sapnas Nr. eshl-yptc arba ežero tiltukai

Einu pasivaikščioti. Ne viena, su kažkuo. Kaip ir dažnam sapne - nematau, bet žmogus man artimas. Šnekamės. Ežeras, takiukas prie pat vandens. Prie pat kranto stovi restoranas. Dviejų aukštų pastatas, labai gražiai įsikomponuojantis į aplinkinę gamtą. Su arka, kurios viena koja stovi vandenyje, žolė vietoj dalies grindų viduje. Eidama takeliu, praeinu pro dalį salės. Vandens lelijos kažkuriame kampe, stiklinės lubos.

Keliukas suka į šoną, prieinu bėgius. Iš vienos bėgių pusės aukštas šlaitas, apaugęs gausia žole, iš kitos - ežeras. Einu bėgiais, spardydama žvirgždo akmenukus. Nusiaunu basanoškes (visiškai kaip iš vaikystės, nudilusios, rusvos, mačiusios ir karvės šūdą, ir kraują iš numušto piršto...) ir einu per įkaitusius bėgius. Padams karšta, eiti sunku, bet smagu. Ištiesiu į šonus rankas ir retkarčiais užsimerkiu. Saulė plieskia, žiauriai karšta.

Prienu lapuočių medžių miškelį. Ir pėsčiųjų perėją per bėgius - tokios susidevėjusios medinės lentos, patiestos skersai pabėgių ir vienišas nuklypęs ženklas. O ant jų primėtyta priskintų ir jau apvytusių pievų gėlių. Laukinės aguonos, jonažolės, viksvos, ramunės. Netvarkingai. Pabandau surinkti, kas dar yra nelabai suvytusio, ir vėl pasukam ežero link.

Nuo bėgių keliukas link ežero jau nebe išmindytas, o grįstas. Šlepteliu basanoškes ant žemės, nusivalau padus į blauzdas ir apsiaunu. Einam prie ežero, sutinkam pakeliui žmones. Matau tiltukus. Mediniai, platūs, su gražiais turėklais. Ir jų daug - vienas su kitu susiliejantys, o ne tiesiog nuo kranto iki kranto. Kaip netaisyklingas tinklas. Lengvai išlenkti. Lentos apysenės, pilkšvos, vietomis išdilusios iki įdubimų, o turėklai šviežiai nudažyti. Ryškiai mėlyni, oranžiniai.

Einant per tiltukus, lentos dunksi, pro plyšius matosi tamsus blizgantis vanduo. Aplink plaukioja įžūlios antys, akivaizdžiai besitikinčios batono gabalėlio. Stabtelim.

Ir staiga iš gražios kaitrios vasaros oras pasikeičia į skaidriai šaltą žiemos dieną. Saulėta, prisnigę, ežeras padengtas apsnigusiu ledu. Pasitaisau kepurytę su ausytėmis (irgi iš vaikystės, bordinė raštuota, su milžinišku bumbulu, megzta Mamos). Nosis žvarbsta, bet jausmas labai geras. Gaiviai šalta. Kairiau manęs stovi dar kokie šeši žmonės, kažkokie mano draugai ir ragina mane ir mano draugą paskubėt.

Tas kažkas man sako - pasižiūrėk, bebras. Per ežero ledą bėga nenatūraliai šviesiai ryžos spalvos bebras. Šuoliuoja tiesiai link mūsų tiltuko. Ir tas kažkas, stovintis kiek man už nugaros, dešinėje pusėje - pakelia dvivamzdį medžioklinį šautuvą ir šauna į bebrą. Pataiko. Nušautas bebras prasmenga lede, nepalikdamas jokios žymės, tiesiog išnyksta. Dar vienas bebras, žiūrėk! Dabar tu gali šauti... Aš pasiimu ginklą ir be jokio sąžinės graužimo (aš šiaip prieštarauju medžioklei malonumo tikslams) nušaunu riebų, tamsiai rudą, blizgantį bebrą. Kuris be jokios kraujo dėmės dingsta lede.

Persimetu dvivamzdį per petį ir einu prie draugų. Po kojomis gurgžda sniegas.


Neklauskit, ką tai gali reikšti. Tiesiog bebrų šaudymas, ir tiek. Jokios slogios nuotaikos pabudus, tiesą pasakius. Nors sąžinė šiek tiek turėtų graužti.

2008 m. kovo 23 d., sekmadienis

Sapnas Nr. pijf-kosc arba atvira duonkepė krosnis

Žodžiu, liesas žmogus yra piktas žmogus.

Miegodama vis dar griežiu dantimis ir sapnuoju darbus.
Senų sapnų sąrašas pasiekęs jau 16 sapnų, vertų aprašymo, bet visi ilgi. Todėl - šiandienos priešpiečio miego sapnas. Kitaip nei siurrealistiški ir depresyvūs pastarųjų mėnesių sapnai, šis paprastas, trumpas ir gal netgi optimistiškas.

Sapnas Nr. pijf-kosc arba atvira duonkepė krosnis

Vaikštinėju po medinį butą. Sienos lentinės, kvepia maloniu seno medžio kvapu, šviečiasi skylės. Pagal lentų tankumą ir sukalimo kruopštumą labiau galėtų būti vištidės sienos. Bet jauku. Kambariai pustuščiai. Butas antram aukšte, bet pro lentų tarpus matosi, kad pirmo aukšto kaip ir nėra - namas stovi ant stulpų. Toks erdvumo ir laikino būsto pojūtis. Pro grindų plyšius galiu matyti smėlį ir netgi nujaučiu jūrą.

Vaikštau po kambarius, mažus siaurus koridoriukus kartu su kažkuo. Žinau, kad kažkas artimas, bet nematau. Žiūrinėjam spintutes, senų kaštonų pilnais stalčiais, atidarinėjam langus, už kurių tik dangus. Plaikstosi papilkavusios užuolaidos, bet pučia iš lauko malonus vėjas.
Pasukus į dešinę iš koridoriaus su mažu suoliuku prie sienos, atsiduriu virtvėje. Langas milžiniškas, per visos sienos plotį, tiesiai į ramią jūrą. Ir be nieko - jokių rėmų, stiklų, užuolaidų... Langas į jūrą.
Vidury virtuvės - atvira duonkepė krosnis, apsupta stalo. Viskas suodina, su laiko dėmemis... Ne nevalyvumas, o tiesiog metų žymės. Prieškrosnis prikrautas skardų, krosnis karšta. Nuimu metalinį dangtį, saugantį stalo kraštą, pasiimu skardą ir pradedu į ją krauti iš nežinia kur imamus pyragus.
Mielinės tešlos, minkšti, su įdarais, pintu viršumi. Smagiai kraunu į pajuodavusią nuo laiko skardą išsiklaipiusiais kraštais. Kraunu tiek, kad pyragų kampai lipa pro skardos kraštą, limpa vienas prie kito. Iškepa staigiai, girdžiu manęs klausiant, su kuo pyragai. Su varške, su obuoliais, o šitas su mandarinais. Kepu vieną skardą po kitos - pyragai auksuoja tiesiog akyse, per kelias akimirkas. Kvapas... Šviežių pyragų kvapas. Mmmm...

Atsilaužiu mažą kampiuką nuo šilto varškės pyrago ir pasirėmusi ranka žiūriu pro langą. Gėris, ir tiek.

Po šito sapno pabudau negrieždama dantimis, kas pastaruoju metu yra labai retas atvejis. Ir be slogios nuojautos. Velykos, visgi. Ilgai išsimiegoti ir negalvoti apie elektros instaliaciją darbe...
Su šventėmis :)

2008 m. kovo 12 d., trečiadienis

skyriaus uždarymas

Oficialiai uždaromas korporacijos sezonas. Pradedam pumpurėlių sezoną.

Iki pusantrų metų pritrūko dviejų savaičių.

Dar ir blogai jaučiuosi. Lyg savęs gaila, lyg dangus pilnas smuikų... Apnikus stipri paranoja. Žiūrėsim.

Ir tai praeis.

2008 m. kovo 7 d., penktadienis

blarhhhh

Nuo viso RnD kolektyvo išleistuvių proga gavau skrydį sklandytuvu. Nuo kavos gėrimo kompanijos - du puodelius.

Pradėjau gert 11val. ryto. Iki dabar.

Vien restorane, vien ant gėrimų 8 moteros sugebėjom prapilt virš 500lt.

Pakelkit mane pirmadienį.

Man atrodo, man bloga. Ir gaila viso pasaulio. Ir dar jeigu ką, vieną asmenį sumušiu, šiaip profilaktiškai.

Ja vam ne informbiuro.

2008 m. kovo 5 d., trečiadienis

Sapnas Nr. ywka-mizu arba ūžiantis sniegas

Ta proga, kad pasnigo, vakar susapnavau sapną apie sniegą. Myliu sniegą, bet labai trumpai. Kitaip nei Adis, aš nenoriu žiemos...


Sapnas Nr. ywka-mizu arba ūžiantis sniegas


Stoviu ant kalno (kalno Lietuvos mastais, greičiau kalva... Bet aukšta). Balta balta, kur dairais... Gal ir Saulei kartais šalta. Ok, vaikystės lyriniai nukrypimai. Bet kokiu atveju - balta. Jokių medžių aplink, namų, baltuma..

Jaučiuosi visa lengva, net nesuvokiu savo kūno. Įprastai žiemos periodu darausi panaši į svogūną ir šiaip nepakenčiu to daugiasluoksnio rūbų pojūčio. Čia - esu lyg iš oro, net nešalta.
Šviesa kiek dirbtinė, ne skaidri saulėkaita, bet ir neapniukę. Panašiau į dienos šviesos lempas.
Staiga pradedu judėt.. atbula. Žvilgteliu į savo pėdas - stoviu ant slidžių. Čiuožiu visu greičiu žemyn, tiesiai. Nejaučiu nei baimės, nei aukščio, suvokiu tik tai, kad skrieju labai greitai.

Viskas, ką matau - tolstanti kalvos viršūnė ir pieno/šviesių pelenų pilkumo dangus. Išgirstu, kaip lūžta slidė ir išsidrebiu. Net užima kvėpavimą nuo minkšto griuvimo. Atsistoju. Dairausi ir matau, kad pasikeitė dangus. Pusė skaidriai žydro, kita pusė aptraukta tamsiai pilku sniego debesiu. Sunkiu ir pritvinkusiu. Bet oras ne drėgnas - tiesiog sausas ir spragsintis nuo šalčio.

Pradeda snigti. Iš priešingos pusės nuo debesies. Iš giedrosios pusės...
Snaigės tokios, kokias mano Mama vadindavo sniego bitėmis. It gyvos, skraidančios, o ne krentančios. Mažos ir pūkuotos. Piešia kokius tik nori raštus, tereikia užversti galvą ir stebėti.

Jų pradeda gausėti, virsta paprastu gausiu įkypu sniegu. Pradedu aplipt sniegu, bet jis nei nutirpsta, nei krenta nuo manęs. Aš lyg kažkoks lengvas popierinis daiktas, prie kurio šlapias sniegas tik labiau prilimpa. Sniegas virsta garsu. Nemaloniu metaliniu ūžesiu, nenumaldomai artėjančiu. Kankinantis garsas... Einantis kiauriai mane.

Pabundu. Grieždama dantimis.

2008 m. kovo 4 d., antradienis

Paguodos prizai arba wiel-gdeq

Laimės vitaminų poreikis milžiniškas, bet tai ką padarysi, kad jau niekas jų neduoda.

Užtat balandžio pirmą rauna protinį dantį, balandžio trečią Moros Godoy tango spektaklis, balandžio šeštą nuostabieji Bajofondo.

Nors tiek tos paguodos.

2008 m. kovo 2 d., sekmadienis

Sapnas Nr. gaht-jals arba tapyras prie Kauno marių

Pastaruoju metu sapnuojasi baisūs ir depresyvūs sapnai, kas yra savaime suprantama... Tačiau aš dar pagalvosiu, ar juos aprašinėt.
Užtat prisiminiau sapną iš Londono - sapnuotas naktį prieš važiuojant prie jūros. Nauja vieta, daug įspūdžių ir turbūt alus iš baro "12" - ir štai, prašom:

Sapnas Nr. gaht-jals arba tapyras prie Kauno marių

Blaškausi po parką - darganotas oras, takeliai žvirgždiniai, pliurpsintys nuo šviežio lietaus purvo. Siauri takai, prieblanda, rūkas pažeme. Praeina keletas žmonių - apsirengę 19-20 amžių sandūros drabužiais. (Man tai nepasirodo keista)

Kalbuosi su kažkuo mobiliu, netgi baruosi ir galų gale liepiu palaukti, kol ateisiu.

Kertu parko kampą ir prieinu šviežiai remontuojamą namą. Tamsi laiptinė, atsiduodanti drėgnu tinku. Kažkuriam aukšte ties praviromis durimis jau buriuojasi žmonės. Žinau, kad tai mano kolegos, su kuriais teks gyventi. Einame visi kartu į butą ir ginčijamės su prarabu. Šis kambarys turi būti perdažytas, ten reikia naujų lovų. Visi piktoki ir priekabūs, prarabas atsikirtinėja necenzūriniais žodžiais...
Butas didelis, bet nieko prabangaus. Tamsokas, kažkas sovietinio bendroje atmosferoje. Daug mažų kambarių, virtuvė akivaizdžiai mačius kitus šeimininkus, kurie paliko virtuvę paskubomis. Krūva keptuvių, emaliuotų bliūdų, net neplautos lekštės kriauklėje.
Pro langus sklinda tik prieblanda - apniukęs dangus už stiklo ir nešvarios užuolaidos.

Bevaikščiodama surandu balkono duris. Išeinu į mažučiuką balkoną. Vietos tiek, kad galėtų atsistot du žmonės šalia vienas kito. Toks rūkymo balkonas, nes tikrai daugiau niekam nenaudingas.

Užtat iš balkono atsiveria įdomus vaizdas. Aš šiaip berods nesu buvus prie Kauno marių, bet žiūrėdama į vandens telkinį, žinau, kad tai būtent Kauno marios. Didelė bala, apsupta miesto pramoninių rajonų. Pakraščiuose nedidelė bangų mūša.
Pasižiūriu žemyn - o ten plati ir didelė medinių grindų atvira veranda. Kažkam iš savo kolegų, esančiam netoliese sakau - būtinai reik susipažint su kaimynais, kaip gi puiku būtų šioj verandoj rengti kepsnių vakarėlius. Apsisuku, praskrieju pro visą butą ir nulekiu laiptais žemyn. Kaimynų butas atviras, neapgyvendintas ir aš įsliūkinu į verandą. Šlapios medinės grindys, nusėtos šlapiais žaliais lapais. Kairėje prilyta kepsninė, dešinėje - nešvarūs šezlongai. Atsigulu ant vieno iš jų, veidu į lietuviško žalumo pievą. Žolė neaukšta, šlapia, nevisai žalia. Ir joje ganosi tapyras. Ir nieko keisto, kad prie Kauno marių ganosi tapyras.

Stojuos nuo šezlongo, nusipurtau prilipusius šapus ir prienu prie verandos turėklų. Perlipu, nukariu kojas žemyn ir pakimbu ant rankų. Iki žemės dar keli namo aukštai, bet šokti nenoriu. Savo svorio nejaučiu, nei kiek neskauda pirštų. Tiesiog kabu visiškai beprasmiškai. Kabu, įsmeigus žvilgsnį tiesiai prieš save į kiek apsilaupiusią medinę verandos detalę.

Atsibosta ir pasižiūriu viršun, į savo pirštus. O jie pradeda luptis (gan dažnas įvaizdis mano sapnuose, turbūt kažką reiškia). Siauromis juostelėmis, hmmm... kaip plėšomos sūrio juostelės. Toliau riešo juostelės nenuslenka, taip ir lieka kaboti atsiknojusios. Lupasi ir oda, ir kaulai - kol lieka ploni siūlai. Kažkas panašaus į valą - skaidrus, sintetinis pluoštas ir pakankamai tvirtas, kad aš vis dar kabočiau. Kabočiau išsižiojusi žiūrėdama į dingstančius pirštus.
Už nugaros keistus garsus leidžia tapyras. Pamanau, kad labai jau nepadoru pasirodyt tokiu pavidalu šiam gyvūnui. Visgi tapyras, o aš be pirštų.

Pabundu nuo iš Lietuvos atėjusio vieno draugo sms'o. Rankos nenutirpusios, itin ankstyvas rytas ir svetima lova.