Pasižiūriu į dviejų jaunų giminaičių veidus ir net aikteliu. Jaunesnioji sesuo dar dar, gal labiau į tėvą, bet vyresnioji - visai į mamą. Į savo mamą prieš 40 metų. Nors vaikystėj, rodės, visiškai savito veido vaikas buvo.
Ir tuose veidrodžiuose mūsų mamos, močiutės, prosenelės, mums telieka pasent, kad pasivyt savo mamas.
Ir tas žmogaus abstraktus gebėjimas atpažint veidus ir susiet. Ir po dvidešimties metų. Šįmet bus dvidešimt metų.
Ar atpažinčiau aš savo mamą, jei ji būtų gyva?
Ir visgi, kaip greit išnyksta fizinis veido prisiminimas po mirties. Taip greit. O gal ir gerai.
Per ilgas darbadienis ištiko.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą