2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

Tas draugas

Kur pokalbis trunka dešimtmečius. Pauzės apsiženyt, tada pakalbėt pusantros valandos telefonu, kad ketinam gyvent dar dušimtu metu, pauzė vaikus gimdyt.
Tada nufotografuot į juostelę. Išsitraukt senus kadrus. 
Gaut atviruka, kai sunku taip, kad net J. nebesusikalba, o ten parašyta "stebuklai yra paprastuose dalykuose", ir išlipu po truputį. Viskas susideda vienaip ar kitaip, išmokstu atpažinti paternus, kaip ir jis išmoko prieš tuos pusantru metu. Tada reikėjo už letenos laikyti jį, važiuojantį traukiniu pasakyt savo priekaištus. Suvokt, kad prieš dešimt penkiolika metu mes dabartinį savo amžiû laikėm "branda ir vidutiniu amžiumi", o vis dar kartais bijome kaip paaugliai.
Vaikû turėjimas nepadaro tavęs suaugusiu ir bebaimiu. Suaugusiu daro sėdėjimas vienam virtuvėje, kol visi miega. Tada atsistoji ir eini. Murmelės, rimai, dainos ir šokiai.