Įsisavinam dar vieną aparatą, daromės visai nebepakeičiamos darbuotojos - ir augint bakterijas, ir klonuot į žiurkėno ląsteles, ir priaugint jųjų iki 30 milijonų tankio, ir ląsteles išfaksuot, ir mikroskopuot, ir biologinius testus validuot.
Verkia kamputy mano biednos chimeros. Ir kaip tais laikais mes vaikus auginom? Kiek visko galėčiau padaryt dar su jomis.
Savaitė beveik baigiasi. Gal kaiman, gal rūkų gaudyt arba lepšių rinkt, gal vėžiaut. Miegot saldžiu lipniu miegu, kai nuvargsti iki begalybės.
gal netgi pasiimti konstruktorinį fotoaparatą, jį susirinkt nuo varžtelių ir pafotografuoti. O gal ir juostinę kamerą nupūst nuo dulkių.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą