urvelizmas.

Gyvenimiškas nuovargis, judu iš įpročio ir kol negalvoju, viskas visai pusėtina.

O tada pagalvoju, atsirėmus į kito žmogaus svajonę. Atsakomybė man. Baisu be proto. O jei su močiute kas, aš užsigraušiu pati save, savo noru. Ir jei į senelių namus, tai pati save užėsiu irgi.
Net atostogos bus tokios, kaip kiti nori, o ne kaip aš.

Aš urvelyje ir urzgiu ant praeivių. Nejudinti.